Rumunija (II)

Šiais euro-dolerio laikais patiriu labai daug romantikos gniauždama rankoje kaip nors kitaip besivadinančius ir beatrodančius pinigus. Rumuniškų tugrikų poetiškas pavadinimas lėja rezonavo su odiniu pinigų kapšu ir viduramžišku apsirijimu. Šis, beje, mus tikrai pasitiko, nes rumunai valgo ypač sočiai, porcijos mena tuos laikus, kada Karmėlavoje cepelinus galiūnus pradėjo gaminti Tigraja. Visi patiekalai čia tarsi cepelinai užsikandami grietine. Keletas patiekalų, kurie liko galvoje – gana lietuviškai skambanti ciorba de pui (vištienos sriuba), papricas (guliašas), o skaniausia – mamaliga cu branza (kukurūzų košė su sūriu). Linksmiausias nutikimas, susijęs su maistu ir privertęs mus liautis vaizdavus esą viskas čia dieviškai pigu –  netikėtas radinys kavinės sąskaitoje, t.y. niekaip rumuniškų-angliškų pokalbių žodynėlyje neatpažintas žodis lamaie. Nė vienas iš mūsų neprisiminėme, kad būtų tokį patiekalą užsisakę, o kadangi sąskaita aiškiai įvertino jį net 20 lėjų (apie 17 litų), teko ieškoti teisybės perjunginėjant liežuvį tarsi pavarų dėžę:  anglų-italų-lotynų-prancūzų-rusų-rumunų žodynėlis-lietuvių-gestų. Mažesniuose miestuose vietiniai nešneka jokia įmanoma užsienio kalba. Todėl mums irgi galiausiai teko išmokti keleto žodžių, pvz. lamaie , kuris reiškia … citrina. Teisybės dėlei barmenei teko perrašyti sąskaitą.

 

Kad lengviau susišnekėtume, teko nuolat ragavus cuikos – tradicinės slyvų trauktinės, kuria vaišino visų pensionų močiutės, pas kurias tik mums teko nakvoti. Pirmajame taške iš močiutės Marijos įgytas cuikos dvilitris oranžiniame fantos butelyje lydėjo visą likusį kelią. Pirmyn-atgal sukorėme virš trijų tūkstančių kilometrų. Pakeliui juokavome, kad esame priversti nuvažiuoti tūkstantį kilometrų į Pietus, kad pakiltume tūkstantį kilometrų virš jūros. Šioje vietoje noriu atsakingai pareikšti, kad valstybiniai, regioniniai, krašto, kalnų ir kaimų keliai Rumunijoje po to, kai ši drauge su kaimyne Bulgarija 2007m. gana netikėtai įstojo į ES, tapo beveik gliansiniai. Lietuviškų kaimų žvyrkeliai prieš europinio lygio kalnų serpantinus Transilvanijoje neturi jokių šansų. O penkių litų ribą tuoj pasieksianti benzino litro kaina – juo labiau.

Tiesa, nors keliai vyniojosi po ratais lyg imperiniai kilimai, jais, ypač kaimo vietovėse, skersai išilgai šmirinėjo ne tik nuliovi džipai niauktais langais, seniai bematytos lados, bet ir dviejų-trijų aukštų namą primenančios šieno kaugės ant ratų. Rytais vos prabudus išmokome naują žaidimą – skaičiuoti kiek dvikinkių (!) vežimų pravažiuos pro šalį per valandą. Pvz. Budesti kaime suskaičiavau trisdešimt du. O didžiausią nušvitimą patyriau, kai po mano langu gatve maždaug septintą ryto išdidžiai prakaukšėjo ketveriukė dailių žirgų (visai kaip iš Brėmeno muzikantų). Net neabejoju, kad jie tiksliai žinojo kur eina ir kelintą vertėtų grįžti namo. Negaliu nepacituoti Stasiuko, kuris pažvelgė į šį, mums, rytų europiečiams, jau egzotika tapusį (netgi nebe tampantį) reiškinį: „Taip, manoji Europa pilna gyvulių. Didelės purvinos kiaulės pakeliui tarp Tisaerso ir Nadivino, šunys Bukarešto lauko kavinėse, buivolai Rešinaryje, laisvai besiganantys arkliai Čornohoroje… Kadaise paklausiau vienos moters, kam jai ūkyje tiek karvių, jei vis tiek niekas neperka pieno. „Kaip – kam?“, perklausė ji, tarsi apskritai nesupratusi klausimo. „Juk reikia ką nors laikyti.“ […]

„Kokie mes būtume žmonės, jei neturėtume gyvulių.“ Maždaug tokia buvo jos atsakymo prasmė, ir jame galėjai nujausti žmonių padermės vienatvės baimę. Gyvulys – trūkstama grandis, jungianti mus su likusiu pasauliu.“ Grįžusi iš kelionės staiga akis į akį susidūriau su vienišėjančio, mašinų okupuoto Lietuvos kaimo baime. Kaži ką jaučia šiandieninis mokyklinukas, skaitydamas pasaką apie Sigutę ir karvę? Nereikia ir mokyklinuko – aš pati, važiuodama dviračiu maudytis, sunerimusi padarau lankstą, jeigu mano kelyje išdygsta arklys. O juk Arklio muziejus, Niūronyse įkurtas 1978-aisiais, vertė tuometinius inteligentus ironizuoti neva gyvam arkliui muziejaus nereikia. Štai 2012-ieji ir vežiman įkinkytas arklys daugeliui mūsų liko tik pigus atrakcionas vaikams ar egzotiška dekoracija vestuvinėms nuotraukoms.

Kalbant apie kitus žvėris, reikia pripažinti, kad meškos taip ir nesutikome. Tačiau vietų, kur neva juokais kūrėme meškų gąsdinimo ir pabėgimo nuo jų scenarijus, pasitaikė tikrai pakankamai. Vienur – lentelės ant medžių su nupieštais meškiukais, kitur – nesibaigiančios išvartos ir ne vien kalnų haikeriui patrauklūs mėlynojai. O svarbiausia – gūdūs gūdūs eglynai ir pirmapradė tyla. Ilgojo (dešimties valandų) žygio po didžiai pretenzingai besivadinantį Džiumalau kalną (Montii Giumalau) metu patyrėme beveik laukinių nuotykių. Kulnuose besidaužančiomis širdimis šokom per tvorą, nes pamanėm girdį atlekiant aviganius (falš trivoga – tai tebuvo kažkur užsislėpusio vienuolyno šunys). Užgniaužę kvapą sekėm akimis už keliasdešimties metų nudundančias dvi šernų kaimenes (smagiausia – kad nuo mūsų). Tyliai fotografavome retai pravažiuojamame keliuke įspaustą šviežią pėdą. Geriausiuose siaubo filmuose baimės šaltinis taip ir lieka už kadro. O sėkmingai iš kalnų nusileidusieji valgo mamaliga užsigerdami vietiniu alumi Ursus. Arba Ciuc – nelygu kokia savijauta.

(bus daugiau)

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt

 



1 komentaras

  1. Lina wrote:

    Taip taip, meškų ten neabejotinai esama…

Parašykite komentarą