„Ailey II“ šokio degustacija oranžinėje šviesoje

Vilniaus gatvėse dėjosi keisti dalykai – pirmoji vasaros diena labiau panėšėjo į paskutinę rudens. Tačiau net į kaulus įsismelkusi drėgmė nesulaikė gražiosios publikos nuo pavakarojimo Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur birželio 1d. šiuolaikinio šokio trupė „Ailey II“ iš Jungtinių Amerikos valstijų energingai atidarė XVI-ąjį Vilniaus festivalį.

Užkulisiuose pažeriu perlų vėrinį. Parteryje dešinėje užuodžiu mėgstamiausius pačiolio kvepalus. Per pertrauką akimis susirandu žavingą vyrą su peteliške. Ir iki pat plojimų mėginu atsilaikyti prieš gundymą juoduoju šokoladu. Gęstant šviesoms akimirkai išsineriu iš kūno. Oscura teatrica – taip galėtų vadintis ši atlasais ir aksomais šiugždanti trumputė tamsa. Mėgaujuosi jai įsigeriant į plaukus ir blakstienas. Kartais po to jos užtenka iki kito ryto. Ypač jeigu įsižiebus prožektoriams gimsta geras spektaklis.

Amerikiečių trupė Lietuvoje – gana retas ir egzotiškas reikalas. Šiuo atveju tai lyg savotiškas neseniai praūžusių Afrikos dienų pratęsimas. Juolab, kad šios trupės įkūrėjas – legendinis afroamerikiečių šokėjas ir choreografas Alvin Ailey (1931-1989). Tolimais 1958m. jis įkūrė „Alvin Ailey American Dance Theatre“, o jų pirmasis pasirodymas prilygo sprogimui – didžiojoje scenoje pynėsi afroamerikietiška muzika pynėsi su modernaus, klasikinio ir džiazo šokio elementais. Vėliau buvo įkurta „Ailey“ šokio mokykla ir po pasaulį gastroliuojanti šokėjų trupė. Vilniuje lietingą penktadienį nuotaiką praskaidrino „Ailey II“ – šokio mokyklos studentų trupė, kuri, kaip sakoma, populiarina pagrindinės trupės vardą atokesnėse pasaulio vietelėse, į kurias pagrindinė trupė neužsuka.

Kad ir kaip bebūtų, scenoje šokio buvo iš tiesų per akis. Ypatingą atmosferą, o taip pat ir dalį choreografijos padėjo sukurti specifinis apšvietimas – daug ryškios oranžinės-raudonos šviesos, kurią keitė sodri mėlyna, o iššviesti iš tamsos kūnai buvo nuolat grąžinami į siluetinių šešėlių pasaulį. Trys skirtingos spektaklio dalys buvo tarsi šventinės vakarienės patiekalai – kiekvienas patiekiamas vis su kitu vynu (muzika) ir tokia eilės tvarka, kuri padeda geriausiai atsiskleisti kiekvieno sudedamosios dalims (šokėjams, muzikai) bei virtuvės šefui (choreografui).

Vakaras labai logiškai prasidėjo nuo „Atspirties taško“ (Reference point, 2011; choreografas Troy Powell) pagal Mio Morales muziką. Teisinga muzika, pagardinta organiškai iššokta tyla, veik antgamtiški šokėjų suktukai ir šuoliai – tarsi nuo laužo liepsnos visas puses pažyrančios žiežirbos kaitino žiūrovus. Išlepintas aukso medalininkės „Žuvėdros“ tūlas lietuvaitis galėtų pradėti kabinėtis prie savotiško sinchrono supratimo, bet tai, kas pirmojoje dalyje buvo trūkumas, antrojoje tapo privalumu.

Prasidėjęs nuo vieno naujausių trupės spektaklių vakaras vedė atgal į praeitį. Antroji šokio kompozicija – Ezio Bosso muzikoje iš filmo „Io Non Ho Paura“ skendintys „Aidai“ (Echos, 2008; choreografas Thang Dao). Nors programėlėje buvo užsimenama apie Vietnamietiškas choreografo šaknis ir autobiografišką emigracijos atmintį, visgi prieš akis regėjau tuziną figūrų, tarsi išlipusių iš paauksuotų paveikslų galerijos rėmų. Meistriškai išdrapiruoti ir nušešėliuoti kūnai jungėsi su muzika ir kūrė bendrą pulsuojančią masę, kuri tarsi įsišėlstanti jūra dainavo veržlumo ir atoslūgio odę. Pritemdytos šviesos leido išgauti ypatingą efektą – atrodė, tarsi šokėjų judesiai likdavo įsispaudę, nubrėžę regimą trajektoriją ir užsilikę erdvėje dar keletą akimirkų po to, kai pats judesys jau būdavo virtęs praeitimi. Mintis, muzika, judesys ir kvėpavimas išlaikė sinchroną, nors šokėjai tarsi didžiulė lubinų puokštė žydėjo kiekvienas savu individualiu žiedu. Būna spektaklių, kuriuos išgyvenant akimirką visas čakras vienu metu persmelkia energijos srovė – tarsi visos įmanomos realybės susivertų ant vienos intuityviai numanomos ašies, vakar, šiandien ir rytoj vyksta čia ir dabar, patys keisčiausi dalykai tampa įmanomi, o svarbiausia – jų (šokėjų, choreografų, kūrybinės komandos) iškvėpimas tampa publikos įkvėpimu.

Gerai surežisuoti įvykiai privalo turėti ne tik viršūnes, bet ir pakalnes. Tokia pakalne, o gal net savotiškais linksmaisiais kalneliais tapo trečiosios dalies „Apreiškimai“ (Revelations, 1969; choreografas – pats Alvin Ailey). Tai spektaklis, pasakojantis afroamerikiečių vergovės ir išsilaisvinimo emocinę istoriją. Tai spektaklis-gyvenimo šventė. Scenoje maišėsi kuklus rekvizitas, ilgi sijonai ir visus lig šiol šioje scenoje kabėjusius mėnulius nurungusi milžiniška teksasietiška saulė. Linksmai nusiteikę garsistai plakė skanų muzikinį kokteilį iš piričiuelų, gospelų ir religinio bliuzo. Dvylika šokėjų davė valią savo afrikietiškai judesio tarmei. Keista ir smagu taip netikėtai suprasti, kad skirtingų kraštų žmonės išlaiko šiek tiek skirtingą santykį su savo pačių kūnu. Ranka į šoną įsirėmusi ir energingai kita savo tiesą kukurūzuose įrodinėjanti afrikietė nė iš tolo neprimins lietuvaitės nuo rugių lauko ar tuo labiau japoniukės nuo ryžių. Kaip kažkas savo lieka žodžių tartyje, taip kažkas savo lieka ir judėjime. Ir dėkui dievams, nes kitu atveju nebeturėtume iš ko rinktis – viską užvaldytų mocartukai ir eifeliukai.

Publika lengvai pasidavė švelniai ritmo ekstazei. Močiutė iš dešinės plojo net patrepsėdama, o jos ramentas ramiai spaudė rankinuką damutei ant pristatomos kėdės priešais. Ložėje švietė vis dažniau šiuolaikinio šokio padangėje šmėžuojanti prezidentė ir  aštrialiežuvis visur spėjantis kultūros ministras. Už lango vis dar klaikiai pliaupė lietuviškas lietus. Tiems, kurie pasiliko ragauti pilkų kalbų ir spalvoto furšeto, nuo scenos nužengę ir persirengę šokėjai pasirodė visai nedidukai. Bet jų akys žibėjo – daugeliui šis pasirodymas Vilniuje – paskutinis su „Ailey II“ trupe. Vienas per kitą jie gyrė mūsų dažnai nė nebepastebimą LNOBT interjerą ir dėkojo, kad atėjome. Mano perlų vėrinys liko pažiręs, bet ratas „choreografas-muzika-šokėjai-publika“ dailiai užsivėrė.

Gegužės pradžioje praūžęs Naujojo Baltijos šokio festivalis, jį nusekęs vaikų šokio festivalis Dansema, čiurlioniukų kompozicijų pristatymas, atvira Vyčio Jankausko šokėjų pamoka, „Ailey II“ gastrolės ir jų energiją perimantis daug vilčių keliantis LNOBT baleto trupės pirmasis choreografijų pristatymas „Kūrybinis impulsas“ – beprecedentis šokio sužydėjimas šaltoje beišsivaikštančioje Lietuvoje. Ir noriu tikėti, kad šie gausūs žiedai neilgai trukus virs prisirpusiais vaisiais, nes tie, kurie neišėjo, nusprendė likti ir šokti.

Agnė Biliūnaitė
kafehauzas.lt



3 komentarai(-ų)

  1. lolita wrote:

    perskaiciau kaip sausaineli prie kavos sian ryte. niam niam.
    puikiai rasai, agne.
    linkejimai,

    lolita

  2. Giedrius wrote:

    gal gyvas atlikimas ir „padare savo“ – taciau as, pasiziurejes youtubeje istrauku is siu kompoziciju, visgi nusprendziau neiti penktadieni i si vakara – Ailey sokeju choreografija pasirode nuobodoka, vienodoka ir nemazai persmelkta klasikinio baleto elementu, lyginant su tomis fantasmagorinemis nuotaikomis, kavapa gniauziancia scenografija, isradinga ir stebiancia Crystal Pite choreografija, ispudingu kuno ir erdves valdymu, kuria demonstravo Crystal Pite trupes sokejai Frankfurte. Aisku, cia skonio reikalas, galu gale nemaza dalimi ir nuotaikos, su kuria ateini i spektakli, reikalas 🙂

  3. Giedrė wrote:

    Reginys buvo tikrai paliekantis gilų įspūdį, trečia dalis gal labiau įdomi kaip istorinis reiškinys, ypač kai pagalvoji, kad šokis sukurtas 1965m., tuo metu turėjo atrodyti labai progresyviai. O straipsnis labiau literatūros kūrinys nei šokio kritika:), o tai irgi šaunu.

Parašykite komentarą