Šlapias trečiadienis ŠMC. „Lietuvos dailė 2012:18 parodų“

Vasariškai lietingą liepos trečiadienį įsmukau į geltonus botus ir per balas nužingsniavau į ŠMC. Prisipažinsiu, kaskart, traukdama į šią šiuolaikinio meno įstaigą, smarkiai baiminuosi nusivilti. Dažniausiai taip ir nutinka. Nenoriu nieko dėl to kaltinti – greičiausiai tai – viso labo mano įsivaizdavimo ko norėčiau iš meno apskritai ir šiuolaikinių Lietuvos menininkų įsivaizdavimo ko jie nori savo menu – neatitikimas. Visgi, grupinės parodos teikia daugiau vilties, kad rasiu tai, kas sukels katarsį. Na gerai, bent jau pralinksmins ar pasiliks galvoje kaip jauki citata apie gyvenimo akibrokštus.

Mėgstu traukti į parodas būtent trečiadieniais, nes tai šauni materialiai ne ypač apsirūpinusių melomanų tradicija, egzistuojanti visoje Europoje: šią dieną parodos ir muziejai daugelyje šalių įleidžia lankytojus nemokamai (deja, Lietuvoje trečiadienius švenčia tikrai ne kiekviena galerija). Stabteliu baloje priešais įėjimą. Ant didžiulės sienos pasitinka grandiozinis alfabetinis besieksponuojančių autorių sąrašas, kuriame suskaičiuoju arti aštuoniasdešimties pavardžių. Įspūdinga. Vėliau teks įsitikinti, kad didelės dalies autorių darbai taip ir liko tik minty, nes norint juos visus pamatyti, tektų apsigyventi ŠMC nuo birželio 22d. iki liepos 12d. ir žiūrėti po keturis video filmų seansus kasdien (13h, 15h, 18h ir 19h.). Beje, laikraštėlyje apie parodą išspausdintas interviu su įstaigos direktoriumi Kęstučiu Kuizinu, kuris užsimena apie vasaros pabaigoje atidaromą ŠMC kino salę. Turint omeny, kad mūsuose video menas, video apie meną ir video apie menininkus žanrai yra ganėtinai populiarūs, tokia salė tikrai turėtų nestokoti nei repertuaro, nei lankytojų. Nekantriai lauksime, tuo labiau, kad einant pro šalį šie balti šiuolaikinio meno rūmai atrodo daug erdvesni, negu tik tos kelios dažniausiai naudojamos salės.

Grįžtant prie pačios parodos, vos užlipus laiptais į antrąjį aukštą, mane pasitinka budėtoja ir mikliai sureguliuoja judėjimo trajektoriją tiesiai į tamsią salę, kur rodoma mėgėjiškai nufilmuota menotyrininkės vedama ekskursija. Vaizdas ir monologas pasirodo gana nuobodūs, tad nors ir jausdama kaltę (niekada neišeinu iš filmo tikroje kino salėje), tyliai sprūdinu į šviesą ieškoti geresnės pradžios. Kaip sako K.Kuizinas, „Ideali meno erdvė yra baltas kubas, t.y. tiesiog baltoje erdvėje eksponuojami kūriniai. Kita alternatyva – juodas kubas. Ateini į tamsią erdvę ir matai tik ekranus…“. Smagu, kai gerai suorganizuotoje parodoje galima įžiūrėti ne tik menininkų asmenybes, laikmečio bruožus, kuratorių užmačias, bet ir pajusti kaip parodos architektai naujai suvaldo ir pažaboja ekspozicijų erdvę, kad joje cirkuliuojantys kūriniai galėtų geriausiai atsiskleisti prieš lankytojo akis. Ieškantiems kabliukų ir razinų užsiminsiu, kad parodoje galima aptikti stačiakampį kubą-lempą (idėja namų interjerui) ir tyčia gundančiai pravertas baltas duris į baltą kambarį su raudonu raišteliu (kažkodėl pagalvoju apie dažytojo fobiją – niekaip neuždažomą raudoną senųjų dažų-senojo gyvenimo gyslą; beje, oficialus šio Roberto Narkaus eksponato pavadinimas „Šansas nr.6 raudonoji silkė“).

Keliaujant ratu aplink lauko terasoje lietaus merkiamą Nerijaus Ermino užuominą į artėjančią olimpinę krepšinio karštinę – krepšinio lentą su kyburiuojančiu parūdijusiu milžinišku peiliu, pakliūnu į didžiąją salę. Salės dešinėje Aurelija Maknytė nostalgiškai pablukusia video kasečių nugarėlių siena prisimena legendinį „Eliksyrą“ – ištisus aštuoniolika metų (nuo 1994m.) veikusį ir šiandien jau uždarytą video nuomos punktą. Pasirodo, šiame punkte būta 3000 skirtingų video filmų. Pasirodo, autorė keletą metų tuščiose išsinuomotų vaizdajuosčių pabaigose palikdavo savo vaizdo įrašus, kurie vėliau pakliūdavo kitiems nuomininkams. Partizaninis menas. Proziškas dvidešimto amžiaus žaidimas žinutėmis butelyje.

Salės viduryje netikėtai akį kliudo senutėlis autobusiukas (ant kapoto priekio kažkuo aštriu išraižytas opelio/hipių ženklas ir Šumacherio vardas kirilica), kuriame pro praviras duris matyti krūva gipso atliejų: galvų, rankų, lubų lipdinių. Akimirką ši Žilvino Landzbergo „Skulptūros paroda. Septyni melai“ man priminė sovietinę vaikystę, kai tokiais neva graikiškais gipso lipdinėliais, nubyrėjusiais nuo kaimynų lubų, puošdavome mirusių papūgėlių ir žiurkėnų kapelius po kaukaziškomis slyvutėmis.Visgi, autoriaus mintis kabina giliau, iki deformuotos kolektyvinės skulptūrinės atminties vizijos. Kaip teigiama aprašyme: „Ši instaliacija – tai lyg archeologinių ar laboratorinių artefaktų rinkinys, paruoštas transportuoti  ir kartu niekur nepajudėjęs nuo graikų skulptūros  idėjos laikų.“ Ačiū už šią vizualią citatą, kurią su malonumu išsinešu su savimi. Ant jos kaip ant vinies bus galima užkabinti kokį kitą tekstą.

Salės kairėje, pasukus už baltos sienelės pasitinka objektai pabiručiai. Tai Juozo Laivio paroda, kurios pavadinimas„Šeši šimtai trisdešimt penki žingsniai“ nurodo atstumą nuo parodos salės iki… artimiausių laidojimo namų. Čia eksponuojami dvidešimt devyni objektai: originalus popkornas, suplotas šaukštelis, lėlės Barbės vidaus išlieja iš gipso, nudrožtas Vilnius, nepanaudotas bilietas į Venecijos bienalę, kurmių baidyklės, pingvinas Vilniaus vandenyje, blogas darbas ir kt., o t.p. darbas, kurio pavadinimą galima sužinoti paklausus ŠMC kasoje. Kadangi padrikas išdėstymas erdvėje net ir su schema popieriaus lapelyje, paslaugiai padėtame šalia nelabai padeda susigaudyti kuris objektas kaip vadinasi, peršasi individuali asociacija su mūsų muziejuose (arsenaluose ir pan.) įsigalėjusia eksponavimo tradicija, kai tenka priploti nosį prie stiklo ir bandyti sujungti numeriuką ir aprašymą su vienas nuo kito beveik nesiskiriančiais akmeniniais kirvukais. Čia bent jau eksponatai ypatingai skirtingi, linksmi, o dar –juos galima apeiti.

Ten pat, didžiojoje salėje, galima surasti ir kuklų išvaizda, bet didingą idėja Valdo Ozarinsko kūrinį „Romas Ubartas“. Likus vos porai savaičių iki parodos atidarymo legendinis Lietuvos disko metikas Romas Ubartas atvyko į ŠMC ir žiniasklaidos akivaizdoje keletą kartų švystelėjo tikrą diską į salės sieną, palikdamas joje ne tik įbraižas, bet ir patį diską (palubėje). Nuo pat antikos laikų diską sviedžianti figūra yra vienas populiariausių skulptūros motyvų. Šiai konceptualiai ekspozicijai (dokumentinis R.Ubarto, vilkinčio ryškiai geltoną-žalią Lietuvos olimpinę aprangą, „performanso“ video) rėmelius suteikia magiškas skaičių kvadratas: lygiai prieš dvidešimt metų Barselonos olimpiadoje šis sportininkas tapo pirmuoju lietuviu, iškovojusiu auksą, ta progą olimpiadoje buvo pirmą kartą pakelta Lietuvos vėliava ir sugrotas himnas; o kaip tik šiemet ŠMC suėjo irgi lygiai dvidešimt metų.

Iš kitų –  kaip įvardyta parodos pavadinime – „18 parodų“ atmintyje liko tik kuklūs blikai, susidėliojantys į neryškų koliažą: iki tol negirdėtas žodis „šiboletas“ (R.Narkus, M.Zabarauskaitė), netikėtai stalinės lempos šviesoje kambario gale kyšantis Jėzus (A.Anglickaitė), atpažintos kosmiškai-gaudiškos Karoliniškių vaikų darželio mozaikos (U.Gelguda, N.Černiauskaitė), žvaigždžių karų Šturmuotojas romantiniuose tėviškės peizažuose ir Didžiojo priešo ilgesys (T.Šarūnas), daiktų, kurie prisidėjo rengiant kitas parodas, Aukcionas, kuriame galima už penkiasdešimt litų nusipirkti kažkurios iš Sorošo parodų projektorių (M.Olšauskaitė), Rustemas-Varnelis-Mačiūnas, išsitenkantys ant tos pačios sienos (J.Žvinklytė) ir netikėtas – kriminalinio peizažo – žanras (U.Gelguda).

Reziumuojant galima sakyti, kad paroda „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ nuteikia labai smagiai. Net nemačius gausios video filmų programos ir apsiribojus meno objektais esamuoju – trečiadienio – laiku, jaučiu atradusi šį tą apie praeitį ir šį tą ateičiai. Nudžiugau, kad iš tos gausybės ant sienos suminėtų pavardžių bent dešimt pažįstu asmeniškai. Lietuva – puiki šalis, kurioje pažindamas menininką asmeniškai, artimiau pažįsti ir jo kuriamą meną, kontekstą, įtakas. Man patinka, kad esame taip arti vienas kito, kad dažnai parodų atidarymų furšetuose galima pakalbinti kultūros ministrą, važinėtis tuo pačiu troleibusu su parodos kuratoriais, gerti kavą su skulptoriais ir fotografais, pasitujinti su ŠMC bilietų pardavėju, o vakare užsukti į to paties ŠMC kavinę su draugais, kurie „visai ne prie meno“, ir šnekėtis apie orą ir bites. Paraleliniai visų mūsų pasauliai kuo puikiausiai išsitenka sankryžoje tarp Rotušės, Šv.Kazimiero bažnyčios, Vokiečių g. lauko kavinių ir ŠMC, į kurį galima ir neužeiti. Bet jeigu lyja, jeigu trečiadienis ir jeigu smalsu apie ką šiandien lietuviškas menas – verčiau užeiti.

P.S. paroda veiks iki rugpjūčio 22d.
P.P.S. daugiau iliustracijų nėra tyčia, kad patys apsilankytumėte ir pamatytumėte.

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



7 komentarai(-ų)

  1. JSM wrote:

    Suintrigavai. Reiks nueit 🙂

  2. Agnė wrote:

    😉 tokia ir buvo užmačia.

  3. vardas * wrote:

    nepastebeti DUOnio kuriamos skulpturos? – vienintelis gyvas projektas tarp technologiniu objektu?)

    ir dar, butu idomu paskaityti Kosto teksta apie Pempes zalia siltnami…

  4. Kostas wrote:

    o kurį šiltnamį vertėtų aprašyti..? žalia – dabar turbūt populiariausia stiklo spalva…

  5. Agnė wrote:

    To: vardas* – Jeigu turite omeny tą Kažką, kas buvo už polietileninės užuolaidos, tai pripažįstu, kad sąmoningai supasavau ir nelindau vidun. Čia, matyt, liekamieji reiškiniai iš Reikjaviko šmc, kur teko geras 40min. blaškytis, daužytis, laužtis ir šūkčioti pasiklydus Kažkame (mediniame tamsiame labirinte), kol salės darbuotojas mane iš ten išvadavo:) nuo to karto esu atsargesnė ir į meno kūrinį lendu ne daugiau nei metrą:)

Parašykite komentarą