Rumunija (III)

Šį savaitgalį su draugais leisdami Aukštaitijoje svarstėme ar gali iki vienos trobos susitraukęs kaimas vis dar nešioti kaimo vardą. Tokia anomalija Rumunijai net nesisapnuoja, nes kaimo vietovės sudaro apie 90 % visos šalies ploto ir jose gyvena apie 47,3 % visų Rumunijos gyventojų. Pagal šį rodiklį, Rumunija yra viena iš mažiausiai urbanizuotų šalių Europoje. 2006m. šalyje buvo 2 854 bendruomenių, kurias sudarė 12 951 kaimų. Viename kaime Rumunijoje vidutiniškai gyvena 800 gyventojų(!). 2005–2008 m. žmonių skaičius, pakeitusių savo gyvenamąją vietą iš kaimo į miesto, buvo 294 000, kai tuo tarpu persikėlusių gyventi iš miesto į kaimą, siekė net 418 000. Tokie vikipedijos teiginiai ganėtinai sumenkina pirmuosius tautiečių mados daigelius įsigyjant savaitgalio sodybas ar užmezgant hipiškus ryšius su gamta ir pradedant ekobendruomenintis.

Tačiau nors Rumunija yra viena žemdirbistiškiausių valstybių EU, architektūrinis paveldas irgi yra tai, dėl ko verta čia pakeliauti. Maramures regione Unesco saugomi neįtikėtino grožio ir sudėtingumo mediniai vartai su stogeliu (netikėtai panašūs japoniškus šintoistinius tori), suoliukais, šeimininkus apsaugančiais gyvūnų raižiniais ir simboliais šen ten išdygsta ir visai švieži – naujakuriai sąmoningai tęsia tradiciją. Fortifikuoti ryškiaspalviai Moldovitos ir Sucevitos vienuolynai iki pat stogo eksterjere pripaišyti parapijonis lavinusiais paveikslais. Gracingos vienbokštės ąžuolinės bažnytukės aplink Surdesti. Nors šalyje valstybinės religijos nėra, tai viena karščiausiai tikinčių Senojo Žemyno šalių. Gražiausias to pavyzdys mums buvo sutranzuotos prabangios mašinos vairuotojas, kuris, važiuodamas pro bažnyčią, aistringai persižegnojo. O tada įmynė gazas-dugnas-šimtas penkiasdešimt ir įgudusio kalniečio judesiu išėmė serpantino linkį drastiškai ir ilgam išeidamas už ištisinės linijos.

Ruošdamasi į šią kelionę ilgai ieškojau ką būtų galima pasiskaityti. Tačiau nors tikėjausi, „Rumunų novelių“ tėvų bibliotekoje neradau. Išgūglinau, kad Lietuviams pažįstami rumunų autoriai – tai absurdininkai filosofas Emil Cioran ir dramaturgas Eugene Ionescu, religijų istorikas Mircea Eliade, poetas Paul Celan ir nobelistė Herta Miuler. Kaip apie šalį, turinčią 22 milijonus skaitytojų, gana kuklios žinios. Kluž Napokoj, didžiausiame mūsų aplankytame Rumunijos mieste, bandžiau aptikti šiuolaikinės rumunų literatūros vertimų į anglų kalbą, tačiau likau tuščiu krepšiu.

Atsigręžiant į šiandieninį pragmatiškąjį Rumunijos veidą ji atsiskleidžia kaip antroji šalis pasaulyje pagal greičiausiai vykdomus ekonominių reformų projektus (ją pralenkė tik Gruzija). Asmens pajamų ir įmonių pelno mokestis čia tesiekia 16%, o tai skatina privataus sektoriaus augimą, kuris matyti plika akimi. Pasak Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos, Rumunija yra ketvirta sparčiausiai besivystanti šalis pasaulyje pagal kelionių ir turizmo paklausą su 8 % metinio augimo potencialu (2007–2016 m.).

Džiaugiuosi, kad spėjau ją aplankyti dabar, kol dar sunku iki jos atskristi, kol dar joje daug gyvos tuštumos, gyvuliškumo, kol dar daug aistros ir džiaugsmo, kol dar ji nepaniro į solidų masinio turizmo tingulį greta kitų didelių ir romių Europos žemėlapio gyvūnų – Čekijos, Kroatijos, Graikijos. A. Stasiuk savo klajonių po užmirštąją Europą knygoje prisipažįsta:, „Norėčiau būti palaidotas tose vietose, kurias aplankiau ir kurias dar aplankysiu. Galva – tarp Zempleno kalvų, širdis – kur nors Transilvanijoje, dešinė ranka – Čornohoroje, kairioji – Spišska Bialoje, regėjimas – Bukovinoje, uoslė – Rešinaryje, o mintys galbūt kažkur čia… […] Išsivadavusio proto vienatvė yra beribė kaip dangus viršum Transilvanijos. Mintis blaškosi tarsi gyvulys, nerandantis pavėsio ar girdyklos“.

Mintys šioje romų-romėnų-rumunų erdvėje buvo gausiai pagirdytos , o seniai bepatirtas susikalbėjimo nemokant bendrai suprantamos kalbos džiaugsmas tapo atvirlaiškiu, kurį pati sau išsisiunčiau. Džiaugsmas skleidžiasi paprastuose spalvotuose dalykuose ir būtent tai juos padaro nepaprastais. Manoji Rumunija to paprasto stebuklingumo ypač pilna.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



4 komentarai(-ų)

  1. Lina wrote:

    O, tu šito nesakei, kad Eženas buvo rumunas! Ir kad Eliade rumunas irgi nežinojau, nors yra tekę studijų metais jį cituoti referatuose ar kūrinių analizėse… 🙂

  2. Agnė wrote:

    Linut, o žinai kas dar yra rumunai? Silviu Purcarete (režisierius) ir Andu Dumitrescu (video projekcijų autorius), pastatę fantasmagorišką „Meilę ir kitus demonus“ mūsų operhauze. Esu įsitikinusi, kad jų estetika tiesiog tvinkčioja rumuniškumu;)

  3. JSM wrote:

    Džiaugiuos, kad nuo tada kai prieš gerą dešimtmetį buvau Rumunijoj, ten bent jau keliai suremontuoti. O šiaip, perskaičius tavo įspūdžius, toks jausmas, kad nelabai kas ten pasikeitė…net ir barmenrai taip pat sąskaitas išrašinėja 🙂 ir žinai, tai džiugu, kad nepaiskeitė. Reiks vėl nuvažiuot kukurūzų košės pavalgyt :)))))

  4. Tautvydas wrote:

    idomu. gerai, kad straipsnis- ne turistinis informacinis, o emocinis.

Parašykite komentarą