Kaime baigiasi vasara

Giedriaus Abromavičiaus nuotrauka

Lietus plauna ražienas. Išeidamas iš savo lauko žilas kaimietis vedasi dviratį. Lauke gano neramų arklį ilga uodega ir juodmargę karvę – tyliai rupšnojančią pievą ir, tik kai kas praeina keliu, pakeliančią drėgną snukį įdėmiai praeinančiojo analizei. Bet tai – ne Vladas ir ne jo dviratis – tai aš ir karvei iš manęs jokios naudos. Už tuzino kilometrų nuo čia miškai drėgnesni ir lygesnės pievos. Palaukėj paliktas mirksta pernykštis šienas, atokiau nuo kelio – viensėdžiai: pamiškėj ar laukuose, supami liepų, klevų, ąžuolų, monochromiškais lietaus fasadais, kuriuose tamsus medis ir balti dažai, ir pilki šiferio stogai, iš po kurių lenda gontų gabalėliai, nešantys tą pačią lietaus spalvą ir tik gal kitokį liūdesį.

Didesniam mieste, kurį vadina rajono centru, tuo metu šaligatviu žygiuoja moksleiviai. Sustoja prie maksimos ir trypčioja, ir garsiai kalbasi – atostogos, kaip ir jų tėvams ar seneliams, bet ne proseneliams, ne šie, greičiausiai, tokių metų mokyklos jau nebelankė, prieš daugelį metų, bus nuplautos rudeninių vandens čiurkšlių iš geltono dangaus. Netoliese ant aukštos silikatinių plytų fabriko sienos – mozaika, pasakojanti istoriją apie legendinę šių vietų praeitį ir kolūkio obelynus, apdainuotus krašto dainose ir ženklinančius žmogaus gyvenimo ciklą. Jau baigiasi vasariniai obuoliai, o rudeniniai dar neprinokę, toks metas. Kolūkiniame kaime visi namai palei kelią, čia nėra gatvių, ir visi pagal vieną projektą. Kvadratinio plano su gonkais į vieškelį, sklypo kraštinės centre, tvarkingai išrikiuoti gal obuolių derliaus nuėmimo paradui. Už penkių kilometrų, kur struktūrinių fondų asfalto kelias sukasi į kairę, už vešlaus sodo, juoduoja nebegyvenama sodyba. Bet stiprios kerpėtos šakos sūpuoja vaisius, ir visai nesvarbu, kas juos suvalgys prinokusius, – suaugę anūkai su šeimomis ar kėkštai iš gretimo miško. Net jei ir niekas – jie vis tiek užaugs. Ir kitais metais vėl. Paskui gal pramečiuos, bet vistiek ženklins amžinąjį rėdos rato ciklą. Kiti sodai prie bestogių tvartų ir kluonų ir tik vis dar pagal paskirtį naudojamos baltų plytų pastotės – surinkti iš visų nebesančių vienkiemių sodų ir vis dar pasakojantys apie žmonių ir obelų kolektyvizaciją, ir šitaip kas met rudenį ir jau daug dešimtmečių.

Vladas parvaro dviratį namo. Parvaro nevažiuodamas, nes taip lengviau vežti tuščią kibirą – niekas netabaluoja. Toli lauke, kur į mišką leidžiasi saulė, skaudžiai klykia pempė. Jos balsas perveria visą kaimą ir kitą kaimą už to paties miško. Gandrai ir gervės repetuoja darnų komandinį skrydį, ruošdamiesi sezoninei emigracijai ir vis dar šiltas vėjas siūbteli kelio dulkes. Viskas teka savaimine vaga, kaip upelis palaukėj, nors kartais ir nudžiūdamas. Mieste kaip ir kaime moksleiviai gyvena modernistiškai išrikiuotuose namuose, jie, kaip jų tėvai ir seneliai prieš daug metų, nepasiilgo rugsėjo. Ir obuoliai vėl sunoksta kolūkiniame sode. Nesibaigiantis ratas sukasi, ir miestas gyvena – šalia upės, kas rytą važiuodamas tiltu, kas rudenį kvepėdamas verdamais obuoliais, kasdien augindamas ir marindamas, kas jau baigiasi. Gal kada nors ir pats baigsis, kaip sutręšta ir nudžiūva obelis arba tik persikels, pasislinks, kaip jau yra buvę, – nuo mažesnės upės prie didesnės ar atvirkščiai, perkeldamas savo gyvastį kaip vapsvos persikelia į kitą lizdą. Kaip ir kaimas, migruodamas iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes, paskui į priemiesčius, palikdamas tik lizdus – natūralų ir tręštantį savęs pėdsaką.

Vlado kaimynai paskutinį kartą šiandien atvažiuoja pagirdyti karvių, kurių turi daugiau, negu pavyksta suskaičiuoti metus žvilgsnį, ir nurinkti agurkų, nes vakar gerai palijo. Tarp balų vis dar tūpinėja vieversiai. Rytoj pradės kirsti mišką ir čia dundės miškovežis. Palaukėse nurimo vėjas ir girdėti neįkyrus tolimo plento ūžimas. Miesto miegamajame rajone, pačiam pakrašty, kur obelų sodai pasitinka mūrinius daugiaaukščius, ir kur dar ne visos gatvės išasfaltuotos, pradeda zyzti vakaro žibintas. Į pievą dusliai nukrenta sunokęs rudeninis obuolys.

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt

 

 



3 komentarai(-ų)

  1. Karolis wrote:

    Man kartais atrodo, jog kaime laikas slenka taip, kaip turetu. Atklydus ten is miesto viskas suleteja, nurimsta ir atsistoja i savo vietas. Akys turi laiko nuzvelgti krastovaizdi, kuris per daug metu ne tiek ir tepasikeite. Nereikia kaimui nei kamsciu, nei veluojanciu ir skubanciu zmoniu, nei mobilaus. Net ir laikrodis tampa beprasmis, nes viska pasako saule

  2. xyz wrote:

    taip, ir lieka tik butini isgyvenimo darbai- pasikurti krosni, pavalgyti, nudirbti lauko darbus. labai gerai nervams

  3. Simas wrote:

    tekstas truputį nuneša į ramias vietas, kur skubėjimas sunkina. Bet kas nors vistiek sutrukdo skaityti ir tada nesupranti, kuriam laike esi:)

Parašykite komentarą