Kėdainiai. Apie santūrų kremavimą

2011 metų rudenį, dar nenurimus Vėlinių vėjams ir drenkiančiam lietui, atidarytas pirmasis Lietuvoje krematoriumo pastatas. Ilgai planuotas ir, jau galima pasakyti, atliepiantis išaugusį susidomėjimą neįprastu šalyje palaikų utilizavimo būdu, krematoriumas susilaukė palankaus visuomenės ir profesionalų vertinimo. Pastatas iškilo Kėdainiuose, miesto pakraštyje, Laisvojoje ekonominėje zonoje – mažai urbanizuotoje, erdvioje teritorijoje. Anksčiau bandyta tokį išskirtinės funkcijos pastatą statyti kituose miestuose, tačiau liberalus Kėdainių savivaldybės požiūris (reikia pažymėti, kad, per amžius susiklosčius vieninteliam tradiciniam laidojimo būdui šalyje, idėja statyti krematoriumą iš pradžių nebuvo vertinama vien palankiai) atvėrė galimybes krematoriumui atsirasti būtent šiame mieste. Pastato lokalizacija – LEZ teritorija – simboliškai ir atspindi tokias idėjas kaip pasirinkimo laisvė, naujumas, modernumas, tvarumas.

Lietuvoje vienintelis krematoriumas veikė Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos fakulteto rūsyje, nuo 1936 iki 2003 m., tačiau tai nebuvęs atskiras statinys ir neskirtas viešąjai funkcijai, o tik moksliniams akademiniams reikalams skirta pastato dalis. Projektuodamas Kėdainių krematoriumą architektas Gintautas Natkevičius (bei jo komanda architektai Adomas Rimšelis ir Agnė Natkevičiutė) didelį dėmesį skyrė atvykstantiems į pastatą lankytojams ir vidinės pastato struktūros ryšiui su išore. Atvažiavus iki krematoriumo automobiliu plačiame lygiame lauke pasitinka lengvas (vienaukštis šviesus pastatas neatrodo didelis), pilkas (tarsi ištirpstantis aplinkinių pramonės pastatų ar asfalto aplinkoje), demokratiškai paprastas (prasiskyrusios sienos traukia užeiti į viename lygyje esančius kiemelį ir pastatą, atsisakoma ritualiniams statiniams įprasto iškilmingumo) ir ramus krematoriumo tūris.

Minimalistiškos, funkcionalios vidaus erdvių struktūros pastatą architektas keliais lengvais judesiais paverčia simboliška, pagarbia ir sykiu jautria atsisiveikinimo su žmogumi erdve. Visą pailgą pastato tūrį juosianti šviesiai pilko betono siena rytiniame fasade prasiveria ir įsileidžia lankytojus į dalinai uždarą kiemelį. Tarpinės, pereinamosios erdvės smbolika atrodo vietoje ir laiku. Sąlygiškumo, ribinės erdvės įspūdį gilina ir stiklinės sienos skiriančios kiemelio ir vidaus vestibiulio (laukimui skirtos patalpos) erdves. Viskas čia labai žmogiška – mastelis, erdvių išdėstymas ir dydžių santykis. Nedramatizuojant ir nekuriant papildomos įtampos siekiama artimiesiems suteikti ramią, saugią aplinką palydėti mirusįjį. Iš vestibiulio patenkama į dvi nedideles sales, skirtas apeiginiam atsisveikinimui. Čia karstas ant specialiai suprojektuoto stalo atėjus laikui išridenamas pro angą sienoje. Toliau palaikai patenka į kitą salę, kur galima, artimiesiems pageidaujant, patekti ir stebėti, kaip karstas ridenamas į krosnį. Beveik trečdalį viso pastato užima kremavimo krosnies įranga, specialiai pagaminta Vokietijoje. Norint galima patį kremavimo procesą stebėti pro tam skirtą langą.

Monumentaliai horizontalių sienų fasaduose dominuoja pabirusios nedidelės angos (kai kurios iš jų – langai) – ištrupėjusios sienos ar tradicinių raštų motyvas. Esant viduje žvilgsnis pro juos atveria kitokį, kadruotą išorės vaizdą – vėl lankos simbolikai. Šviesa taip pat svarbi atsisveikinimui skirtose salėse, kur virš karstui skirto stalo suprojektuoti nedideli švieslangiai, dangaus šviesa sušvelninantys, sušildantys tamsaus medžio imitacijos plokščių interjerą. Viduje kontrastuoja išorinės betono sienos, šviesaus medžio baldai bei minėtos tamsios plokštės. Įdomi pastato detalė – stogas, kuris specialiai sukeltas vakariniame gale, idant sušvelnintų krosnies kamino išsikišimą, matomą žvelgiant į pastatą iš atstumo.

Santūrus, žmogiško mastelio pastatas atskleidžia neįprastos ir kartais bauginančios kremacijos paprastumą, natūralumą. Atsisveikinimui su išėjusiuoju skirta aplinka minimalistiška, pastatui išskirtinumo suteikia pusiau uždaras kiemas, sušvelninantis skirtį tarp vidaus ir išorės, tarp ritualo ir kasdienybės, tarp mirties ir gyvenimo. Gintauto Natkevičiaus suprojektuotas krematoriumas savo paprasta ir jautria architektūra, tikiu, turėtų nuraminti tiek atvykusius mirusiųjų artimuosius tiek konservatyvius kremacijos priešininkus.

Kostas Biliūnas / kafehauzas.lt



3 komentarai(-ų)

  1. manau, jog straipsni papildytu nuotraukos. Suteiktu mintims irodymu 🙂

  2. Linas [JAK] wrote:

    kaip tik [JAK] Jaunų architektų klubas organizuoja ekskursiją į Kėdainius su projekto autoriais.

    KEDAINIAI GEGUŽĖS 19 D
    9:00 Išvažiavimas iš Kauno Pilies Aikštelės
    10:00 Žemės ūkio centras IVABALTĖ [arch. G.Natkevičius]
    11:00 Kėdainių KREMATORIUMAS [arch. G.Natkevičius]
    12:00 Priešpiečiai GRĖJAUS NAME [arch. R.Vieštautas]
    13:00 Nyderlandiški senųjų Kėdainių ženklai [A. Juknevičius]
    15:30 Piknikas C.Milošo sodyboje
    18:00 Autobusas į Kauną
    19:00 Laisva programa Kaune

    Ekskursijos kaina 49 lt
    Užsakytas 49 vietų autobusas iš Kauno pilies
    Į kelionę įeina : autobusas pirmyn-atgal, užkanda ir gėrimas per priešpiečius, pikniko maistas.
    Ką reikia pasiimti? Gera nuotaika, patiesaliuką ant žolės ir „gaivinamuosius“ gėrimus piknikui.

    Dėl platesnės info ir registracijos, skubiai skambinti Mindaugui 860324252 nes vietų sparčiai mažėja!

  3. Kostas wrote:

    Tautvydai, sutinku dėl nuotraukų. Čia jų daugiau: http://www.natkevicius.lt/lt/projektai/krematoriumas-kedainiuose-.html?filter=0&subFilter=

    Linai, labai ačiū už kvietimą! Programa tiesiog įspūdinga…

Parašykite komentarą