Rumunija (I)

Kai pagaliau prisėdau parašyti apie savo Rumuniją, už balkono naktį buvo bepradedąs kankinti škvalas. Ieškodama kiek daugiau harmonijos perbėgau šios šalies istoriją Eurovizijos dainų konkurse, bet tos keletas dainelių, kurias pavydo sumedžioti jutūbėje, ne ką tesiskyrė nuo taip ir neišklausyto kažkokios rumuniškos pop žvaigždės DVD, kuris liko lindėti fordfokuso sėdynės kišenėje.

Kodėl Rumunija, paklausite? O kodėl – vintažas, dekupažas, retro? Šlaunų skrudinimas Marmario pakrantėse? Geriau galvos vėsa ir dūšios atgaiva Maramures ąžuolinėse bažnyčiose. Paskutinę dieną prieš užsegdama lagaminą dar apibėgau tris maratono ratus po Vilniaus knygynus ieškodama šiai kraupokų pasakų šaliai skirtos Lonely planet. Jei ne Rotas, nebūčiau tikėjusis išvysti Rumuniją

būtent tokiais – viršelio – atspalviais (išdegusi geltona, padūmavusi žalia, ruda ir žydra).Tačiau pati apie šią šalį, kaip ir dera tobulu mokykliniu bendruoju išsilavinimu besididžiuojančiai lietuvei, nieko neišmaniau. Pavarčiau išlaikytą X kl. geografijos atlasą – ties Rumunija aptikau keletą ženkliukų, reiškiančių „cementą“, „avininkystę“ ir „miškus“.

Pradėjus medituoti atostogų tikslą, tėtis penkis kartus perspėjo apie siaubingus kelius, mama – apie čigonų pavojų. O mane labiausiai traukė keletas kitų smulkmenų. Pvz. 1922-ųjų Drakulos kinematografinė versija, kurią (beje) Vismare, Vokietijoje, nufilmavo F.W.Murnau. Arba Perono ir Evitos europietiškieji prototipai Čiaušesku ir jo Elena (2010m. apklausos, neva, rodo, kad 41% šalies gyventojų būtų linkę ir vėl už jį balsuoti).

Vaizduotę kuteno ir tas faktas, kad Rumunijoje gyvena net 60% visų Europos rudųjų meškų ir 40% vilkų. Per Travel Channel kaip tyčia pažiūrėjau GlobaeTrecker laidą, kurioje kalbinamas UK princas Čarlzas vaikštinėjo po savo dvarą kažkur Moldavijoje (Rumunijos rajonas, kurio kita etninė dalis buvo atplėšta sovietų,pervadinta Moldova ir egzistuoja kaip nepriklausoma valstybė). Būtent tas dvaras buvo vienas iš princo Viljamo ir Keit medaus mėnesio variantų.

Visgi labiausiai į tą keistą šalį, kurios vardas gali ir yra siejamas ne tik su romais, bet ir su romėnais (paskutinė mada), leistis gundė lenkų eseisto Andrzej Stasiuk (knygoje „Pakeliui į Babadagą“) nužymėti punktyrai saldžiame ir lipniame lyg medus Centrinės Europos laike ir erdvėje „Ketinau pauostinėti praeities pėdsakus, paieškoti nuolatinio „kadaise“, kuris mano kraštuose yra dabartis, nes rytojus iš tiesų niekuomet neateina, jis įstringa tolimuose kraštuose, suviliotas jų žavesio, papirktas, o gal tiesiog pavargęs. Tai, kas turi ateiti, niekuomet iki čia nenusigauna. Nes susidėvi kažkur pakeliui ir sustingsta tarsi tolimo žibinto spindesys. Čia viešpatauja amžinas nuosmukis, ir vaikai jau gimsta pavargę. Įžambioje vėlyvo rudens šviesoje žmonių kūnai ir gestai tuo raiškesni, kuo mažiau reikšmingi. Laikas atslenka iš tolo ir primena svetimą orą, kuriuo kažkas jau kvėpavo…“

(bus daugiau)

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą