Valerio Olgiati. Pastatas kaip objektas

Atsidarius architekto Valerio Olgiati tinklapį interente (olgiati.net), pasitinka lakoniškas užrašas „o“, vėliau trumpa kontaktinė informacija baltame fone ir – nuolat atnaujinamas paveikslėlių, daugiausiai nuotraukų, albumas, toks pats lakoniškas, be papildomų komentarų ar pavadinimų. Besikeičiančių vaizdų seka, jų dėsningumas pamažu mintyse pradeda formuoti pojautį, neįvardijamą architekto pasaulio matymą, jo kuriamos architektūros identitetą ir siekiamybę. Akmeninė actekų šventyklos siena, rustuoti renesansiniai rūmai, apkirptas kipariso medis, graikų šventyklos planas, raudono molio trobesiai dykumoje, klasicistinis marmuru klotas interjeras, kūgiška tailandiečių šventykla, veja parke, medinių erkerių siena… Daug natūralių medžiagų, kuriose regimas žmogaus kaip architekto ryšys su gamta. Aiškios formos, kurios atpažįstamos šviesoje ir šešėliuose, išgaubimai ir įgaubimai, briaunos, angos, plokštumos – viskas natūralu, tarsi gamtos dalis. Medžiaga jai suteiktoje formoje. Architekto Valerio Olgiati siekiamybė – architektūra, kuri yra originali pati savaime, kuri nekelia užuominų ir neturi įtakų (angl. non-referential). Tai priešingybė abstrahuotai, kontekstualiai, apibendrindami sakytume postmodernizmo įtakotai architektūrai. Architektas šį iššūkį nešasi lyg vėliavą, bandydamas suvokti ir sukurti architektūrą – pastatą – esantį per se įdomų. „Nesutinku, kad blogai kurti architektūrą kaip objektus, vienintelis svarbus dalykas joje – objektai.“ sako architektas.

Valerio Olgiati (1958) – originalus aktyviai kuriantis šveicarų architektas. Labai įdomaus architekto vėlyvojo modernisto Rudolfo Olgiati (1910-1995) sūnus, kai kuriais aspektais tęsiantis tėvo architektūros kalbą, architektūros, kurioje sienos, angos, stogas yra viena darni visuma. Iki 1986 Valerio studijavo Ciuriche, vėliau kurį laiką gyveno Los Andžele. 1996 atidarė savo paties studiją Ciuriche, o 2008 – ir Flimse. Didžioji dalis Olgiati kūrybos taip pat realizuota Šveicarijoje, nepaisant to jis žinomas plačiau. Architektas rengia savo kūrybos parodas, jų jau surengta devynios, dalyvauja konkursuose, yra pelnęs penkiolika architektūros apdovanojimų. Dėsto keliose aukštosiose mokyklose Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tarp jų ir Harvardo universitete.

Cauma ežero projektas

Olgiati šeimos tėvonijoje šalia Flimso miesto Šveicarijoje tyvuliuoja nuostabus Cauma ežeras. Jo pakrantėje Valerio Olgiati suprojektuotas balto betono pastatas niekada neiškilo – 2002 metais vykusio gyventojų referendumo metu buvo nuspręsta jo nestatyti ant saugomo ežero pakrantės ir taip išsaugoti natūralią vietovės aplinką. 1997-ais suprojektuotas statinys buvo skirtas restoranui ir barui. Olgiati sukūrė vientisą balto betono luitą išnyrantį iš vandens. Vanduo pastatui ypatingai svarbus – dėl smarkiai kintančio vandens lygio (susidarantis lygių  skirtumas siekia iki 8 m) pusė pastato dalį laiko atsiduria po vandeniu, o aukšta kubo formos statinio siena pamažu turėtų pasidengti vandens mineralinių nuosėdų pėdsakais. Luito viduje suformuoti trys aukštai, du iš jų esantys „rūsyje“, o viršutinis beveik atviras. Masyvaus kubo bazė, itin lengvas viršutinis aukštas ir vientisas šlaitinis to paties betono stogas harmoningai sujungia sunkumą ir lengvumą, pastovumą ir lakumą. Marmuro luitas ar palapinė? Ši priešprieša sukuria pastato ant ežero kranto trauką, daro jį įdomų ir žymi pagrindinę Olgiati kūrybos liniją – pastatą kaip objektą, kuris aplinką traktuoja kaip lygiavertį dėmenį, nesistengdamas jam nuolaidžiauti, jame pasislėpti.

Geltonojo namo muziejus

20 metų Flimso mieste stovėjęs apleistas pastatas imtas vadinti „geltonuoju“, kai buvo taip nudažytas, rengiantis rekonstrukcijai. Namą turėjo rekonstruoti architekto tėvas Rudolfas Olgiati, tačiau jam nespėjus to padaryti projekto ėmėsi Valerio. 1999-ais baigto rekonstruoti pasato nauja paskirtis – muziejus. Pagal tėvo viziją jis perdažytas baltai, o pakeistas stogas dengtas akmens plokštėmis. Visa vidinė muziejaus struktūra perprojektuota įrengiant naujas medines perdangas. Masyvios mūro sienos „išlaisvintos“ iš tinko, atidengiant autentiško mūrų struktūrą. Dalis senųjų angų užmūrytos – pasikeitus funkcijai jos tapo nebereikalingos. Galiausiai viskas nudažyta baltai – išorės sienos, naujasis interjeras, stogas. Balta spalva užmaskuoja viską, kas nebaigta, bet taip pat ir išryškina pagrindinę pastato prieštarą tarp to, kas sena, ir to, kas nauja. „Baltos kalkės regis perkeičia naivų archaizmą ir gyvūnišką šios struktūros esmę į abstrakčią mintį – kuri savo ruožtu suteikia pastatui „vizijos“ vaizdinį.“ – apibūdina architektas. Muziejaus interjero ašimi perkeltine ir tiesiogine prasme tampa masyvi medinė kolona (kaip būdinga architektui, suprojektuota nukrypusi nuo centro) kertanti visus tris aukštus,. Tačiau viršutiniame aukšte ją vainikuojanti pasvira kolonos dalis „sugaudo“ šlaitinio stogo kraigą, esantį plano centre.

Bardillio studija

Muziko studija baigta statyti 2007 metais Šaranso kaimo senojoje dalyje, buvusio svirno vietoje. Tai įtakojo naujojo pastato architektūrą, nes jis turėjo būti tokio paties tūrio, kaip ir senasis svirnas. Užsakovui rašytojui ir dainininkui Linardui Bardilliui, gyvenančiam visai netoli šio sklypo, reikėjo tik vieno kambario – studijos, kuris teužimtų trečdalį viso reikalingo atkurti tūrio. Architektas nusprendė visą kitą teritorijos dalį suprojektuoti kaip didelį vidinį kiemą, tarsi kambarį be stogo, atsiveriantį į dangų didžiulia ovalia anga. Čia sukoncentruota namo kompozicinė galia, kontrastuojant su uždaromis ornamentuotomis išorės sienomis, priderintomis prie aplinkinių tradicinių smulkaus mastelio namų. Aiški vientisa ovalo forma chaotiškoje kampų ir plokštumų struktūroje drąsiai deklaruoja savo išskirtinumą ir tvarką. Studijos sienos išlietos iš betono, kuris buvo dažomas jį maišant ir pilant raudonus ir juodus dažus. Išorė dekoruota stilizuotais augaliniais motyvais, kaimiškos architektūros dvasioje.

Studentų auditorija

Plantanhofo žemės ūkio mokyklos kieme suprojektuota naujoji auditorija uždaro vidinį kiemą ir iš dalies užbaigia edukacinio komplekso schemą. 2010-ais išlietas pastatas į mokyklą atsiveria aukšta pilko betono siena su vieninteliu išsikišusiu pasviro statramsčio elementu įsiremiančiu į žemę. Netikėta kolona kitoj pusėj perveria sieną ir atsiremia į šlaitinį stogą, perimdama jo apkrovas per išilginę siją. Rūsčios sienos apačioje atsiverianti anga įsileidžia vidinio kiemo erdvę. Ertmėje įrengta slankiojanti stiklinė siena įgalina vidaus ir lauko erdves komunikuoti ir fiziškai. Šiai angai atitaria priešingoje sienoje esanti antra ertmė. Jos tarsi akys įrėmina auditorijos interjerą. Patalpa skirta paskaitoms bei seminarams. Pilkoje interjero erdvėje ištirpsta stogo ir sienos prizmė, pilkos sijos ir grindys, ir auditorijos priekyje esanti lektoriaus zona, apšviečiama poros angų, sukoncentruoja besimokančiųjų dėmesį.

Architekto Valerio Olgiati kuriamuose pastatuose ryškūs principai, būdingi ir kitiems jo kartos šveicarų architektams. Mario Bottos namo kaip saugaus pirmapradžio guolio idėja, Peterio Zumthoro architektūra, panardinanti į pojūčių pasaulį, kur viskas nuo konstrukcijų iki detalių yra viena – šių architektų, kaip ir Olgiati, kūryboje pastatas suvokiamas kaip atskiras pasaulis, tvirtai stovintis ant žemės, kuriuose atsisakoma postmodernistiško imitavimo, sekimo pavyzdžiais ar kartojimo, tačiau siekiama pažvelgti į pastato, kaip struktūros ir kaip vaizdinio, esmę. Kūrėjams gilinantis į architektūros natūralumą ir pirmapradiškumą pastatai neretai įgauna savotiško archaiškumo, labai tikro, atsiskleidžiančio per natūralias medžiagas, tektonišką struktūrą, betarpišką ryšį tarp interjero ir išorės, ir toks natūralus archaiškumas kaip priešprieša imitaciniam postmodernizmui atskleidžia daug gilesnę istorinės architektūros paradigmą.

Paties Olgiati pastatai išsiskiria dėmesiu medžiagai, konstrukcijai, spalvai, ir, svarbiausia, viso objekto vieningumui. Tai architekto pasiekiama neapčiuopiama ir neapskaičiuojama tęstinumo dvasia, magiškas realizmas, susiejantis sudėtingus konstrukcinius skaičiavimus ir kuriamų erdvių paslaptį. Taip jis kuria pasaulį, kuriame svarbiausias santykis yra tarp pastato išorės ir jo vidaus, o ne tarp jo išorės ir aplinkinių struktūrų. Knygoje „El Croquis. Valerio Olgiati“ architektas prisipažįsta: „Esu įsitikinęs, kad įmanoma kurti architektūrą, kuri iš pradžių nėra kontekstuali… Manau, kad architektūra gali būti išvystyta iš idėjos, iš koncepcijos, ir kad ši idėja ar koncepcija iš esmės neturi nieko bendra su kontekstu. (…) Šiandieninė diskusija apie tai, kad architektūra neturėtų būti kuriama kaip objektai yra iš esmės klaidinga. Architektūroje objektai yra vieninteliai svarbūs dalykai.“ (cit. iš Juan Antonio Cortés straipsnio „Harmonized Discordances“).

Kostas Biliūnas
Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. kolega T wrote:

    teisingai pasirinktas veikejas 🙂

Parašykite komentarą