Apie vienumą ir vienatvę pagal Aline

Yo soy un hombre sincero
De donde crece la palma
Y antes de morirme quiero
Echar mis versos del alma

Gegužės 2d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje buvo parodytas trupės Granhøj Dans (Danija) spektaklis „Aline ne viena“ („Aline not alone“). Danų choreografas Palle Granhøjus, gerai žinomas Lietuvoje, šį kartą „Naujojo Baltijos šokio“ publikai pristatė naujausią savo spektaklį-portretą. Šokio spektaklis dedikuotas ir atliekamas unikalios kubietės šokėjos Alines Sanchez B. akompanuojant perkusininkui Nielsui Kilele ir gitaristui bei flamenko dainininkui Thierry‘ui Boisdonui.

Choreografas Granhøjus ir šį kartą išsiduoda jam būdinga stilistika, kurią jis pas aiškina gana paprastai: „Obstrukcijos technika – tai kelias į pačią šokio esmę. Obstrukcija – tai judesio demonstravimas ir rekonstravimas tuo pačiu metu. Išardymas ir čia pat surinkimas iš naujo – tai galima būtų vadinti dekonstrukciniu šokiu. Šokis yra pradžia. Šokis niekada nesustoja. Šokis – maksimalus tęstinumas.“ Judesys spektaklyje dažnai kartojamas tol, kol niveliuojasi ir išsikvepia arba įkvepia naują judesį. Čia gausu švelnių užuominų, metaforų, nebaigtų sakinių, aliuzijų, detalių, nurodančių į nuspėjamą visumą. Pasirinkęs monospektaklio žanrą, choreografas iš trūkinėjančio autobiografinio šokėjos pasakojimo lipdo Aline portretą, kuriam pozuoja pati Aline – Nacionalinio Kubos baleto šokėja, šiuo metu dirbanti Danijos šiuolaikinio šokio trupėje, puikiai žongliruojanti capoeiros, gatvės šokių, kubietiškų ir afrikietiškų liaudies šokių elementais, išraiškingai atliekanti kubietiškas dainas ir valdanti publiką įtaigia iškalba.

Istorijos pasakojimui dinamiškumo suteikia nuolat kaitaliojamas muzikos ritmas ir nuotaika, muzikos instrumentai, pasakojimą iliustruojantys gyvi šokio judesiai ir sustingusios judesių fotografijos projekcijoje. Nuolat žaismingai persivelkami kuklūs, bet savo vaidmenį puikiai atliekantys kostiumo elementai – suknelės, sijonai, puantai – vizualizuoja šokėją ir moterį formuojančias aplinkybes, įtakas, prisiimtus vaidmenis. Tarsi iš atminties rūko išnyrantis šykštus rekvizitas – susibrukusi antklodė-ekranas, salotinis menamos dukters Olivijos vežimėlis, plastmasinis mineralinio vandens buteliukas žydra etikete – šiek tiek subuitina įsielektrinusį nuo atlikėjos gaivališkumo juodą teatro kubą. O minimalistinis, nuolat scenos erdvę susiaurinantis apšvietimas sufleruoja apie tas aktyvios vienatvės būsenas, kai liekama dviese su savimi pačiomis privačiausiomis ir nuoširdžiausiomis akimirkomis. Tuo tarpu persipinančios anglų bei ispanų kalbos, iššnekamas, iššūkaujamas ir išdainuojamas autorinis šokėjos tekstas nuolat kuria dinamiką ir įtampą tarp atlikėjos ir žiūrovų.

„Aline ne viena“ yra savotiškas 2006 m. Granhøjaus pastatyto spektaklio “Aline viena” (Aline alone) tęsinys, kurio ir pats pavadinimas užsimena apie tą plonytę ribą tarp vienatvės ir nevienatvės. Mėginant gražiai angliškame pavadinimo variante žaidžiančius žodžius „Aline not alone“ išversti į lietuvių kalbą nejučia į galvą užklysta poeto Donaldo Kajoko eilėraščio ištrauka „įgis vienatvę tartum ligą/ir vienumą kaip slaugę“. Spektaklyje šokėja nuolat reaguoja, kalbina, provokuoja, atsiliepia, pratęsia, tildo muzikantus, kurie organiškai įsilieja į scenoje pasakojamą veikėjos istoriją įvairiais rakursais: kaip antraplaniai aktoriai, gyvo muzikinio takelio atlikėjai, techninis personalas, gyvos dekoracijos.

Raudonu siūlu per visą spektaklio muzikinį naratyvą eina kelios net vilnietiškai publikai greitai atpažįstamos Lotynų Amerikos melodijos, viena jų – populiari kubiečių patriotinė daina „Guantanamera“ („Guantanamietė“), kurią dar 1929 m. sukūrė Joseito‘as Fernandezas. Žinoma daugybe teksto variantų daina yra laikoma Kubos kovotojų už laisvę simboliu. Joje atsiskleidžia jautri, liūdna ir ryžtinga kubiečių širdis, užsimenama apie meilę ir tėvynę, apie sielos poeziją, kuri tai švelniai žalia, lyg gimtosios palmės, tai liepsnojančiai raudona, lyg sužeistas kalnuose besiblaškantis elnias, apie sąžinę, kuri lyg balta draugui žydinti, nesvarbu –  liepą ar sausį – rožė. Dramatišku Aline Sanchez vokalu atliekamos dainos šiek tiek praskleidžia dar vieną – istorinį-politinį-poetinį kontekstą.

Nedidukė šokėja Aline talpina savyje neįtikėtinai harmoningai derantį skirtybių rinkinį: Kuba, Danija, klasikinis baletas, flamenko, perkusija, daina, kova, susitaikymas, žaidimas. Visų šių patirčių vėrinys – tarsi spektaklio pabaigoje iš kevalo išlukštenti karoliai tampa tuo, kas puošia, kuo galima didžiuotis ir tuo, kas paprasčiausiai džiugina – grįžtant prie lietuviškos paralelės – stiprina ir gydo nuo vienatvės tarsi slaugė.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Publikuota:
2012-05-03 Dance.lt
2012-05-07 Bernardinai.lt



Parašykite komentarą