Apie pasaką, meną ir gyvenimą

Gegužės 4 d. Nacionalinio dramos teatro scenoje gausi sostinės publika susirinko pasižiūrėti svečių iš Jekaterinburgo – šokio teatro „Provincialnyje tancy“. Ši trupė Lietuvoje lankėsi jau kelis kartus. Šįkart per vieną vakarą svečiai parodė du spektaklius – „Svadebka“ ir „Miegančioji gražuolė“.

Gerai žinomą pasaką apie miegančiąją gražuolę pirmą kartą paskelbė Charlie‘s Perault seniai praėjusiais 1697 m. Nemažiau žinomo kompozitoriaus Piotro Čaikovskio baleto  tuo pačiu pavadinimu (choreografas Marijus Petipa) premjera pristatyta Sankt Peterburge 1890 m.  Nuo to laiko būtent „Miegančioji gražuolė“ yra laikoma klasikinio šokio standartu. Kiekvienas save gerbiantis teatras repertuare privalo šį veikalą turėti, kaip kad dažnas choreografas ar režisierius laiko garbės reikalu šią istoriją perstatyti – pradedant Sergejumi Diagilevu ir George‘u Balanchine‘u, baigiant Walto Disney‘aus animacija ir šokiais ant ledo.

2006 m. „Provincialnyje tancy“ trupės sielos – choreografės Tatjanos Baganovos pastatytas spektaklis „Miegančioji gražuolė“ – tai dramatiška šokio-judesio-vaizdo instaliacija suaugusiems. Daugumos trupės spektaklių estetika remiasi išorinio judesio priklausomybe nuo vidinio. Tai savybė, kurią dažniausiai pastebi šiuolaikinio šokio teoretikai ir vertintojai, norėdami apskritai nusakyti Rusijos šokėjų savitumą. Ne išimtis ir šis spektaklis, kuriame judesiai gimsta ir plėtojasi iš sunkiai paaiškinamo, bet abejoti neleidžiančio vidinio būtinumo.

Po sceną pirmyn atgal zuja fechtavimosi antveidžiais kaukėta ir savotiškais viduramžių kostiumo perdirbiniais išpuošta princesės rūmų svita, parafrazuojanti dykinėjantį diduomenės kordebaletą iš klasikinio pastatymo. Po ilgos įžangos vienam iš šokėjų trumpai pristačius pasakos siužetinę liniją, spektaklio naratyvas įgauna pagreitį. Tarpusavyje derinami viduramžių šokio elementai, komiškos sustingusios pozos, šmaikštūs persigrupavimai, plastiški duetai, mechaniški strykčiojimai, judėjimas viena linija, tarsi pagreitintai „prasukant“ karališką eiseną, kuria makabrišką pasaką suaugusiems, panašią į slogų sapną, kuriame atsikartoja ir savaip susipina atgiję dvimačiai netikėtai susitikę personažai iš kažkada vartytų knygų iliustracijų: princai su princesėm, Romeo su Džiuljeta, Spragtukas ir Pelių karalius, Piktoji ragana iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“, Pati Snieguolė ir net kažkas panašaus į Baltaragį su visu malūnu ir pinčiukų gauja.

Pasirinkta Lietuvos nacionalinio dramos teatro scena puikiai atskleidžia ir papildo šokio, choreografijos ir istorijos teatrališkumą. Scenos gilumoje kabantis didžiulis šviesus ekranas palaipsniui tamsėja per jį srūvant juodiems dažams, kol visai pajuosta nuo laiko ir užmaršties. Trupės internetiniame puslapyje nuoširdžiai aprašoma kiek daug sumanumo ir pastangų reikalauja būtent tokios konstrukcijos transportavimas, surinkimas, valdymas spektaklio metu, o ypač – plovimas kaskart spektakliui pasibaigus. Scenoje atsiranda ir daugiau keistos paskirties metalo skulptūras primenančių objektų: malūnas su kojomis sukamu būgnu, iš metalinių strypų suvirinta suknelė-narvas, mikliomis šokėjų rankomis šokdinamos apvalios kolonos-poliai-falai. Spektaklio dinamikos kūrimui pasitarnauja ir trys pagrindinės naudojamos apšvietimo spalvos: balta, raudona, mėlyna, kuriomis tarsi nebyliame kine atskiriamos skirtingos sekamos pasakos erdvės ir šimtmečiais pro akis prabėgantis laikas.

Kaip ir priklauso tokiuose didinguose pasakiniuose spektakliuose masines scenas apvainikuoja, nors gal tiksliau būtų sakyti – įrėmina aukso (blizgučių) lietus. O visą laiką scenos priekyje stovėjusios pora skulptūrėlių- žmogaus kūno modelių spektaklio pabaigoje gražiai susilieja su realaus dydžio šokėjų kūnais. Menininkas (skulptorius, dailininkas, rašytojas) sustabdo gyvo žmogaus būtį ir palieka ją užfiksuotą personaže. Menininkas (choreografas, režisierius) prikelia personažą, įkvepia jį savarankiškai būčiai ir paleidžia į gyvenimą.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Publikuota:
2012-05-13 Dance.lt

 



Parašykite komentarą