Du šaunūs muziejai Anykščių rajone

Skaityti biografijas, švelniai sugriebti puslapius pirštais tarsi užuolaidą šalies didžiųjų languose ir kiek pravėrus gerti į save jų drąsą, ryžtą,susikaupimą, valią ir meilę užsibrėžtiems tikslams. Rašytojai, dailininkai, choreografai, kompozitoriai, visuomenės veikėjai – tarsi rugpjūčio žvaigždės, į kurias vis pasidairau užvertusi galvą. O kaip nepaprasta būtų pasisukinėti toje erdvėje, kurioje vienas ar kitas autoritetas valgydavo pusryčius, depresuodavo, švęsdavo mažas ir dideles pergales, susitikdavo su draugais, migdydavo vaikus, žiūrėdavo į tolius. Tai galima padaryti užsukus į vieną iš 103 Lietuvoje įkurtų memorialinių muziejų. Būtent šie – mažieji, intymieji – muziejai mane labiausiai žavi ir būtent jų lankyti karts nuo karto suburiu draugus.

Saulėtą rugpjūčio šeštadienį sėdome ant dviračių ir patraukėme pasižvalgyti po keletą memorialinių muziejų Anykščių rajone. Pirmasis jų – apie 12 km nuo Anykščių, Griežionėlių vienkiemyje (netoli Andrioniškio kaimo) gėlynuose skendintis didžiulis bibliografo, bibliofilo, tautosakos rinkėjo Stanislovo Didžiulio ir pirmosios LT moters beletristės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos namas. Nuo pat vaikystės visi esame girdėję istorijas kaip knygnešiai per sieną naktimis maišuose nešdavo uždraustas knygas. Tačiau ar visi žinome kur, kas ir kaip tas knygas toliau prižiūrėdavo? Spaudos draudimo laikotarpiu būtent Didžiulių sodyboje buvo knygų ir laikraščių platinimo centras. Priemenėje vis dar puikiausiai išlikusi stebuklingoji sieninė spinta … ant ratukų. Pasirodo, žandarai – prasti Šerlokai Holmsai ir tos gyvybiškai lietuvių kultūrai reikalingos slėptuvės niekada taip ir neaptiko. Iš pirmo žvilgsnio man pasirodė, kad  knygų ten neturėtų tilpti daugiau, nei eilinio intelektualo vieno kambario butuke. Žinoma, tiek irgi nemažai, turint omeny, kad knygos nuolat cirkuliavo. Tačiau kai muziejininkė atitempė drobinį maišą ir iš jo ištraukė šūsnį graždanka surašytų gelsvų knygelių, supratau, kad Didžiulių spintoje turėjo tilpti maždaug tiek, kiek Vilniaus Universiteto bibliotekoje – viena knyga nebuvo didesnė už religinę ar reklaminę brošiūrėlę. Muziejininkė patikslino, kad legendinėje spintoje būta apie aštuonis šimtus knygų. Tais laikais tai buvo didžiausia provincijoje sukaupta biblioteka. Apėmė pakili nuotaika vartant pirmuosius Žemaitės kūrinių leidimus, skaityti juokingus patarimus apnikus įvairioms ligoms. Bevartydami kažkurioje iš jų radome sakinį, kuriame, greičiausiai, pirmą kartą juodu ant balto užfiksuota kaip ir kada lietuvių kalbos rašyboje imta vartoti čekiška „č“ ir „š“ vietoj lenkiškos „cz“ ir „sz“. Pasirodo, Liudvika Dižiulienė buvo ne tik šauni išsilavinusi rašytoja, debiutavusi anksčiau už bites, pelėdas ir raganas, bet ir puiki kulinarė. Raitėmės juoku garsiai skaitydami jos receptų rinkinį „Lietuvos Gaspadinė arba pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (1893m.). Labiausiai patiko receptas, kur būtinai reikėjo paimti „dailų paršelį“ ir jį perkirsti pusiau.

Vaikštinėjome po kambarius aukštomis lubomis, graužėme muziejininkės iš sodo atneštas kriaušes ir grožėjomės stipriosios ir protingosios Didžiulio žmonos elegancija – vien ko verta jos juodų nėrinių suknelė ir puikiai išlaikytas fortepijonas. Beje, muziejininkei mūsų gausus būrys buvo pirmoji ekskursija per visą savaitę. Tiesa, ji – dešimtokė, po vasaros išvažiuosianti studijuoti fortepijono į J.Gruodžio konservatoriją. Muziejuje ji tik pavadavo mamą (kurią aplankiau po savaitės). Tai suteikė dar daugiau jaukumo ne tik mus supusiai erdvei, bet ir reikšmingai popierinei istorijai, menančiai šiuose namuose A.Baranausko, J.Jablonskio, J.Basanavičiaus, M.Biržiškos ir kitų didžiavyrių apsilankymus puodeliui arbatos ir šūsneliui knygų.

Toliau mūsų ienos suko link Niūronių kaimo, kuriame kiek atokiai, greta Arklio šventėms eksploatuojamo maniežo snūduriuoja Jono Biliūno tėviškė. Beje, muziejininkė taip pat snūduriavo saulėkaitoje po obelimi. Kaip pavardė ir įpareigoja, lankausi šiame muziejuje periodiškai. Beje, čia vyko ir paskutiniojo skambučio literatūros pamoka, nes baigiau – ar galėtų būti kitaip – J.Biliūno gimnaziją. Iš tiesų tai – rašytojo tėvų gryčia. Jis pats čia tik vaikystės sapnus sapnavo ir nusnūsdavo grįžęs iš mokslų ir darbų Liepojoje, Dorpate, Leipcige, Ciuriche ar Zakopanėje. Mėginantiems įsirenginėti sodybas autentiškai, tikrai vertėtų čia apsilankyti – pusę gryčios užimantis kambarys tiesiog kvepia tobulu lietuvišku fengšui.

Antrame kambaryje po renovacijos įrengti langines primenantys stendai, kuriuose matyti kiek vaikiškas rašytojo raštas, liūdnas žvilgsnis iš juodai baltų fotografijų ir kaip niekad aštriai juntamas gyvenimo sprintas – Jonas Biliūnas mirė tebūdamas vos 28-erių!

Dauguma mūsų tądien buvome rašytojo bendraamžiai. Todėl ir nekeista, kad Jono ir Julijos veik šekspyriška meilės istorija, išsiskleidžianti jųdviejų korespondencijoje, ne sykį vizualizuota teatro scenoje. Praeis dar kiek laiko – žiūrėk, sulauksime ir meninio filmo, nes scenarijus pats prašosi į kadrą.

Muziejininkė ypač kvietė sugrįžti Joninėms, kurios čia švenčiamos per visą naktį, skinama kupolė, dainuojamos sutartinės ir kūrenami laužai. Tačiau mes tiek ilgai nelaukėme. Apsukę ratą ir neradę jokio kito įmanomo varianto sugrįžome atgal pas Joną Biliūną ir įsiprašėme per naujutėlį plokščiaekranį edukaciniams filmukams skirtą televizorių pasižiūrėti … gyvybiškai tą vakarą svarbių olimpinių krepšinio varžybų Lietuva-JAV. Krepšininkai pralaimėjo, bet lietuviai – tikrai ne. Triauškinome saldainius, kuriais vaišino drauge su mumis sirgusi ir viršvalandžių nebeskaičiavusi muziejininkė. Štai dėl tokių intymių ir nepakartojamų žmogiškosios šilumos blyksnių memorialiniai muziejai niekada neprisigers naftalino. Ačiū jums, moterys, kad gyvenate su seniai mirusių žmonių daiktais lyg su giminėmis, visada nudžiungate mums, retiems prašalaičiams, užsukus ir sodinat kadai kada gyvenusius intelektualus prie stalo drauge su šiandieniniais mumis.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą