Kultūrinė nemiga. Tebūnie

Visą savaitę sinoptikai kaip išmanydami dievagojosi, kad šeštadienio naktį (iš birželio 16 į 17d.) ne tik bus šilta, bet netgi nelis. Bjaurų lietuvių būdą jau seniai tiesiogiai kildiname iš nedėkingos geopolitinės šalies padėties ir piktybiškai nenuspėjamų orų. Juk Lietuvoje visada lyja per „Skamba skamba kankliai“, per baigiamąjį „Poezijos pavasario“ renginį Sarbievijaus kiemely, per dainų šventes, per Jonines, per „Mėnuo juodaragį“. O šiemet pliaupė net per „Bėk bėk žirgeli“, kas, remiantis vietinių paskaičiavimais, nutiko vos antrą kartą per kelintą dešimtmtį skaičiuojančią festivalio istoriją.

Taigi, sunku buvo patikėti, kad šeštus metus organizuojama „Kultūros naktis“ (anksčiau „Tebūnie naktis“) praeis sausomis. Bet praėjo. Nuo šeštos vakaro iki antros nakties beveik pusantro šimto įvairiausių renginių vietų susijungė gyvomis žmonių grandinėmis –  tarsi po kultūrinę pievą pasiganyti iškrutėjo daugybė sostinės gyventojų ir svečių. Pasididžiavimo jausmas apėmė ne vieną pasaulio mačiusį lietuvį stovint žmonių spūstyje prie šviesoforo ties netgi nebeveikiančia Fluxus ministerija. Deja, net tais retais atvejais –  Sostinės dienų, Kaziuko mugės ar Kultūros nakties metu  – kylantį pretekstą didžiuotis Vilniumi kaip Europos didmiesčiu ima ir numuša tie patys svečiai iš tos pačios Europos. Kartą per Gatvės muzikos dieną svečiai iš  Paryžiaus negailėjo liaupsių gražiai mūsų sostinei, tik nusistebėjo, kad žmonių gatvėse tiek… mažai.

Nepaisant praeivių skaičiaus reliatyvumo, šį šeštadienį Vilniaus centras išties buvo sausakimšas vaikų, dviračių, muzikos, maisto ir geros nuotaikos. Vis dar nepasitikėdama dangaus vaizdu pro langą, termometro parodymais ir viltinga orų prognoze įlindau į džinsus, įšokau į sportbačius ir prigriebiau džemperį. Ir tuoj pat dėl to pasigailėjau, nes gatvėse pleveno gėlėtos vasarinės suknelės, švysčiojo trumpais šortukais pridengtos kojos ant aukštakulnių, žvilgsnį blaškė ryškios drabužių ir aksesuarų spalvos. Miestelėnai išėjo ne tik pasidairyti kas vyksta, bet ir parodyti save.

Kad nenusisukčiau galvos ir nelikčiau taip nieko ir neišgirdusi, visą rytą studijavau renginių programą. Tiesą sakant, iš tos šimtą perkopusios gausybės tikrai kokybiškų, originalių ir dėmesio vertų renginių radau vos dvidešimt. Lietuva – keistas kraštas, jau ką turime – tai festivalius. Viename iš didesnių pramogų portalų jų priskaičiuota trys šimtai trisdešimt skirtingų pavadinimų. Iškreipta kultūros finansavimo sistema išugdė mumyse nesveiką kultūrinio apsirijimo įprotį. Mėgstantiems gerą kiną tapo įprasta pasiimti dviejų savaičių atostogas pavasarį, kad atsižiūrėtų ir už tuos žiemos ar rudens vakarus, kai nekomercinio europietiško filmo norėsis kokiuose Anykščiuose ar Joniškyje, bet niekas jo nė neketins rodyti. Panaši situacija su šiuolaikiniu šokiu, šiuolaikinių kompozitorių muzika, net folk rock, hard metal ar paprasčiausiais poezijos skaitymais. Didžiojoje mūsų miestų trejybėje po truputį užgismsta erdvių, kurios nebeapsiriboja festivaliniu laiku ir pradeda kurti savą tam tikro žanro pasirodymų cikliškumą (pvz. poezijos skaitymai MintVinetu knygyne, gyvos muzikos vakarai „Artistuose“ ir pan.). Gaila, bet toliau nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos esantys miestai ir miesteliai dar ilgai negalės pasigirti gyva muzika savaitgaliais nešiltuoju metų laiku. Didesnis žmonių, o ir pinigų, cirkuliavimas provincijoje taip pat įmanomas tik per festivalinę realybę – „Purpurinį vakarą“ ir „Velnio akmenį“ Anykščiuose, „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje, „Vyšnių festivalį“ Žagarėje, „Mėnuo Juodaragį“ Zarasuose… Žinoma, smagu sulaukti kokybiškos kultūros, originalių Lietuvos ir užsienio trupių ir grupių, bet kai jos pasirodo supresuotuose festivalių tinkleliuose, tenka tą proginę maratoninę kultūrą vartoti ganėtinai chaltūriškai, paknopstom, pripuolamai, tarsi išdegus akis. Kol galiausiai po pirmos valandos lakstymo iš vienos vietos į kitą staiga apima neišvengiamas abuojumas, nusėdama artimiausioje pievelėje tiesiog pasipliurpti su sava kompanija nelabai kreipiant dėmesio į tai, kas vyksta ant improvizuotų scenų. Matyt tai, kas nemokama –  vis dar imama tarsi nereikalingas reklaminis lankstinukas ir pasinešama iki artimiausios šiukšlių dėžės. Štai tokius pamąstymus man sukėlė kultūrinis naktinėjimas sekant individualiu ir, tikiu, labai subjektyviu nakties maršrutu. Kiekvienas kitas ten ir tuo metu buvęs greičiausiai matė,  girdėjo ir mintijo visai ką kitą.

Visų pirma nesugebėjau laiku išsiruošti iš namų ir seniai planuotą apsilankymą Kazio Varnelio muziejuje, kur sukaupta gausi Tolimųjų Rytų meno ekspozicija, teko nukelti į šviesią ir talpią ateitį (gal būt pasilikti kitų metų muziejų nakčiai). Tačiau į Evangelikų liuteronų bažnyčią spėjau (beje, pirmą kartą, nors bromas su nuoroda ne vieneri metai kreipė akį kaskart pėdinant Vokiečių g.). Jaukioje baltoje šventyklėlėje, primenančioje kunigo gundymo sceną iš A.Puipos „Nuodėmės užkalbėjimo“, styginių kvartetas „Chordos“ griežė šiuolaikinių kompozitorių M.Nyman, R.Mažulio ir J.Adams kūrinius. Publika nuolat tarsi jūros bangos įsiliedavo vidun ir vėl ištekėdavo pro trinksinčias duris lauk. Kitomis aplinkybėmis tokį koncertą būtų galima organizuoti Filharmonijoje ir paimti nuo kiekvieno po trisdešimt litų. Nebūtų buvę gaila. Dalis iki galo išsėdėjusios publikos – M.Urbaičio studentai, „Gaidos“ ar „Jaunos muzikos“ festivalių lankytojai. Nors buvo ir tokių, kurie pakliuvo atsitiktinai. Džiaugiuosi, nes gal būt tą vakarą jie atrado sau kažką naujo.

Po daugiau nei valandą trukusios meditacijos grįžome atgal į šurmuliuojančias gatves. Planas diktavo traukti į Šv. Kazimiero bažnyčią, kur jau buvo prasidėjusi „Tylos muzika“ (Chris Ruebens, gitara (Belgija), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Renata Marcinkutė Lesieur, vargonai (Lietuva)). Pernai metais būtent vidurnakčio koncertas vien žvakėmis apšviestoje Šv.Kazimiero bažnyčioje, gausiai nusėstoje hipiškai jaukaus jaunimo, paliko geriausią įspūdį. Tačiau pasidavus akimirkos svyravimui buvo nutarta visgi sukti į kitą pusę ir kyštelti nosį į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelį. Tuo metu trankų roką ten skaldė kažkokie „The Perfect Pill“. Pakvipo vudstokiška dvasele, tik niekas dar nešoko. Pažemiui klajojo niekieno nevaržomas cigarečių dūmų debesis. Laukti į jį įsibridus iki pasirodant Rasai Basai ar Markui Palubenkai nevertėjo. Susiradome kur pririšti dviračius, kurie nesibaigiančioje minioje daugiau trukdė, nei padėjo, ir per mažaisiais Eliziejaus laukais virtusį Gedimino prospektą patraukėme Lukiškių aikštės link. Ten Petras Geniušas jau kelinti metai organizuoja fortepijoninės muzikos koncertus. Žinoma, iš visų pusių transporto triukšmo ir smogo gožiamos Lukiškės – toli gražu ne karališkasis Lazienkų parkas Varšuvoje, kur vasaromis vyksta minias užsienio turistų sutraukiantys F.Chopino koncertai. Bet tą vakarą po romantiškai įsižiebiančiais žibintais fortepijonu irgi buvo skambinamas F.Chopinas, C.Debussy, M.Ravelis, F.Lisztas. Prisėdome pasiklausyti jauniausio tą vakarą pianisto – Jorio Sodeikos atliekamo S.Rachmaninovo. Buvo miela. Nors subtiliausių piano vietų ir nesigirdėjo, kaip ir rachmaninoviškos beprotybės. Bet jeigu fortepijoninės muzikos naktinėjimai visą vasarą periodiškai vyktų bent kiek tylesniame parke, tikrai sutrauktų nemigos kankinamus senjorus, vietos nerandančius įsimylėjėlius ir nerimstančius miesto svečius iš aplinkinių viešbučių. O LMTA studentai galėtų iškeisti niūrias praktikas bendrabučio repeticijų kambariuose į gryną orą.

Nenorėdami šį vakarą perdozuoti rimtosios muzikos, patraukėme atgal per pilną žmonių, bet visiškai tuščią festivalio punktų prasme prospektą. Buvo arti vienuoliktos vakaro, tad mezgėjų suoliukas V.Kudirkos aikštėje buvo užsėstas gėrėjų, o spalvotais mezginiais apvyniotų medžių tamsoje visai nesimatė. Beeidami prisiminėme, kad taip ir neužsiregistravome nei į „Džiazą nacionaliniame“ , nei į „Naktinę senamiesčio panoramą“ Šv.Jonų bažnyčios varpinėje. Kaži, kaip atrodytų kultūros naktis pasirinkus tas pramogas, į kurias reikėjo registruotis, arba tiesiog tas, kurios vyko viduje. Šį kartą to nesirinkome sąmoningai, kad pasimėgautume iš tiesų nemiegančiomis miesto gatvėmis, parkais, aikštėmis.

Pritemdyti scenoje prie užkeiktųjų Valdovų rūmų atlikėjai jau sėdėjo. Tuoj tuoj turėjo prasidėti keisti dalykai: Vivaldi in rock ir Baroquelectro. Deja, mūsų tikslas gynė  gilyn į Šventaragio slėnį, todėl čia nesustojome.

Likus nepilnai valandai iki vidurnakčio atsidūrėme prie šiaip jau ištisus metus apmirusios ir apdergtos Rotondos, kuri tarsi užkerėta nuotaka prisikelia vienai nakčiai sužadindama vyresniųjų vilniečių sentimentus. Jaunosios lietuvių kartos ypač mylimas Domantas Razauskas būtent čia sukvietė būrį muzikantų ir poetų, kad drauge kurtų trijų valandų vyksmą. Neįtikėtinai blausiai apšviestas parkas baugiai traukė geros muzikos ir geros poezijos ištroškusius kultūrinius vampyrus. Lempelėmis ir prožektoriais apipuošta Rotonda mirksėjo apdaužytu užrašu „Kava. Ledai“ tarsi švyturys nakties jūroje. Virš galvų gausiai susispietusiai publikai ryškiai žaliai švietė ornamentiški kaštonų lapai. Nesigirdėjo mašinų, dėmesio neblaškė kitos scenos ar nesusidomėjusių praeivių buitiškos šnekos. Atrodė, lyg juodų medžių siena atskyrė susirinkusiuosius nuo likusio pasaulio. Šou prasidėjo ir ant scenos ėmė šūkčioti, ūkčioti ir strykčioti pasakų parko nykštukai, kuriuos iš tiesų vertėtų vadinti dvasios milžinais. „Trys tūkstančiai metų po ramiu mėnuliu kažkur toli už pievų, aš nejudu, Dieve, aš tyliai guliu, bet… Jis ateina, sako – mielas, tai viskas, ką galiu. Trys tūkstančiai metų kaip sekundės dalis, jokios taikos ir karo, trys tūkstančiai snaigių ir greičiausiai palis, bet … vėjo durys užsidaro, tai  išeina Jis….“ dainavo Domas. Ir visi lyg viens jautėmės esą tokie panašūs po tuo nujaučiamu senu ir ramiu mėnuliu, lyg nebūtume atėję iš savo skirtingų mažyčių ir nereikšmingų pasaulėlių, lyg neturėtume į juos paryčiais sugrįžti. Lyg būtume dalis vieno didelio būties rato, išsisukusio kadaise prieš tūkstančius metų ir dar ilgai, tikėkimės, nenustosiančio suktis. Erdvę „čia ir dabar“ į „dabar ir visados“ padėjo perkeisti į muziką įsiterpiantys poetai Rimvydas Stankevičius, Antanas A.Jonynas, Eugenijus Ališanka, Gintaras Bleizgys, Vytautas Stankus, plejada šaunių muzikantų, grupė „Last Coin“. Puikiai sudėliota programa, kaskart vis kitokia net tų pačių pamėgtų D.Razausko dainų aranžuotė, nesumeluoti tekstai, nesumeluoti žmonės ir švelniai kusturiškas, šiem tiek džiazovs, šik tiek pankiškas gaivališkumas – tai ir buvo tai, ko tą vakarą ieškojau ir ką radau.

Maždaug antrą nakties užsukau į kavinukę, kurioje pasijutau tarsi pakliuvusi į Wong Kar-way‘aus filmą „Mano vaivorų naktys“. Nusipirkau kavos ir patraukiau namo per nė neketinantį migti miestą. Nakties dangus pulsavo atsimušančiais į skliautą gatvių garsais, o sunkiai įžiūrimos žvaigždės šiai nakčiai suteikė sultingo prieskonio. Tarsi vaivorai – pyragui.

Mano kultūros naktis tebuvo viena iš daugybės įmanomų tą šiltą birželio naktį. Neužsukau į naktinę Japonijos ambasadą ant Tauro kalno, nešokau nei salsos, nei lindyhopo, neužklydau nė į vieną dailės galeriją, neprisėdau ant žolės pasižiūrėti kino, neužtaikiau į kvapų kiemelį, nepakliuvau į lėlių spektaklį, mano maršrutas nevedė į žolynų turgų, negaminau dangaus žibintų, o kas liūdniausia – nepatyriau naktinio drambliaskrydžio per Neries upę. Bet prisinaktinėjau į valias. Sunkiai bepamenu kaip griuvau į lovą. Tik pamenu kaip šyptelėjau, kai ryte mane pažadino smagiai į palangę barbenantis vasaros lietus dudenantis griaustinis. Jokios taikos ir karo…

Agnė Biliūnaitė

Kafehauzas.lt



2 komentarai(-ų)

  1. Jurgita SM wrote:

    Būtent tokia ir buvo ta „Kultūros naktis“ 🙂 Teisingas straipsnis.

  2. Julija wrote:

    Kaip visada, pakišo koją ir tas, ir kitas, ir mano kultūros naktis buvo bekultūriškai praleista lovoje. Ačiū už asmenišką ir įžvalgų straipsnį – jaučiuosi lyg pati bučiau sudalyvavusi 🙂

Parašykite komentarą