James Hilton „Dingęs horizontas“. Šangrilos beieškant

1933m. anglų literatūros klasikas James Hilton (1900-1954m.) užrašė vardą ir nurodė kryptį utopijų mėgėjams, hipiaujantiems keliautojams ir orienalizmo bacilų nešiotojams. Jo nedidelėje knygoje „Dingęs horizontas“ pro snieguotas Himalajų viršukalnes prasiveria mistiškas Mėlynojo Mėnulio slėnis ir jame pasislėpęs Šangrilos vienuolynas. Tai gana mistiška, nuo išorinio pasaulio izoliuota (nors nuolat iš jo gaunanti ne tik intelektualinių žinių, bet ir marmurinių vonių bei gramofonų), beveik nemirtingų (labai lėtai senstančių ir lengvai porą šimtų metų pratraukiančių) įvairių epochų ir įvairių tautybių atstovų apgyventa oazė mirtinai atokiuose ir šaltuose Himalajų kalnuose. Vieta, kurios nėra žemėlapiuose, kurioje gyvenanti bendruomenė vadovaujausi santūraus pasitenkinimo principu, turi marios laiko viskam, o ypač – mokymuisi. Knygai tapus bestseleriu, terminas Šangrila tapo tiesiog rojaus žemėje sinonimu.

Bandant atkapstyti kas būtent įkvėpė J.Hilton aprašyti šią mistinę vietovę kaži kur aukščiausiuose pasaulio kalnuose, būtina prisiminti Šambalą – tibetietiškojo ir indiškojo budizmo tradicijoje minimą mistinę karalystę. Tibetietiškojo budizmo atstovas lama Chogjam Trungpa šiuo terminu nusakė savo mokymą ir praktikas, padedančias atsikasti iki pačių žmogiškosios išminties šaknų. Tuo tarpu pirmieji žinią apie Šambalą į Vakarus XXa. pradžioje parnešė krikščionių misionieriai. Kiek vėliau ją nusistvėrė Teosofijos draugijos lyderė Madam Blavatskaja. Vakarų ezoterikai yra nemažai prirašę apie tai, kaip ten gyvenanti slaptoji Baltųjų Lamų brolija nuolat pluša žmonijos dvasinės gerovės labui.

Nikolajus ir Jelena Rerichai – rusų intelektualai-ezoterikai, 1924-1926m. netgi dalyvavo ekspedicijoje, kuri mėgino ieškoti realių Šambalos egzistavimo pėdsakų. Kaip tik tuo metu keletas švelniai pamišusių komunizmo idealistų iš Sovietų Sąjungos – kriptografas Gleb Bokii ir rašytojas Aleksandr Barchenko buvo užsimoję sukryžminti Kalačakra-tantrą ir komunizmą, kad sukurtų tobulus ateities komunistus. Jų projektas, žinoma, žlugo. Panašiu metu kitos utopinės santvarkos atstovai – naciai Heinrich Himmler ir Rudolf Hess 1930m., 1934m. ir 1938m. surengė  net tris vokiečių ekspedicijas į Tibetą entuziastingai ieškodami budizmo nesugadintos pirmykštės tobulos rasės atstovų. Tikėjosi, kad šambaliečiai-šangriliečiai galėtų atitikti idealą.

Keista kaip žmogiškasis smalsumas ir aklas užsispyrimas gali susiaurinti tyrinėjimo lauką ir iš, regis, nepaprastai talpios ir gilios filosofinės-religinės sąvokos priskaldyti tokių lengvabūdiškų ir vargiai kam bepanaudojamų skiedrų. Nors, geriau pasvarsčius, šiandieninis pasaulis jau senokai metėsi iš dvasinių praktikų į fizinės, materialiosios, apčiuopiamos realybės įvaldymo varžybas, iškeisdamas gebėjimą levituoti į lėktuvą, gebėjimą skaityti mintis – į mobilųjį telefoną, gebėjimą vizualizuoti – į kino filmus ir video žaidimus, gebėjimą tapti nemirtingu – į vaistų pramonę ir t.t. Tik va, geriau įsižiūrėjus tie modernūs pakaitalai dažnai išeina iš galiojimo, turi tik dalinį poveikį ir ribotą galimybę judėti erdvėje ir laike. Panašiai kaip japoniškas šuniukas-robotas niekada neturės to, ką turi kiekvienas net labiausiai nudriskęs lietuviškasis lenciūginis.

Sunku dabar atsekti kas ką įtakojo pirmiau, bet neabejojama, kad populiariųjų „National Geographic“ žurnalų tekstai ir iliustracijos apie 1930m maitino tuometinius keliautojus ir intelektualus Vakarų civilizacijos nelytėtais Butano, Nepalo, Junanio ar Sičuanio (Kinija) kalnų peizažais. Jais susižavėti turėjo galimybių ir anglakalbis knygos „Dingęs horizontas“ autorius.

Tik gaila, kad jo knygoje beveik nėra bent kiek filosofiškesnio požiūrio. To, kuris greta kvapą gniaužiančių kultūrinio turizmo nuotykių ir religinių patirčių taip organiškai skleidžiasi lietuvių autorės Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Kelionė į Šambalą“ (1997m.). Kad ir ši citata: „Visuose tibetietiškuose tekstuose tvirtinama, kad Šambala turi aštuonlapio lotoso pavidalą, tokia ji piešiama ir šventuose paveiksluose bei mandalose. Mistiniuose tantrizmo traktatuose teigiama, kad energetinis žmogaus širdies centras – čakra – taip pat yra aštuonlapio lotoso formos. Kaip tik čia, širdyje, slypi mūsų tikroji – Budos prigimtis, subtiliausioji, Nušvitusi sąmonė, Vaiskioji šviesa, kurią išvystame mirdami. „Ar gali būti dar tikslesnė nuoroda, kur ieškoti Šambalos?“ – klausia Sambdhongas Rinpoče, pridurdamas, kad tam, kas šią mistinę šalį savyje atrado, išorinė Šambala irgi tampa realia, čia ir dabar Žemėje esančia palaimos vieta.“

Tuo tarpu hiltoniškoji Šangrila ilgainiui prilipo kaip turistinis brendas ne tik prabangių Azijos viešbučių tinklui (kaži, ar ir Hilton viešbučiai nebus to paties James‘o nuopelnas?), tema holivudiniams filmams, kompiuteriniams žaidimams ir bestselerinėms knygoms, ir net išlėkė į visatą pačia tiesiogiškiausia šio žodžio prasme – 2006m. tarptautinė astronautų asociacija tamsiąją Saturno mėnulio vietovę pavadino Titan Shangri-la. Visgi įspūdingiausia, kad sekdami marketinginėmis turizmo tendencijomis, kinų komunistai (matyt prisimingami Bokii ir Barchenko) neseniai nusprendė šiaurvakarinį Junanio regioną oficialiai pervadinti Šangrilos apygarda! Štai taip mistikos nemėgstantys kinų valdininkai „davė“ Vakarams tai, ko tie taip kantriai ir beviltiškai ieškojo, apie ką diskutavo ir ko realiu egzistavimu tiek metų abejojo. Kaip sakoma – klientas visada teisus!

Agnė Biliūnaitė
Kafehauzas.lt



Parašykite komentarą