Apie romantišką mokslą fiziką

Simai, papasakok apie savo vaikystę –  kokius žaidimus žaisdavai, kuo užsiimdavai?

Pamenu,  eidavom su tėvu žvejot ir grybų rinkt. O pas senelius tekdavo skinti labai daug serbentų, ko aš baisiai nemėgau. Todėl su pusbroliu vis bėgdavom – ant dviračių ir žvejot. Nors nuskinti po to vis tiek tekdavo. Senelis turėjo garažą, kur kartais pasikrapštydavau, dviračius taisydavau. Kaip sunku būdavo su tom tarybinėm aliuminėm pompom padangas pumuoti – absurdiškas išradimas. Pas kitą močiutę daug laiko praleisdavau prie žemės ūkio: daržai, kiaulės, veršiukai, karvės, vištos, antys. Daržų nekęsdavau, bet manęs ten per daug ir nespaudė, o su antimis tai tūsindavausi – numeti slieką, varlę, o jos ima peštis. Patarkuot burokų, užmaišyt košės jautukui irgi nebūdavo sunku. Patikdavo tiesiog būti su močiute. Ir karves jai pagirdydavau, ir šakalius iš alėjos tempdavau, kad kiaulėms ėdalą išvirtų. O su seneliu eidavom šieno pavartyt. Ir dar jis turėjo daug knygų. Taip kažkuriuo metu pradėjau skaityti. Per keletą vasarų suskaičiau septynias knygas apie indėnus ir šešias Žiulio Verno. Po to ištisus penkerius metus mokykloje į užklasinio skaitymo sąrašus  jas ir surašinėdavau.

Visa vaikystė gamtoje?

Ilgiau pagalvojęs pradedu prisiminti, kad augau ir Širvintose, o ten ne tiek gamta, kiek tiesiog –  kiemas. Lakstydavom, karą žaisdavom, beisbolą, chalu-chala, slėpynes. O smagiausia – kai kaimynystėje pradėdavo statyti namą. Statybininkai kartais ledų nupirkdavo, prisirinkdavom velnio pirštų, skaniai smirdinčios gumos, karabinų. Negesintas kalkes užpildavom vandeniu, kad paburbuliuotų. Gaila, tada dar nežinojau, kad tai, kas ten burbuliuoja –labai degios dujos – ot būtume galėję sprogdint į sveikatą. Niekas, deja, laiku neparodė, jog galima karabitą įsidėt į buteliuką, užpilt vandens, užsukti ir jis t.p. ilgainiui sprogsta. Bet šiferį į laužą tikai mėtydavom.

Kas tau buvo mokykla?

Prima, kas šauna į galvą – nieko neveikimas. Nueini, atbūni ir viskas. Smegenų galimybės leido per daug streso nepatiriant visus tuos dalykus lengvai įsikirsti. Prasidėjus šėlti hormonams ėmė patikti šokiai, vaikščiojimas salėje ratu. Seilėdavom ranką, kad antspaudą nuo kito rankos atsispaustume. Lankiau daugybę būrelių. Bet per daug stengtis niekada nereikėjo, o mokytojas irgi retas kuris nepatingėdavo manęs paspausti.

Ar buvo kokia pamoka, kurią atsimeni iki šiol?

Jeigu kalbant apie tas, kur per aplinkui – pamenu kaip rinkau kvietkus, žoleles, lyginau su lygintuvu ir dariau biologijai herbariumą. Dar teko su fizikos mokytoja eiti upės greičio matuoti, bet tada man atrodė neprasminga tokius paprastus dalykus daryti. Visada smagu išeiti iš klasės į kitą erdvę. Bet pamenu ir chemijos mokytoją, kuri reikalaudavo susikaupti, viską daryti tvarkingai, sistemingai nuo pradžios iki galo. Juk ir gyvenime reikia tvarkos.  Gal mokytojai ir dėdavo daug pastangų, bet didelio efekto nebuvo. O iš kur jis bus, jeigu didžiausias eksperimentas –  įkišti lakmuso popierėlį.

Kaip tokioje nemoksliškoje aplinkoje apsisprendei tapti fiziku?

Buvau sukaupęs olimpiadinių taškų ir galėjau stoti į fiziką, chemiją ir matematiką praktiškai be stojamųjų egzaminų. Tiesa, čia nemažai fizikos mokytojas kaltas, nes jis dar penktoje klasėje turėjo būrelį (fiziką pradėdavo dėstyti tik aštuntokams). Man gerai tie uždavinukai spręsdavosi. Ir šeštokas jau buvau pirmas ir tarp devintokų. Kartą turėjau važiuoti į olimpiadą, bet susirgau. Dieną prieš tai išėjau krepšinio pažaisti, po miestelį pablūdijau, o kitą dieną – plius trisdešimt devyni ir jokios olimpiados. Taip liūdėjau, kad, regis, net kūkčiojau. O renkantis kur stoti fizika man pasirodė pati romantiškiausia iš visų gamtamokslių.

Vis dar atrodai tą fizika įsimylėjęs – kas joje tokio ypatingo?

Joje yra nuoširdumas. Joje yra priežastis ir yra pasekmė. Ir tas svarbiausias klausimas – kodėl? Fizikas nieko nepriima už gryną pinigą, kol nepasiaiškina kodėl. Aišku, gyveni ir supranti, kad tas „kodėl?“ taip niekada ir nebus iki galo atsakytas. Bet tame lygmenyje, kuriame tuo metu sugeba veikti smegenys, norisi išsiaiškinti iš kur yra viena ar kita, kas yra pirmiau, kas svarbiau, kur ta grandinė, kurioje visa turi savo vietą ir tai žinant nurimsta dūšia. Fizika –  nuoširdus domėjimasis tokiais dalykais, kurie tiesiogiai praktinės vertės neturi. Tiksliuosiuose moksluose negali pradėti iš kart nuo viršaus, pirma turi sužinoti istoriją, kaip iki to, kas žinoma šiandien, buvo prieita. Sakoma, kad dangus – mėlynas. Bet vis tiek neramu  –  o kodėl, o iš kur jis mėlynas? Tada pradą aiškėti, kad jis teoriškai galėtų būti ir nemėlynas, kad kitoje planetoje jis juodas, t.y. jo tiesiog nėra, kaip kad pas mus naktį. O kodėl? Štai tame nuoširdžiame domėjimesi  tuo, kas gali pasirodyti išvis nereikalinga, ir yra romantika.

Ar tiesa, kad nemažai fizikų mokslininkų ilgainiui prieina iki … Dievo?

Matai kas atsitinka. Kai domiesi fizika jaunystėje, atrodo, kad viskas yra paaiškinama. O paskui – nebe. Ir priėjus iki ten, kur nepaaiškinama, galima turbūt sakyti, kad prieinama iki Dievo. Nemanau, kad tai didelė tendencija. Bet kad mokslininkai tikrai negali visko paaiškinti, tai faktas.

Kiek yra fizikų  Nobelio premijos laureatų?

Kiekvienais metais bent po vieną:)

Už ką pastaruoju metu skyrė šią premiją, kokios tendencijos?

Ne taip seniai buvo apdovanoti tie mokslininkai, kurie pradėjo tyrimus, susijusius su tuo, kas dabar ypač klesti: tranzistoriai (kiekvienos elektronikos pagrindas); bevielis ryšys, mobilieji telefonai. Išradimų būna nuolat, tik ne visi prikimba praktikoje. Vieni atneša daugiau naudos, o kiti – tiesiog duoda daugiau veiklos kitiems mokslininkams, ateities kartoms, kurios gali toliau gilintis į tą pasaulį, kuris niekaip netampa iki galo aiškus.

Kaip atrodo Lietuvos fizika pasauliniame kontekste? Kame mes stiprūs?

Nieko naujo nepasakysiu – pas mus kiečiausi lazeristai. Dar pakankamai stiprūs tie, kurie dirba su puslaidininkiais, ir tie, kurie tiria magnetinius laukus. Na nėra čia, Lietuvoje, tiek daug resursų, įvairios įrangos, kurios nebūtų gaila duoti ir studentams pačiupinėti. To labai trūksta. Bet gerų galvų yra ir jos dirba.

Ar dėl to fizikai t.p. papildo emigrantų gretas?

Pabandžiau greitosiomis perbėgti visus savo pažįstamus ir turiu pasakyti, kad mes, fizikai, visgi nesame labai bėglūs.

Pasaulis apvalus ir jį, matyt, galima tyrinėti iš bet kur?

Taip. Be to, fizikai per daug nepuola skaičiuoti kiek gautų ten ir kiek gauna čia. Gal kažkam ir drąsos pritrūksta. O net ir tie, kurie emigravo, dažniausiai vis dar bendradarbiauja su savo buvusiais vadovais, fakultetu, katedromis, laboratorijomis. Duoklę tėvynei atiduoda.

Kas per reiškinys yra FIDI?

Tai tokia šauni fiziko diena, vykstanti pirmą balandžio šeštadienį, nebent Velykos pakoreguoja.

Vadinasi, fizikai visgi tiki Dievą:)?

Jie tiki, kad studentai bus išvažiavę valgyti kotletų ir patys, turbūt, nori išvažiuoti pas mamas ir močiutes. FIDI organizuoja fizikos fakulteto studentai, bet padeda ir filologės. Anksčiau, manau, to bendravimo tarp šių dviejų fakultetų būta daugiau. Ten vienos mergaitės, čia vieni berniukai, pramogų trūkumas. Anais laikais berniukai viską padarydavo, apšokinėdavo, pirtį suorganizuodavo, maistą surasdavo, o mergaitės atvažiuodavo ir būdavo gražios. Dešimtojoje FIDI atsirado Dinozauras ir iškart važiavo pas filologes. Šiais metais įvyko keturiasdešimt ketvirtoji FIDI.  Taigi, gan sena draugystė, nemažai porų. Tiesa, dabar renginių gausybė, o ir kaimyniniame ekonomikos fakultete beveik absoliuti dauguma –  merginos, teisės fakultete – irgi panašiai. Todėl šiais laikais filologėms dėmesio kartais pritrūksta. Prieš keletą metų sceną buvo užgrobę piktos feministės, kurioms Dinozaurą išvadino falo simboliu. Vis gi, man pasirodė, kad jos pyko ne ant fizikų, kad tie pas filologes važiuoja, bet ant filologių – kam taip lengvai šiuos priima.

Tokių fizikų švenčių tradicija egzistuoja ir kitose šalyse, ar yra unikalus lietuviškas išradimas?

Nesu daug domėjęsis, bet kiek žinau, tai nebent Masačiusetso universitetas ar koks Harvardas padaro kiečiau už FIDI – per naktį užkelia mašiną ant kokios skulptūros ar ant fakulteto stogo. Mūsų FIDI – tai daugybė įdėtų valandų, tikėjimo, atsakomybės, tūso. Kažkuriais metais prasidėjo mada konstruoti, tai visi virindavo, pjaustydavo. Prieš tai daug klijuodavo ir dažydavo, atrakcionus-nesąmones sugalvodavo. FIDI – tai vieta, kur gali pabūti su kitais, kartu nemiegoti, kartu į paskaitas nevaikščioti, kartu valgyti grikius-ryžius, ir erdvė, kur sugalvoji nesąmonę ir ją įvykdai. Fizikams ypač patinka daryti tai, kas lūžta, arba tai, kas ne pagal taisykles. Matyt, čia kažkokios neįgyvendinto vaikystės vizijos, o gal vadinamasis mažo penio sindromas, pasireiškiantis per didelių maštabiškų dalykų poreikį: penkių metrų aukščio šachmatai, raidės F.I.D.I. sulig kelių aukštų namu, stalo futbolas iš gyvų žmonių. Arba automobilių mėtymas nuo stogo – tai smagumai, kurie net neturi būti kaip nors logiškai pagrįsti. Nes FIDI yra gaivališka. Ypač smagu būdavo organizuoti FIDI tais laikais, kai dar buvo prieš ką protestuoti. Nepamenu iš ko esu girdėjęs ar skaitęs, bet teigiama, kad sovietmečiu laisvesnis oras būdavo būtent fizikos fakultete VU ir Dailės akademijoje.

Kai mokeisi universitete – ketinai tapti mokslininku ar tiesiog norėjai pakeisti pasaulį? Ir kaip sugalvojai grįžti į gimtąją mokyklą Širvintose dirbti fizikos mokytoju?

Mokiausi, nes norėjau daug visko suprasti, o supratęs – keisti dalykus. Nemaniau, kad tapsiu mokslininku, jaučiau, kad tas žinias pritaikysiu kažkur kitur. Ir kad būtų ramiau – žaisdavau. Iš tų žaidimų ilgainiui sukūrėm mokslo populiarinimo VšĮ „Mokslas ir menas“, su kuria jau apvažiavome gerą gabalą Lietuvos rodydami moksleiviams šou ir triukus, įrodančius fizikos dėsnius. O dėl to „pasaulio keitimo“, tai tada dar nelabai supratau kaip jį keisti. Bet kad reiks keisti ateity – tai būtinai. Pvz. neseniai atėjo supratimas, kad vertėtų pakeisti švietimo sistemą. Bet kai pats į tą švietimo sistemą įšokau, ėmė aiškėti, kad ne viskas taip paprasta.  Kad reikia pradėti nuo mažų dalykų. Ilgainiui vertybe tampa ne daryti kuo daugiau, bet nors ką nors padaryti gerai. Šiandien pvz. tapti geru mokytoju man yra didelis iššūkis, nes šalia manęs yra masė žmonių ir aš galiu į juos šiek tiek prisibelsti. Dar ne pilni metai, kaip esu mokytojas, bet vis dar neturiu aiškaus kelio kaip daryti gerai. Beje, pakliuvau į mokyklą gana atsitiktinai, fizikos mokytojas susirgo, paskambino iš mokyklos ir paprašė ar negalėčiau pavaduoti. Taip ir pasilikau. Pamenu, pirmiausia atėjus į mokykla reikėjo išmokti susidoroti su drausme ir dėmesiu. Bandau moksleivius motyvuoti pliusų-minusų sistema, sudominti „saldainiais“: užprašiau jaunesnių fizikų, kad atvažiuotų ir mokykloje pasprogdintų, sporto salės lubose pakabinau alpinistinių virvučių. Bet kaip iš tų „saldainiukų“ gauti akademinės naudos – dar nežinau. Visgi sunkiausia man tai, kad privalau tuos moksleivius vertinti. Tai trukdo sukurti gerą tarpusavio santykį – mokinys nuolat žiūri į tave kaip į galimą grėsmę.

Ar didelė tavo mokykla?

Mano laikais joje mokėsi tūkstantis šimtas vaikų. Dabar turbūt vos keturi šimtai. Vaikų katastrofiškai mažėja, atrodo, kad Širvintose niekas nebegimdo, o jei kuris vaikas bent kiek gabesnis, jis dažnai išemigruoja paskui tėvus dar mokykloje besimokydamas. Taip kad nieko linksmo.

Kaip atsidūrei „Kūrybinėse partnerystėse“?

Regis, pašto dėžutėje radau kvietimą ateiti į informacinį seminarą. Perskaičiau, susidomėjau, nuėjau, taip ir prasidėjo. Man patinka kaip šiame projekte žmonės paprastai bendrauja, uždegančiai tiki „Kūrybinių partnerysčių“ idėja, kaip žiūri į problemas – jas iškart sprendžia, neapsimeta, kad jų nėra, neignoruoja. Vyksta labai nuoširdūs procesai ir dedama labai daug energijos. Ir tai įtikina.

Šiame projekte dirbi ir kaip kūrybos agentas, ir kaip kuriantis praktikas. Kas tai per vaidmenys? Kuo jie skiriasi?

Trumpai tariant kūrybos agentas yra vadybininkas, strategas, o kuriantis praktikas –  vykdytojas, esantis arčiau žemės. Praktikui, tiesa, irgi kliūna pasukti galvą, nes per pačius pirmus susitikimus su moksleiviais turi įžvelgti ką jie sugeba ir nuolat provokuoti juos pačius galvoti, spręsti, imtis iniciatyvos.Alytaus Putinų gimnazijoje aš kaip praktikas turiu sudominti aštuntokus fizika. Nors turiu, pavadinkime, „problematiškiausią“ klasę, bet ji turi daug potencialo. Žinoma, sudominti moksleivius dar ne didelis pasiekimas. Reikėtų sudominti pačius mokytojus. Taigi, vyksta daug įvairių procesų, vieni sekasi labiau, kiti mažiau. Džiaugiuosi, kad į projekto veiklas smagiai įsitraukė darbų mokytojas, kuris su moksleiviais konstruoja svertą-sūpynę, kurią projekto gale pristatys mokyklos bendruomenei. Idėja –  apžvelgti keleto mokslininkų iš aštuntokų kurso biografijas ir išradimus. Ėmėmės Niutono ir jo trijų judėjimo dėsnių (beje, nuo Niutono (XVIIa.) iki Einšteino (XXa.) supratimas apie judėjimą ir mechaniką išliko visai nepakitęs), Archimedo, kuris Antikos laikais paaiškino sverto veikimo principus, ir Herco, kuris pagal programą kaip ir nepriklauso, tačiau aštuntokai mokosi apie garso bangų ilgį, o šis mokslininkas įrodė elektromagnetinių bangų judėjimą. Taigi, juokaujant galima sakyti, kad moksleiviai konstruoja svertą, turėdami omeny Archimedą, stumdosi tarpusavy turėdami omeny Niutoną ir pučia šiaudelius turėdami omeny Hercą. Kadangi drauge su manimi dirba ir antrasis praktikas-aktorius, jis bandys su moksleiviais sukurti renginį „Mokslininkų brolijos apdovanojimai“. Visas žinias, kurias jie sukaupė besišnekėdami, bekonstruodami, besiruošdami istorijos pamokose pristatymams apie tų mokslininkų istorinę aplinką, rinkdami medžiagą, spręsdami  uždavinius, galės pritaikyti ir panaudoti galutiniam pasirodymui-renginiui.

Kokius kalnus vertei kaip kūrybos agentas?

Kaip agentui man kliuvo labai smagi mokykla – Klaipėdos siuvimo ir verslo paslaugų mokykla. Tikslinės grupės moksleiviai vadinami nedrąsiais, neįsitraukiančiais į veiklas, turinčiais vidutinę mokymosi motyvaciją. Per pirmus apsilankymus vis mėginau išklausti ką jie mėgsta, ką nori daryti – galiausiai paaiškėjo, kad nori kurti filmą. O paklausus ko labiausiai nemėgsta, paaiškėjo, kad … Donelaičio. Taip kilo mintis kurti filmą apie Donelaitį. Gavome labai šaunų režisierių, Marat Sargsyan, kuris sėkmingai kibo į darbą. Šiandien grupės biochemija tiesiog fantastiška, visi vieni kitus mėgsta, džiūgauja, aktyviai dalyvauja. Aišku, kur čia nesidžiaugsi, kai tris kartus po tris dienas nereikia eiti į mokyklą. Mokykla iš tiesų leidžia labai daug. Ir, kaip suprantu, nesigaili, nes puikiai supranta kad svarbu ne tik dalykai, bet ir socialumas. Prisipažinsiu, Donelaičio ten liko minimaliai, turbūt tik traktorius ir kaimas. Bet kol nemačiau užbaigto filmo, negaliu kalbėti. Tėvai padeda spręsti logistinius klausimus, mokytojai įsitraukę ir į vaidybą, ir į žaidimus.  Visgi, labiausiai laukiu refleksijos, kada bus galima aptarti koks projekto poveikis. Esu tikras, kad grupės biochemija tokia, kad geresnė nė negali būti. Bet įdomu kiek tai padeda dirbti, kai nėra praktiko, kai nėra spaudimo, kai jie lieka vieni. Įdomu, ar mokiniams vis dar egzistuoja skirtumas tarp tūso laiko, pasakojimo apie tūsą laiko ir laiko, kai vėl reikia atbūti keletą dienų mokykloje? Norėtųsi, kad jeigu veikla jiems patinka ir kyla entuziazmas, jie užsiimtų ja ir namuose, laisvu laiku. Bet ar taip ir bus – pažiūrėsim. Beje, neseniai draugas uždavė klausimą – tai ar aš tikiu šito projekto sėkme? Ir aš pasimečiau. Negalėjau atsakyti, nes dar nematau galutinių rezultatų. Bet gi sako – čia klausimas iš kitos srities – tiki ar netiki? Ir pagalvojau, kad labiausiai šiame projekte mane užveža tai, kad juo tiki žmonės, kurie jį įgyvendina. Žiūrėdamas iš gyvenimo perspektyvos galiu pasakyti, kad tai yra pakankamas pagrindas ir pačiam įdėti daug energijos ir laiko. Kai matai, kad kitas tiki, yra žymiai paprasčiau. Realybė dažnai būna gana atitolusi nuo oficialių žodžių. Bet čia, šiame projekte,  šnekama taip, kaip tikima. Ir nėra užmerktų akių prieš nežinomybę: ištirsim ir sužinosim kaip čia kas veikia. O tyrinėti man patinka.

Kalbėjosi Agnė Biliūnaitė
2012-05-21 Kafehauzas.lt



1 komentaras

  1. JSM wrote:

    Labai fizikiškas pokalbiukas. Taip priminė vaikystę, kai visi namie, išskyrus mane-bamblę, diskutuodavo apie niutonus, archimedus ir kitokius dėsnius 🙂

Parašykite komentarą