Virginia Woolf „Į švyturį“. Degtuko įžiebimas tamsoje

Būna knygų, kurių laukiu dar nė nežinodama kaip jos vadinasi. Tiesiog nujaučiu, kad jos yra ir kad jos man bus ypatingos. Būna knygų, kurias atpažįstu iš viršelio lyg iš veido. Būna – žinau, kad tai ta knyga, bet pasiguldau ją prie lovos ir mėgaujuosi laukimu kada atsiversiu pirmą puslapį. Bet pirmą kartą gyvenime taip ilgai nesinorėjo atversti paskutinio puslapio ir tokia – nebaigta  – ji priminė trumpam iš tolimų šalių pargrįžusią draugę. Šnekiesi iki paryčių ir lyg vaikas nenori užmigti, kad neateitų rytojus ir ji neišvyktų.

Tokia man buvo Virginios Woolf (1882-1941m.) knyga „Į švyturį“, kurią puikiai išvertė Laimantas Jonušys, kaip visada ypač subtiliai „apvilko“ viršelio dailininkas Tomas Mrazauskas, o išleido „Vaga“.  Virginia Woolf – viena įžymiausių XX a. rašytojų, o ši jos knyga, išleista 1927m. – modernizmo klasikos šedevras, įtrauktas į svarbiausių knygų penkiasdešimtukus. Anotacijoje teigiama, kad tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, aprėpianti lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmonių akistatą su gamta ir visuomene. O aš ją perskaičiau kaip subtiliausią ir atidžiausią žmogaus sielos, minčių, kalbėjimo, tylėjimo, santykio su kitais ir savimi anatomiją. Didžioji mūsų vidinio pasaulio dalis taip ir lieka neištransliuojama, kiekvienas iš mūsų stūgsome pasaulio jūroje tarsi aklinai užmūryti bokštai, tarsi švyturiai, susišūkaujantys vienas su kitu aiškiais sutartiniais signalais, pasitikrinantys kitų egzistavimą saugiu atstumu nuo mūsų, bet taip ir liekantys po vieną akistatoje su permainingais gyvenimo orais.

Šioje knygoje pasakojama apie gausios Ramzių šeimos ir jų vasarnamyje nuolat besisvečiuojančių draugų, gerbėjų, kolegų santykius, ažūriškai persipinančius ir čia pat pajūrio brizui pūstelėjus – spūrančius. Paprasti kasdieniai dialogai, užuominos, nutylėjimai, reikšmingi susižvalgymai meistriškai augina įtampą. Iš atminties kartkartėmis siūbtelintys lūkesčiai, dūžtantys į artimo tylą, nuspėjama iki begalybės bendražygio veiksmų ir atoveiksmių rokiruotė, pokalbiai, kurie tęsiasi šimtmečius tarsi užburta šachmatų partija – kasdienybės paralyžius prieš gaivališkumą ir polėkį, prieš knygos leitmotyvu tapusį ketinimą plaukti į švyturį.

Užburiančiai paprastai, bet tuo pačiu be galo taikliai skleidžiasi skirtinga  vyro ir moters mąstysenos prigimtis. „Bet dabar jam atrodė, kad nė velnio nesvarbu, kas pasieks Z (jeigu mintis, kaip abėcėlė, rutuliojasi nuo A iki Z). Kas nors pasieks – jei ne jis, tai kitas“. „Kvadratinėmis ir kubinėmis šaknimis, apie tai jie dabar kalbėjo, apie Volterą ir madam de Stal, apie Napoleono charakterį, apie prancūzišką žemės valdymo sistemą, apie lordą Rouzberį, apie Krivio atsiminimus: ji leidosi palaikoma ir stiprinama šio pasigėrėtino audimo vyriško proto, proto, judančio aukštyn žemyn, skersai išilgai, tarsi geležinėmis sijomis sujungiančio siūbuojantį audinį, išlaikančio pasaulį, tad ji galėjo juo visiškai pasitikėti.“ „Mes sugrįžome ieškoti Mintos sagės, – tarė jis atsisėdęs prie jos. „Mes“ – to ir užtenka. Iš jo pastangos, iš pakilusio balso įveikiant sunkų žodį ji suprato, kad jis pirmą kartą sako „mes“. „Mes“ darėm šį, „mes“ darėm tą. Jie taip sakys visą savo gyvenimą, dingtelėjo jai, ir gardus alyvuogių, aliejaus bei mėsos sulčių kvapas pakilo nuo didelio rudo indo, kai Morta kiek iškilmingu mostu nukėlė dangtį.“

Ilgainiui nebelieka ryškios ribos tarp vaizdo ir vaizdinio, tarp minties ir žodžio. Skaitai ir tarsi palengva plauki tirštoje jausmų, nuojautų ir įžvalgų tamsoje į numanomą šviesos, aiškumo, nušvitimo tašką. „Visiems žiburiams užgesus, mėnuliui nugrimzdus ir į stogą barbenant lietučiui, žemėn ėmė lietis neaprėpiama tamsa. Atrodė, niekas neatsilaikys prieš šį tvaną, šią neišsenkančią tamsą, kuri sunkėsi pro rakto skylutes ir plyšelius, plūdo už užuolaidų, įsigavo į miegamuosius, prarydama tai ąsotį ir dubenį, tai vazą su raudonais ir geltonais jurginais, tai komodos aštrius kampus ir tvirtą korpusą. Įveikti buvo ne tik baldai, nebekas beliko iš kūno ar sąmonės, apie ką būtum galėjęs tarti: „Tai jis“ arba „Tai ji“. Kartais pakildavo ranka, tarsi ką nors griebdama arba gindamasi, arba kas nors sudejuodavo, arba garsiai nusijuokdavo, tarsi juokaudamas su nebūtimi.“

Rašytoja meistriškai kaitalioja santykio mastelį čia pat ištempdama minties siūlą nuo vienos šeimos subjektyvaus ir uždaro gyvenimo iki bendražmogiškųjų klausimų be atsakymų. „Jūra taip pat blaškosi ir dūžta, ir jeigu kas nors per miegus įsivaizduos paplūdimy galįs rasti atsakymą į savo dvejones, savo vienatvės draugą ir nusimetęs antklodę nueis vienas pasivaikščioti po smėlį, nieko panašaus į paslaugios ir dieviškos skubos įvaizdį jo neaplankys, nesutvarkys nakties ir neprivers pasaulio atspindėti sielos apribus.“ „Kokia gyvenimo prasmė? Tai ir viskas – paprastas klausimas, slenkant metams žmogų vis labiau apninkantis. Didysis apreiškimas taip ir neatėjo. Didysis apreiškimas, matyt, apskritai niekada neateina. Esama tik kasdienių stebuklėlių, nušvitimų, tamsoje netikėtai įžiebiamų degtukų.“

Virginios Woolf knyga (tiesą sakant – dauguma jos knygų), nors savo amžiumi mena prosenelių laikus, yra tokia sultinga ir spalvinga, koka tik ir gali būti tikroji Knyga. Nepavaldi laiko sausrai, neblunkanti dirbtinos šviesos akivaizdoje. Joje įrašyta tai, kas sunkiai užsirašo, kas dažnai išbyra tarp eilučių. Ją norisi po kurio laiko vėl atsiversti ir lyg sėdus į valtį lėtai nusiirti link švyturio, esančio jau nebe krante, bet dar ir ne jūroje. Atsidurti toje tarpinėje bardo būsenoje ir iš saugaus atstumo pažvelgti į sumažėjusį savo pasaulėlį.

Agnė Biliūnaitė
Kafezauhas.lt



1 komentaras

  1. JSM wrote:

    Noriu perskaityt šią knygą 🙂

Parašykite komentarą