Mikas, Lora ir Šokis

Ką iš tiesų sako kūrėjas, kai skundžiasi, kad jo menas sukurtas už grašius? Ir kodėl tokia aiški buitiška žinutė jo paties kontrargumentuojama „aukso žodžiais“, neva menas yra aukščiau mūsų purvinų (nuo prakaito uždirbant) pinigų? Ko ir ką pasiekia tokios prakalbos, kai salėje tėra tokie patys menininkai (šokėjai ir choreografai) bei meno kritikai (profesionalūs ar tiesiog virtuviniai)? Kiekvienas, kuriam teko asmeniškai pažinti išvirkščiąją meno pusę, jo „siūles“, „pastolius“, „raumenis“, žino, kad dažnas kūrėjas šitoje realybėje būna be didesnių skrupulų, nes čia paprasčiausiai neužsibūna. Tačiau jis – menininkas – sako tiesą. Tiesą, iki kurios prisikasė anoje – vizijų ir ieškojimų – realybėje. Jo menu toji tiesa būna įteikiama gražiai įpakuota (filmas, spektaklis, paroda, knyga etc.), neretai į daug skirtingų popierėlių iš karto. Tuo tarpu sėdint su menininku prie vieno stalo ir geriant kavą ji – tiesa – patiekiama nuoga tarsi žalia mėsa. Visgi keisčiausi dalykai nutinka menininkui atsistojus prieš publiką ir savo rankomis tą tiesą išpakuojant, smulkinant gabaliukais, atskiriant ingredientus ir kišenėse ieškant parduotuvės čekio pagrįsti tik savikainą, bet ir maistinę vertę.

Kaip tik tokiu keistu įvykiu tapo priešpaskutinis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio renginys – režisieriaus ir operatoriaus Algimanto Mikutėno filmo „Lora“ premjera.  Visai neseniai rodytas puikaus kino režisieriaus Wimo Wenderso filmas-odė kultinei šokėjai ir choreografei Pinai Bausch „Pina“ negali likti nutylėtas, nes paralelė per daug akivaizdi. Ypač, kai lietuvišką filmą taip pat kūrė legendinis operatorius, visiems žinomų filmų „Mano mažytė žmona“, „Mėnulio Lietuva“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“ autorius, o filmas susuktas apie vieną originaliausių ir įdomiausių vis dar jaunųjų šiuolaikinio šokio šokėjų – Loretą Juodkaitę. Jos kurtos ir pačios neretai su kitais šokėjais atliktos choreografijos spektakliuose „Sibilė“, „Salamandros sapnas“, „Malda smėlyje“ jau subūrė ją įsimylėjusių, jai ištikimų gerbėjų auditoriją.

Grįžtant atgal į gegužės 8d. vakarą Menų spaustuvėje buvo sunku atskirti, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda filmas. Nes ribos tą vakarą labai meniškai, nors ir, greičiausiai, visagalio ekspromto dėka, buvo visai nusitrynusios. Nesurašyti titrai filmo pabaigoje (kuriems pritrūko dar vieno mėnesio); šokėjos dvejinimasis filmo pradžioje ir techniškai (ne)sklandus bandymas ekrane atsiskirti nuo savo personažo; ryžtingas režisieriaus balsas iš tamsos sustabdantis akyse irstantį filmą ir paleidžiantis jį iš naujo; šviesų operatorius, neapsisprendžiantis ką visgi stipriau apšviesti po filmo – žiūrėtojus ar kalbėtojus. Scenos menui dvimatė erdvė akivaizdžiai per ankšta, todėl beveik nekeista, kad tokie nesurežisuoti perliukai nutiko bandant parodyti plokščią filmą apie šokį trimatėje Juodojoje scenoje.

Sutelkus dėmesį į patį filmą, visų pirma norisi pasidžiaugti pačiu žanru. Šokio filmai mūsų šalyje, o ir šiaip plačiajame pasaulyje taip lengvai iš giedro dangaus nekrenta. Publikai reikia išlaukti jų, jiems – tinkamų personažų. O filmų, kuriuose šokio scenos būtų kuriamos ir statomos būtent filmui, atsisakant lengvesnio kelio – jau nufilmuotų spektaklių montažo – dar retesnis įvykis. Filmo stuburu, arba fabula pasirinktas gana klasikinis formatas – šokėjos diena. Tačiau būtent jis leidžia net ir gerai Lorą pažįstantiems (kaip prisipažino šokio kritikė Vita Mozūraitė, po filmo peržiūros moderavusi „raudonųjų minkštasuolių pokalbį“ su kūrėjais) atrasti netikėtų ir iki tol nepažinotų šokėjos veidų. Filme buvo apstu šokio – kai kuriems gal net pasirodys tiek pat (labai tiesiogine prasme), kiek visame šių metų festivalyje: Baltosios suknelės, Silueto, Flamenko, Statinių, Ugnies, Lietaus, Sukinio šokiai abstrakčią filmo heroję „Lorą“ pripildė turinio, išryškino kontūrus, leido įsižiūrėti tiek, kad jaustumeisi neva nuo šiol pažįstąs ją „iš tikrųjų“.

Po filmo vykęs pasikalbėjimas išdavė ir keletą smagių pretenzijų, o gal tiesiog įkvėpimo šaltinių: Karavadžo stiliaus „scenografija“ (arba tiesiog – patalynės atspalviai) pabudimo scenoje, brolių Liumjerų atrastos begarsio kino priemonės ir tikrojo kūrėjo spindesys, atpažintas ir įamžintas kito kūrėjo.

Tad vis dėlto, apie ką kūrėjai nori pakalbėti su mumis, kai jiems į rankas įbrukamas mikrofonas? Kad menas išgelbės pasaulį? Ar kad pasaulis turi gelbėti meną (jį finansuodamas)? Mikas (Algimantas Mikutėnas) kalbėjo apie apšvietimą, apie pinigus, dar kartą apie pinigus, draugus, save, Lorą. Lora (Loreta Juodkaitė) kalbėjo apie šokį, dar kartą apie šokį, norą grįžti (šiuo metu šoka ir kuria choreografiją Amsterdame, dalyvauja įvairiuose šokio festivaliuose, o į „Naująjį Baltijos festivalį“ atskrido tiesiai iš Zimbabvės), atsivežti pasaulį ir tai, kas yra ten geriausio, čia. Įkurti savo trupę. Dirbti, daug daug dirbti, kad šokis mūsų šalyje būtų stiprus. O jis bus stiprus,  – sakė kūrėja ir jos lūpomis kalbėjo tiesa.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt
Nuotrauka Kenan Korkmaz

Publikuota:
2012-05-10 Dance.lt



1 komentaras

  1. Lina wrote:

    Man šitas filmas pasirodė perdėm narciziškas. Šaunuolė ta mūsų Lora, ką ir besakysi. Bet… kas man iš to, galvojau aš, žiūrėdama tą filmą. Ką jis man sako? Ar verta statyti filmą tik tam kad pasakytum: „šaunuolė ta mūsų Lora“. Paradoksas, bet D. pastaba „ko tu eini žiūrėti filmo, jei pažįsti tą šokėją“, prieš filmą man atrodė absurdiška, o po filmo – labai taikli. Nieko o nieko naujo apie Lorą nesužinojau. Nieko, kas suintriguotų, kas atskleistų ją kaip asmenybę. Kad sakyčiau: o, pasirodo ir taip dar su Lora būna… Tai filmas apie šokėją, bet galėtų būti ir apie dantistą, vaikų darželio auklėtoją, taksi vairuotoją – ir būtų įdomiau, galvą dedu.

    Ir baisiai erzina tas menininkų „sužvaigždėjimas“. Jei jau menininkas, tai, suprask, automatiškai labai „įdomus“, „gilus“, „prasmingas“ visi tik turi žiūrėti ir stebėtis ir negailėti valandos ar dviejų savo niekingos nemenininko egzistencijos ir poros dešimčių litukų savo niekingu nemenišku darbu uždirbtų pinigų, kad tik galėtų „prisiliesti“ ir pamatyti Kūrėją.

    Beje, o palyginimas su Pina Bausch nuskambėjo labai jau pretenzingai.. Ypač, kai dar paskaitai, kiek Wenders’as kankinosi, kol sugalvojo, KAIP apie ją padaryti filmą. Apie tokį šokio grandą, net ne asmenybę, o reiškinį, kur, atrodo, nuo kurios pusės bepradėtum – viskas bus svarbu ir įdomu…

    Žodžiu, buvau labai supykusi po to filmo 🙂 O Tu kaip visada, moki labai diplomatiškai rašyti 😉

Parašykite komentarą