„Kūrybinis impulsas”. Byloti šokį

Būna – pribręsta laikas revoliucijai. Gamtoje tai vadinama paprastai – pavasariu. Po kurio natūraliai seka ne tik vasara, bet ir žiema. Revoliucijas inicijuoja ir jas įgyvendina vieni, po jų gyvena ir naują šviežią tvarką kuria kiti. Prisimenu, kaip vienas šiuolaikinio šokio šokėjas, dirbantis mokykloje kūrybos agentu, matydamas, kad paauglių energija tą diena dar neišeikvota, leido apversti klasę aukštyn kojomis, tik nieko nelaužyti. Suolai ir stalai sulipo vieni ant kitų, ant jų spintelės ir gėlių vazonai. Nuleidus garą buvo galima pereiti prie tikrosios užduoties. Jaunimas buvo paskirstyti į grupeles, turėjo planuoti, rašyti, piešti, spręsti. Nejučia vienas nusikėlė kėdę, kad būtų ant ko atsisėsti, kitas – atvertė stalą, kad būtų ant ko pasidėti lapą popieriaus. Taip natūraliai į klasę vėl grįžo tvarka. Tik šį kartą ji buvo ne primesta kažkokių mokytojų, bet susikurta pačių vaikų. Ir nesvarbu, kad iš šono abi tvarkos atrodė taip pat.

Šia trumpa įžanga nusprendžiau pradėti straipsnį apie ilgai lauktą, ilgai aptarinėtą ir pagaliau įgyvendintą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjų „revoliuciją“ – pirmąjį choreografinių miniatiūrų projektą „Kūrybinis impulsas“. Meno militarizmo persisunkęs klasikinio šokio atlikėjų pasaulis jau buvo pradėjęs traškėti prieš gerus metus. Šokėjai „mitingavo“ spaudoje, svaidėsi nuoskaudomis ir kitais šios gana keistos suaugusiųjų bendruomenės dumblais. Nereikia daug fantazijos, kad įsivaizduotum kas yra baleto trupė – užtenka prisiminti savo klasę. Didžiulė grupė asmenybių diena iš dienos ir vakaras po vakaro gyvena kaip viena šeima ir nuolat taikosi įkopti į aštrias meno aukštumas. Suvaldyti mokinių klasę reikia taisyklių, kontrolės ir motyvuojančių „saldainių“. Suvaldyti jautrią baleto trupę ir nuolat palaikyti aukščiausią fizinį bei meninį pasirengimą – dar sudėtingesnis reikalas. Už darbą, už nuolankumą (nesvarbu – valdžiai, Melpomenei, dieviškajam grožiui), už atsidavimą (kūnu, siela, gyvenimu) kartais taip pat reikia saldainių, kaip kad alpinistui –  viršūnės taško ir galimybės tiesiog šūktelti ją pasiekus.

Iš tų peripetijų, kurios draskė LNOBT baleto trupę, susidaro vaizdas, kad ne tik šūktelti, bet ir pasirinkti, ant kurios kojos atsistojus išrėkti savo vardą šis kolektyvas jau ilgokai neturėjo progos. Visgi kažkas pagaliau sucypė ir subyrėjo tame mechanizme, kuris iki šiol grojo užsakytą muziką ir elegantiškai suko baltas lyg gulbės figūrėles. Muzika nutilo. Todėl teko mechanizmą perrinkti iš naujo. Taip 2011m. spalį legendinę baleto motiną Tatjaną Sedunovą pakeitė  ir baleto meno vadovu tapo Krzysztof Pastor, parsikviestas iš artimojo užsienio – Lenkijos nacionalinio baleto. Naujasis baleto tėvas – puikiai pasaulyje pažįstamas choreografas, mūsų scenoje pastatęs dreduotos pankuojančios publikos ypač numylėtą, bet, deja, jau nuimtą spektaklį pagal Mindaugo Urbaičio muziką „Acid City“.

„Be naujų kelių, naujų raiškos formų, netgi naujos kalbos paieškų baletas būtų neįdomus menas, nepateikiantis žiūrovams staigmenų ir iššūkių“. Ši Pastoro citata, tariamąją nuosaką pakeitus esamuoju laiku, puikiai įvardintų didžiosios daugumos menu besidominčių lietuvių nuomonę apie tai, kas rodoma gražiais sietynais  vakare žibančiame pastate Vienuolio g. 1. Vieša paslaptis, kad net gana aktyvi ir energinga lietuviškoji šokio bendruomenė apie baleto teatrą prabyla keistai iškreipdama lūpas. Ir ne todėl, kad jiems nepatiko Michailo Šemiakino „Kopelija“, Vladimiro Vasiljevo „Romeo ir Džiuljeta“ ar Marijaus Petipa „Bajaderė“. Bet todėl, kad balete vis dar nėra tokių pastatymų, kaip Silviu Purcarete „Meilė ir kiti demonai“, Roberto Wilsono „Pasija pagal Joną“ ar Anthony Minghelos „Madam Baterflai“, kurie puošia operą. Ir ne apie pasaulinę šlovę susišlavusias pavardes čia kalbu, o apie kitokią režisūrinę kalbą.

Būtent dėl jos – tos kitokios kalbos, kitokio rakurso, kitokio pamatymo ir parodymo užvirė visas šis baletinis garpuodis. Ir būtent jos pasižiūrėti birželio 3-iosios vakarą ant raudono teatro aksomo mindžikavo jauna ir smalsi publika. Susirinko nemažai baleto skeptikų-šokio mylėtojų. Vadinasi, tą vakarą baletas ir vėl buvo įdomus menas, pateikęs žiūrovams staigmenų ir iššūkių. Ir vien už tai reikia nuoširdžiai paploti tiems, kurie sunkiai ir kantriai dirbo gerus pusę metų.

Baleto meno vadovui Krzysztofui Pastorui paskelbus apie galimybę išmėginti savo jėgas ir kūrybiškumą, iš pradžių užsirašė 15 baleto šokėjų. Iš jų tik dešimties idėjos tapo kūnu didžiojoje scenoje. Taigi, kas tie drąsieji, tie pirmieji ir labiausiai alkani choreografinės laisvės?

Pirmoji tą vakarą pasirodė publikos ant rankų nešiojama balerina Eglė Špokaitė, atlikusi choreografės Vilijos Putriūtės kompoziciją pagal M.McCollum muziką „Kame stiprybė?“. Choreografė nuo 2001 m. yra šokusi Teksase, Bostone. Nuo 2009 m. kuria choreografijas vaikams ir suaugusiems (Festival Ballet Providence). Nepaprastai smalsu išvysti tuos, kurie emigravo į svečią šalį kaip „geriausias lietuviškas produktas“. Reikia pripažinti, kad klasikinio baleto šokėjai – „gera prekė“, kaip ir mokslininkai ar klasikinės muzikos atlikėjai. Dažnai nė nebežinome, ko esame netekę. Grįžtant prie choreografijos – ji ne tik buvo, ji buvo gera. O Eglė Špokaitė – daugeliui mažiau baleto mačiusiųjų apskritai esanti baleto metafora, maloniai „žydėjo ir skleidėsi“ kukliai apšviestoje scenoje (visų „Kūrybinio impulso“ spektaklių šviesų dailininkas – Levas Kleinas). Solo užklaustas ir solo atsakytas klausimas apie stiprybės pagrindo paieškas – primabalerinos kūnas, kuriame visiškai pažodžiui, tiesiog fiziškai sutilpo susapnuotos gulbės, miegančios gražuolės, prabudę dezdemonos ir nauju rytu besimėgaujantis „Kūrybinis impulsas“.

Užgrojus Saint-Pareux muzikai scenoje trimis šokėjais, tarsi paskutinėmis šachmatų figūromis, žaidė choreografė Rūta Kudžmaitė,pristačiusi miniatiūrą „Liūdna šventė“. Šventė tikrai buvo ne iš linksmųjų, atrodė, kad šachmatininkai užsnūdo taip ir nesudėlioję pergalingų ėjimų. Ant linoleumo blaškėsi dvi karalienės ir neapsisprendęs rikis. Visada smalsu pamatyti, kaip savo jausmus sušoka profesionalai, kai jų niekas nemato. Nes tai –  nenupudruotai tikra. Bet šiame pasirodyme būtent ir pritrūko: tikrumo, nuoširdumo, turinio. Buvo kažkokia forma, bet ji niekuo nesiskyrė nuo to, ką ir šiaip kasdien repetuoja tame pačiame teatre.

Jau kurį laiką Lietuvoje šokantis baleto šokėjas iš Japonijos Juhi Jonekura, pasitelkęs Piotro Čaikavskio ir Joe Hisaishi muziką, publiką pralinksmino duetu „Draugas“. Publika kikeno iš scenoje pusiau juokais, pusiau rimtai besikivirčijančių draugų, šiek tiek primenančių klounus, šiek tiek – berniūkščius iš japoniškų komiksų. Choreografiją įgyvendino ne tik du plastiški šokėjai, bet ir nuolat išjungiamas apšvietimas, sukadruojantis istoriją (vėlgi – aliuzija į komiksus) ir paslepiantis dalį buitinių judesių. Visgi su įjungimais-išjungimais buvo gerokai užsižaista. Žiūrovai triskart patikėjo sulaukę pabaigos, bet kaskart buvo išduriami dar vienu judesių sekos pakartojimu. O būtų pakakę užsiplėštas dešimt minučių suspausti į tris ir išeitų gerai sukaltas haiku.

Skoningai juodoje uždangoje spingsint žvaigždėms (ir visai neskoningai tų pačių žvaigždžių tirštai prišlakavus ant grindų) patekėjo melancholiška planeta. Jos gigantiškumas ir nenumaldomas artėjimas, nors ir akivaizdžiai pasiskolintas iš Larso von Triero filmo, švelniai iliustravo Sergejaus Rachmaninovo muziką ir kūrė visai neblogą foną Igorio Zaripovo choreografinei miniatiūrai-duetui„Elegija“. Likus penkioms minutėms iki planetos nusileidimo už horizonto Jis ir Ji vaikštinėjo, kilnojo ir sukiojo vienas kitą be didesnės aistros, tikslo ar prasmės. Žinoma, gražu būtų vietoj meiliai susiglaudusių ragais briedžių kur nors ryto migloje išvysti dvi elegiškai besisukiojančias būtybes, bet greičiausiai neatskirtum jų nuo gulbių ar žizelių žydruose Dunojaus ūkuose. Nieko daugiau.

Miglą akyse akimirksniu sutrupino ir į šalis ištaškė agresyviai nusiteikęs choreografės Beatos Molytės flamenko šokėjų būrelis, suskėlęs „Emociją“ pagal Mayte Martin muziką. Pavadinimas lyg ir leido nesigilinti į emocijų amplitudę, jų paribius ir kilmės rūšis, bet siekiant sukurti uždegančią choreografiją būtina pasakoti istoriją. Nekalbu apie siužetą. Tačiau net emocija turi turėti savo istoriją, raidą, alfą ir omegą, savo antipodą ir achilo kulną. Čia gi buvo viską aplink plojimų kulkomis ištaškyti nusiteikusios moterys juodais drabužiais. Krūpčiojau ir sukau galvą, kas čia ne taip? Juk flamenko pats iš savęs yra liūdnas, veik tragiškas ir labai moteriškas žanras. Čia viso to nebuvo. Tad gal kaltos juodos griežtos kelnės, pakeitusios meilę ir mirtį sufleruojančius raukinukus, pasijonius, gipiūrus, šifonus, atlasus, ornamentus, gėles? Jie būtų sušvelninę ir suteikę  papildomų niuansų net ir agresyviausiai nusiteikusios moters žvilgsniui, ką jau kalbėti apie žingsnį.

Beveik kareivišką ugnį perkeitė visai kitoje dimensijoje suliepsnojęs jau patyrusios choreografės Editos Stundytės „Degimas“ pagal Johno Powello muziką. Stundytė yra stačiusi choreografiją ne tik autoriniams šokio spektakliams, bet ir operoms, dramos spektakliams. Sukaupta patirtis ir atpažįstamas stilius padėjo suvaldyti didžiausią šį vakarą – net vienuolikos – šokėjų grupę ir ilgiausią – dvylikos minučių –  kompoziciją. Kaip teigiama programėlėje, „tai abstrakti kompozicija apie nepaliaujamą minčių tėkmę, kurioje idėja, vos atsiradusi, tuoj pat įtraukiama į nestabdomą pasikartojimų ratą.“ Šokėjų judesius papildė ir pratęsė išmoningi sijonai, virstantys minčių kokonais. Šokėjai degė visomis įmanomomis ugnimis, plaikstėsi vėjyje, ruseno pažemiui, slysčiojo žiežirbomis vienas nuo kito, sruvo uždaru ratu. Verta paminėti ir solistę Anastasiją Čiumakovą, kuri grakščiai išpildė choreografės viziją ir praturtino ją savo didžiule patirtimi. Kompozicija turėjo istoriją, vidinę dramaturgiją, buvo motyvuotai sužaista ir kostiumais, ir šviesomis, ir atlikėjų masiškumu. Ir jeigu reikėtų priekabių, tai jų sulauktų nebent videoprojekcija (šio ir kitų, beje, tikrai stilingų ir pagal paskutinę madą kurtų „Kūrybinio impulso“ vaizdo projekcijų autorius – Linartas Urniežis). Ji teikė papildomą informaciją, kurios paprasčiausiai nereikėjo.

Iš Živilės Baikštytės „Dueto“ pagal Pietro Mascagni muziką atmintyje neliko nieko – nei judesio trupinio, nei mosto skiautės. Gal kad truko vos tris minutes. O gal kad kalbama-šokama buvo apie nieką.

Tuo tarpu dievop iš liūdesio ir melancholijos ištraukianti Giedriaus Puskunigio muzika tapo puikia inspiracija ne tik daugybei dramos režisierių, bet ir jaunajam choreografui Martynui Rimeikiui, pristačiusiam kompoziciją „Belaukiant Godo“. Tiesiog privalu paminėti, kad šį duetą šoko Marius Miliauskas ir Andrejus Žužžalkinas. Ir ne todėl, kad išvardinti du – tai ne vienuolika, o todėl, kad tai buvo šių metų – pirmųjų, bet, tikėkime, ne paskutinių „Kūrybinio impulso“ metų – atradimas. Vienareikšmiškai. Mano džiaugsmui akompanavo siūbtelėjusi aplodismentų banga. Scenoje būta citatų, būta įtakų – o kaip be jų? Bet svarbiausia – scenoje būta teatro. Pagaliau prabilo žmogus, kuris ne tik turi įvairių šokio žodžių žodynėlį, ne tik moka gražiai padeklamuoti frazes ir posmelius iš kažkieno kito sukurtų opusų, bet ir pats intuityviai pajuto savitą sakinio struktūrą, o prieš prabildamas į gerbiamą publiką visų pirma pats aiškiai suvokė, ką ir kodėl nori jai pasakyti. Žiūrint į prožektoriais lyg Dievo akimi akylai stebimus personažus, girdėti Samuellio Becketto veikėjų balsai: „Mes laukiame. Mes nuobodžiaujame… Tai va. Atsiranda proga išsiblaškyti, ir ką gi mes darome? Mes paleidžiame ją vėjais. Pirmyn, prie darbo. Akimirka, ir viskas išsisklaidys, mes vėl būsime vieni, vienatvės gūdumoje.“ Dabar svarbiausia neimti nuobodžiauti ir nepaleisti vėjais atsiradusios progos tobulėti. Lauksime dar ir dar sykį prabylant.

Vokiškojo kūrybinio impulso atstovas iš Drezdeno choreografas Pavelas Moskvito atvežė duetą „Mūza“ pagal turbūt pirmą sykį didžiojoje scenoje skambėjusią latvių grupės „Brainstorm“ muziką. Nieko daugiau apie juos minėti neverta. Nebent tik pasidžiaugti, kad labai „originaliai“ neva iš paveikslo rėmų turėjusi išlipti gražuolė-mūza iš tiesų atrodė išlipanti iš dušo kabinos.

Antrąjį solo (po Špokaitės) šį vakar drįso sušokti Žilvinas Beniuševičius, atlikęs savo paties kurtą „Tamsą šviesoje“ pagal smilkalais ir virpančia bažnyčių kupolų prieblanda alsuojančią Kamilio Straszowskio muziką. Gražus kūnas bėginėjo po grakščiai šviesos spinduliais suskaidytą erdvę. Būta gražių judesių, būta veik samurajiško energijos proveržio ir begarsio sąlyčio su žeme. Tačiau nemažai ir daugžodžiauta ar kartotasi. Smagu būtų kokį vakarą prie laužo pamatyti taip maugliškai  rituališkai ratais judantį kūną, bet didžiojoje scenoje tik to – nepakanka.

Neprailgusį „Kūrybinio impulso“ vakarą baigė choreografų Olgos Konošenko ir Andriaus Žužžalkino kompozicija  „Jausmai“ pagal grupės „Andain“ muziką. Trys šokėjai ir keturi muzikantai orkestro ložėje liejo ir maišė sodrias jausmų spalvas. Šį kartą trio (du vyrai ir moteris) energetika pasiteisino. Jautėsi įtampa, jautėsi charakteriai ir choreografų mintis. Judesys pirmą kartą pagaliau atsiskyrė nuo konkretaus šokėjo-savininko ir plaikstėsi ore tarsi būtų perduodamas akimis. Šokis buvo kuriamas ne tiek šokėjui, kiek erdvei, kurioje skleidėsi, vešėjo, mainėsi jausmų dramaturgija. Buvo galima matyti jausmų schemas, vektorius, koduotes. Bet tuo pat metu buvo  sklandžiai bendraujama su muzika ir apšvietimu.

Baigdama aprašyti šį neabejotinai reikšmingą baleto trupei ir šokio visuomenei įvykį, norėčiau tiesiog pacituoti žodžius iš rašytojo Romaino Gary knygos, puikiai šią šlovingą akimirką jaunųjų choreografų biografijoje įvardijančiu pavadinimu „Aušros pažadas“: „Kai vadiniesi Mikelandželu, Goja, Mocartu, Tolstojumi, Dostojevskiu ar Marlo, numiršti negalėdamas atsikratyti jausmo, jog visą gyvenimą kurpei bakalėjos gaminius“. Vardai įpareigoja! Žinoma, šie žodžiai dar labai avansu, dar gal nieko iš prisistačiusiųjų baleto Mikelandželais nepasijuto. Bet geriau juos ištarti anksčiau, nei per vėlai. Ir kaip kiekvienas naujai iškeptas literatas yra palydimas savotišku prakeikimu-patikrinimu „jei gali nerašyti – nerašyk“, taip ir jaunieji choreografai turėtų pamąstyti ar – ir kodėl – jie nori kurti šokio choreografiją, kam ją skirti, ką ja pasakyti, o gal nutylėti. Visų pirma išlieti širdį žodžiais, tada pantomima, ir tik kai abi šios formos nebegelbsti – prabilti šokiu. Savo asmeniniu nepakartojamu šokiu.

Agnė Biliūnaitė
nuotraukos autorius – Julius Kalinskas („15min“)

Publikuota: 
2012-06-07 Menufaktura.lt 



5 komentarai(-ų)

  1. tautvydas wrote:

    gražu skaityti, nors esu retas šokio meno vartotojas

  2. Pika wrote:

    Kaip teisingai sudėlioti akcentai! Ypač dėl to „unikalaus“ pasirodymo su paveikslu – eurovizinio lygio sprendimas…

  3. Giedrė wrote:

    Valio, puikus kritinis straipsnis, gerai, kad aptartos visos choreografijos, o ne tik kai kurios! Vakaras buvo vertas diskusijų ir vilties, kad po pirmo pabandymo, kitais metais atsiras daugiau brandesnių choreografijų. Gaila, kad tam tikroje lentoje jis nebuvo pakabintas, nors nuoroda ir pasidalinom:), bet tikiuosi, kad šokėjai užsuka ir į Menų faktūros puslapį:)

  4. JSM wrote:

    Gaila, nebuvau šiame šokio vakare. Bet po šio straipsnio jaučiuos beveik kaip buvus 🙂 Ačiū už įspūdžius.

  5. 4me2u wrote:

    klaidingas nuotraukos autorius. Autorius yra Kurybinio impuso dalyvis Živinas Beniuševičius.

Parašykite komentarą