Intymus flirtas su ŠMC siena

Kasmet pavasarį pražįstantis „Naujasis Baltijos šokis“ neišsiteko uždarose Menų spaustuvės ir Nacionalinio dramos teatro scenose ir užsiropštė ant lauko sienų. Šokio trupė iš Prancūzijos „Retouramont“ ant Šiuolaikinio meno centro fasado sienos du vakarus iš eilės (gegužės 2 ir 3d.) rodė choreografo Fabrice‘o Guillot spektaklį „Tas neaprėpiamas intymumas“.

Šokis, kaip ir teatras, jau kurį laiką mėgina išsiveržti iš tradicinių uždarų scenų, prisijaukinti ne tik gatves ir aikštes, bet ir pastatų eksterjerus, urbanistinius objektus ir erdves aplink juos. Puikūs to pavyzdžiai – išpopuliarėję flashmob‘ai stotyse ir turgavietėse, parkūrininkų „skrydžiai“ sienomis ir turėklais, šokis medžiuose, pas de deux su ekskavatoriumi ir t.t. Dažnam choreografui šokis – vizualizuota laisvės išraiška. O laisvė – tai priešingybė apribojimui. Būtent sulaužyti objektyvias šioje žmonių planetoje egzistuojančias ribas – gravitacinius principus, kūno judėjimo trajektoriją – ir siekia šiuolaikiniu šokiu mėginantys užkariauti iki šiol jiems nepriklausiusias teritorijas. Tokie choreografai dažnai pasitelkia papildomą įrangą ar priemones, kurių pagalba gali ne tik išplėsti natūralias žmogaus fizines galimybes, bet ir pripildyti judesio erdves, iki šiol priklausiusias tik paukščiams ir vėjui. Lyno, virvės, elastinės gumos, batuto, troso ir sudėtingesnių įrenginių dėka šokis peržengia žanro ribą, taip priartėdamas prie cirko, o šokėjas – prie akrobato. To pavyzdys galėtų būti dar 2000 m. „Life“ festivalyje matyta australų trupė „Strange fruit“, arba „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje pristatytas ispanų trupės koliažas „Botproject“.

Šiltą gegužės vakarą tamsoje išryškėjusio balto kvadrato viduryje pasirodo baltu kombinezonu vilkinti moteris. FM Einheit ir Woven Hand muzikinis takelis ir mažytė šokėjos Olivios Cuberos  figūra ima švelniai budinti didžiulę sustingusią sieną. Atsispirdama kojomis ir rankomis ji sliuogia, glaustosi, glosto, atsistumia, apglėbia, tyrinėja plokštumą, kuria iki šiol nebuvo žengtas nė vienas žingsnis, o pirmi ir paskutiniai, kurie ją lytėjo, greičiausiai buvo statybininkai. Plastiški, sulėtinti tarsi per miegus judesiai įgauna ritmą, o savo ilgesiu žiūrovus nuneša į Tolimųjų Rytų herojinių-poetinių filmų scenas, kuriose legendiniai kovotojai vaikosi vienas kitą pušų viršūnėmis karts nuo karto stabteldami atsikvėpti atsirėmę į vertikalią šventyklos sieną. Švelniai intymus flirtas su ŠMC siena išaugo į žongliravimą fizine, jausmine ir minties gravitacija.

Estetinę magiją ant ŠMC fasado šokėjai padėjo kurti vaizdo projekcija, pratęsianti, kviečianti ir atliepianti kūno judėjimo greitį, trajektoriją, krentantį šešėlį. Visgi norėjosi, kad siūlomas rakursas projektuojamo dinamiško vaizdo dėka dar stipriau išmuštų žiūrovą iš pusiausvyros nebepalikdamas  nė vienos loginės suvokimo atramos ir įtraukdamas jį stačia galva kiaurai sienos.  Tačiau tuo kartu ir alumi, ir cigaretėmis gausiai apsirūpinę tautiečiai buvo vis dar buvo šalia, ir erdvės transformacija kažkurioje vietoje įstrigo.

Spektaklio choreografas Fabricas Guillot daug metų profesionaliai užsiiminėjo alpinizmu, iš čia ir jo ypatingas „sukibimas“ su vertikale. „Tas neaprėpiamas intymumas“ – grakšti alpinistinių košmarų ir svajų realizacija – staigus krytis žemyn nugara, plastiškas sliuogimas aukštyn, švytavimas pakibus virš bedugnės. Tai spektaklis, kuris neapkrauna sunkiasvorėmis metaforomis, neprovokuoja socialinių konfliktų, nesiūlo nušvitimo, tai spektaklis, kuris keičia žiūrovų sapnus.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Publikuota:
2012-05-07 Dance.lt
2012-05-07 Teatrometras.lt



Parašykite komentarą