Tiesiog Paryžius

Ir štai pagaliau, akivaizdžiai vėluodama ištisu dešimtmečiu, bet visgi pagaliau pasiskyriau sau pasimatymą su Pačiu Pačiausiu Pasaulio Miestu – Paryžiumi. Pretekstas – kažkada devintoj klasėj draugės lengvabūdiškas papaistymas, išraitytas ant jos fotografijos: sesiau, susitiksim vieną kartą Paryžiuj, Luvre ar Mulen Ruže… kažkaip panašiai. Užmojis ir erdvės apibrėžtis netikėtai griežta, ribos konkrečios: jei ne pasaulinės meno istorijos šventoriuj, tai bent natura live ekspozicijos pariby, bet svarbiausia, kad Paryžiuj. Beje, foto būta irgi ne prastos – mergiotė įžūliai prisėdus visiems iki skausmo (alkūnėse ir keliuose) pažįstamą metalinės konstrukcijos gaublį nugyventam kažkokio kaimo vaikų darželyje. Jūra iki kelių. Gaublys po užpakaliu. Pirmyn, sesiau, tu dar toli eisi, ir tavo tranzas iki Japonijos ir (svarbiausia) atgal jau virto mitu. Bet gi aš ne apie tai. Praėjo kuklus dešimtmetis ir mes pagaliau pasiryžom kadais ganėtinai utopiškai provincijos mergelių svaigalionei – paimti Paryžių. „Ėmėm“ jį iš skirtingų pusių, kaip kad skirtingos buvom pačios (jai – Tulūz-Lotrekas, man – Van Gogas), kaip kad skirtingai „atsinešėm“ į savąjį gyvenimo kelią (ji – emigruodama, aš – likdama). Kaip sekėsi josios pigiausias skrydis iš Škotijos gilumų, lai prasitaria ji pati, o aš galiu pasakyti tik tiek – draugai, ginkdie nevažiuokit su ecolainsais! Nigdi! Nebent totali nepagarba bet kokioms vartotojo teisėms ir pralaikymas ilgą kaip šimtmečiai naktį Varšuvos autobusų stoty su užrakintu autobuso tualetu, su užrakinta visa stotimi ir ten buvusiu tualetu ir atidaryta dviejų staliukų stotinių knaipe su užrakintu tualetu, atrakinamu už du zlotus, kurių, deja, Vakarų Europon skubinęsi kaži kaip nebeturėjom.

Šiaip ar taip, šią liūdną reminiscenciją norėtųsi kuo greičiau raukti ir braukti galų gale per nesvetingą lenkų žemę (per kurią kitos Venecijos bienalės LT atstovams pasiūlysiu nutiesti viaduką) ir pagaliau siekti francūzo teritoriją. Ale, Kelio dievas pasitaikė tąkart begaliniai įnoringas ir įbogino mus su visu autobusu ir jau jau skrydį pajutusiais jo belaisviais… į patį istorinio analogo neturinčios grupinės germaniškos autoavarijos epicentrą! Aplink mus tarsi domino kaladėlės per kelias sekundes susidaužė…250 automobilių! Visgi Kelio dievas, jei kas dar nežino, turi ir humoro jausmą – mūsų autobusui anei brūkšt, anei bumpt. Ir netgi buvo pasiūlytas tiesiog fantastiškai puikus nuvažiavimas nuo autostrados, kuria toliau važiuoti, akivaizdu, nebebuvo įmanoma ateinančias tris valandas tai jau tikrai. Nutylėsiu, kad po to mūsų vairuotojai visgi sugebėjo tuose aplinkkeliuose totaliai pasiklysti ir po trijų valandų mes lyg niekur nieko pagaliau atvinguriavom prie to paties nuvažiavimo ir nusileidom atgal į autostradą, kurioje buvo eilinį kartą pademonstruotas pedantiškas vokiškas tvarkingumas ir nelikę nė šukelės, nė kraujo lašelio.

Baigiu jau baigiu šitą niaurią reminiscenciją ir pagaliau įleidžiu ir jus, ir save į Jį –savo paauglystės ir kiek brandesnės jaunystės Atodūsių Miestą. Turėjau šešias valandas iki susitikimo su drauge, tad patraukiau tiesiai į mudviejų viešbutėlį. Pavadinimas labai teisingas – Regent hotel. Lokacija – o kaip gi kitaip – pats Monmartras. Vaizdas pro dvivėres balkonėlio duris – tiesia nosim į Sacre Coeur katedrą. Per keturias buvimo dienas esu tikra, kad pažvelgiau į ją ne mažiau nei 44 kartus. Gražiausia švintant. Beje, apie viešbučius. Paryžietiška tai, kad jie visi baisiai aukšti ir baisiai siauri. Jausmas, lyg kiekviename aukšte būtų tik po vieną kambarį, kuris dar buvo padalintas į tris atskirus mini kambarius. Svarbiausia arterija – nuolat neveikiantis liftas su durimis, kurias reikia atsidaryti „mechaniškai“ ir įviji laiptai su šulininiu kiemeliu. Mūsiškis Regentas kažkodėl buvo kaip tik nusprendęs pasipudruoti, tad be visų tų „remonto simfonijų“ nuo aštuonių iki šešių, tinko dulkių ant batų, šviežiai dažytų alyvinių durų į tualetą (merci paslaugiajam remontininkui gražuolio kvailelio iš „Amelijos“ veidu, kad įleido ir išleido pro jas, kai pajutau semiant krūminius) visas turėtas garderobas dar po šiai dienai turi puikaus paryžietiškų aliejinių (tiesa, sienoms) dažų kvapo. Ir visgi, esant lowbudget atstovams, mintantiems mozarela su pomidorais ir užkandant viską prancūziška bagete tuom kartui einant į derybas su sveikos mitybos principais, baisiai skūstis nevalia. Už tat valia garsiai pasakyti, kad paryžiečiai – ypač svetingi žmonės. Visi, kuriems virš penkiasdešimt. Visi, kuriuos man teko sutikti. Visi penki, kurie pripuolė vos man nedrąsiai žvilgtelėjus į užrašą su gatvės pavadinimu ir ėmėsi siūlyti pagalbą. Prancūziškai, aišku. Bet tai jau mano bėda, kad provincijos gimnazijoje per trejus ilgus mokslo metus taip ir nesugebėjau įsiminti nieko daugiau kaip Frere Jacques, Frere Jacques, Dormez-vous? Dormez-vous? Sonnez les matines, sonnez les matines…

Šios patirties įkvėpta vos grįžusi į šiųmetinę Kultūros Sostinę pasiunčiau porelę senukų vokiečių pėščiomis nuo Europos aikštės skerstai į centrą. Juk troleibusai ten tikrai neveža. Beje, vaikščioti sveika. Tą mudvi su drauge ir darėm. Nuo ryto iki vakaro. Pradžioje per muziejų menes, po to per Versalį, po to palei Seną. Viskas kaip ir priklauso. Bevaikštinėdama supratau, kad Luvrą aplankiau lygiai dešimt metų per vėlai. Būtent tada, mokykloje buvau veik nepagydomai susirgusi egiptologija, kliedėjau faraonų ir dievų vardais, mokiausi piktografinio rašto ir rijau viską, kas priartindavo mane prie tos pasakų šalies – būčiau tada aplankiusi šitas Egipto sales… Gal būčiau tapusi antrąją Gimbutiene. Bet, kaip mama sakė – Egipte savų archeologų iki kaklo, o tau, vaikeli, liks Vorutos piliakalnį kasinėt. Taip, nepamačius nė vienos tikros mumijos, manoji svajonė atrasti tai, ką jau senų senovėj europiečiai atrado ir suvilko į Luvrą ir Britų muziejų, išblėso ir tik dabar, negalėdama atplėšt akių nuo ryškiaspalvių anubių, rą, iridžių ir skarabėjų vėl pajutau skausmingą dilgtelėjimą po širdimi. Juk paryžiaus vaikai gali eiti čia kasdien ir studijuoti atsidėję kad ir po dvi sales per savaitę. Štai kur yra tikroji laisvė, pasirinkimo laisvė. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie mane užbūrusį D‘Orsay muziejų senoj traukinių stoty. Taip kaip mergaitė iš nedidelio Aukštaitijos miestelio galėjo visą paauglystę sėdėti ant Anri Periušo impresionistų biografijų, taip mergaitė iš Paryžiaus miesto galėjo kasdien sėdėti priešais Manė-Monė-Sera-Pisaro-Sinjako-Lotreko-t.t.

Pereinant iš vidinio Paryžiaus į išorinį, būtina sustabdyti akimirką ir prisėsti puodeliui kavos. Banalu, bet būtina. Bešmirinėdamos po Monmartą aukštyn-žemyn visai jau pavakary abi kartu susimąstėm kaip čia dabar – be Amelijos kavinės. Reikėtų ją surasti, nes turbūt tokia realiai egzistuoja. Matyt Kelio dievas mano lenkiškomis ir vokiškomis atnašomis buvo užganėdintas, nes vos tai mums garsiai apsvarsčius ir pasisukus toliau eiti pirma pasitaikiusia gatvele, ant kažkokios kavinės stiklo į mus dėbtelėjo kuklus užrašiukas „Amelie Poulain kavinė „Du malūnai“ už 5 min. eiti tiesiai žemyn“. Keliu skrybėlę (kurią, beje, galiausiai visgi nusipirkau iš juodčkio už 9 eurus) už kosminio GPS‘o operatyvumą! Kai eini teisingu Keliu, pasaulis imasi tau padėti. Taip sakydavo mudviejų guru a.a. Jurga Ivanauskaitė. Ir ji tūkstantį kartų teisi. Sėkmės Tau, Jurga, Tavajame realybės lygmenyje. Taigi, „Du malūnai“ buvo lengvai rasti, kavinė pasirodė daug erdvesnė nei filme, ypač žymusis tualetas, bet jo stiklo rauplėtumas ir virpėjimas buvo atpažinti. Užsisakėm po dvigubą cafe au late ir sėdom rašyti atvirlaiškių. Mailartas mane seniai žavėjo, nors kol kas vienintelė lietuviška erdvė, kur tokio galima aptikti – www.rasytojai.lt . Beje, atvirukų įvairove Paryžius, kaip ir daugelis kitų mano lankytų miestų, nepasižymėjo, po dvidešimties tenka vėl skaičiuoti iš naujo. Beje, nemokamų idėjinių/reklaminių Paryžiuje visai neužtikai, kai tuo tarpu būtent tokiais buvau nuolat pamaloninama ir Romoj, ir Madride. Džiugu, kad Vilnius tokį reiškinį turi, kad ir monopolizuotą, bet turi. Kava, beje, buvo ypač skani, gal kad atsiėjo 4,5 euro, o gal kad šalia malėsi tipiški minėto filmo personažai: isteriška smarkiai pagyvenus vieniša ryžoka madam (kažkodėl atsisakiusi valgyti desertą), jos amžininkės su rankinukiniais zomšiniais kaspinuotais šuniukais (kažkodėl peršasi žodelis portatyviniais) ir odinėm pirštinėm (svilinant 32, pasak dėdės Celsijaus), vienodaveidžiai juodčkiai, brukantys kažkodėl būtent septynis blizgančius eifeliukus už vieną eurą (Gal tai kažkokia biblijinė aliuzija į septynias nuodėmes ar kiek kuklesnė marketinginė akcija – po eifeliuką kiekvienai savaitės dienai, panašiai kaip triusikėliai savaitėlė?), ameliškos merginos besiplaikstančiais sijonėliais ant valiūkiškai išpaišytų miestietiškų dviračių, nimfetiškos lolitukės, rūkančios atokesniuose skersgatvėliuose. Pasėdėjus dar ilgiau tektų užvesti kastingo sąsiuvinį ir imtis fiksuoti jau tūkstančius kartų perkurtm filmui apie Paryžių tinkančius tipažus. O kadangi dėl subjektyvių priežasčių šiemet aš netgi neįsigijau fotoaparato (pirkau kalnų trekingo batus), tai teko malšinti kylančią aistrą kinematografui trumpa iškyla iki istorinės Cinémathèque Française. Deja, bet 2005 m. ji iškeitė savo ilgametę rezidenciją Palais de Chaillot į modernų architekto Frank Gehry pastatą. „Svajotojuose“ matytų metalinių vartų, prie kurių grandinėmis rakinosi revoliuciškai nusiteikę merginos raudonomis beretėmis, taip ir neteko paklibinti, bet publika aplink gyveno visiškai vadovaudamiesi carpe diem priesaku: piknikas, pliažas, meditacinė erdvė, kavinė, šokių aikštelė, skautų gitaristų sambūris, smėlio dėžė ir visa kita kuo puikiausiai įsikomponavo F.Gehry kūrinio fone. Toks pats, tik kiečiau bordiūrų, šviesoforų ir kostiumuotų praeivių (norėjosi rašyti ateivių) įspraustas į laiką ir erdvę pasirodė Pompidu aštuonkojis.

Kadangi esu alergiška jūros gyviams, tai visgi manasis katarsis užklupo ne prie aštuonkojo ar Stravinskio fontanų, bet prie Notre Dame katedros. Tikėjausi niūraus gigantiško negailestingo monstro, dinozauro, savo surambėjusioje per laiką odoje lyg veidrodyje sugėrusio maištingą paryžiečių gyvenimą nuo pat dvyliktojo amžiaus. Tikėjausi pro estetinį grimą prasišviečiančių revoliucijų ir karų randų. Tikėjausi kurtinančio gausmo tarsi jūra suniveliuojančio padrikų ir šimtais tūkstančiais per laiką ir erdvę išbirusių maldininkų lūpų šnabžedsius. O pamačiau skaisčiai gelsvą veik švytinčią Jos Didenybę Ramybę, tarsi Amžinoji Miesto Motina švelniai besišypsančią bokštų kontūrais vaikiškai naiviam baltų debesėlių tirštam danguje. Atsisėdau čia pat ant suoliuko prie aitriai kvepiančių mirtų ir įsileidau į save jos ramybę, jos didybę, jos tylą. Ir man atrodo, kad sekundei supratau josios paslaptį apie tai, kas gi visgi svarbiausia. Ji neištarė to garsiai. Todėl negaliu jums pakartoti. Bet ji be abejonės yra vienas iš planetos jėgos centrų

Atsitraukus nuo Jos Didenybės Mūsų Madam jutau, tarsi mano veidas pasidengė švelniu vos vos regimu aukso ir smilkalų sluoksneliu. Nešina šituo palytėjimu patraukiau arčiau vandens, nes lietuvaitei iš ežerų ir upių krašto vandens teškenimas būtinas profilaktiškai, kad smegenys netaptų dykra. Saulė jau krypavo tarp horizontą užstojančių vienas už kitą dailesnių kvartalų kontūrų. Krantinėje, lyg būtų savo knygose aptikę nemirtingumo paslaptį, tie patys bukinistai ano amžiaus pradžios plakatų kopijoms, kurios kuo toliau nuo centro, tuo labiau bluko ir mėlo, siūlė paskutines dienos nuolaidas. Senąja Sena ėmė inirtingai pirmyn atgal braižytis gremėzdiški vandens restoranai ir vandens autobusai, riaumojantys ir aidintys patiltėse keliomis turizmo rinkoje labiausiai „einamomis“ kalbomis. Nusileidau žemiau ir pasinėriau į vakarinį magijos seansą. Juodas kaip gęstantis ir anglėjantis dangus iliuzionistas, užsilipęs ant suolelio neįtikėtinai gausiai visiškai atsitiktinėje vietoje ir visiškai atsitiktiniu laiku susirinkusiai miniai dūmė akis plėšydamas ir plėšydamas vėl ir vėl „sugyjančias“ Paryžiaus atvirukų „išklotines“. Filosofinė toji jo magija skambant jau tiek kartų nugrotai, bet vis dar atrišančia kojas valsui Amelijos melodijai. Taip plėšomi paryžiečių gyvenimai, taip plėšosi užsieniečiai, žūt būt besiveržiantys pamatyti šį miestą, taip plėšomi atminties albumai, kai juose reikia sutalpinti viso gyvenimo įspūdžius, taip plėšomos ir per skyrius išdėliojamos visai ne išgalvotos, o iš gyvenimo pasiskolintos ir tiesiog pergalvotos paryžietiškos istorijos. Taip plėšomos ir vėl taip nežymiai, nejučia, mums mistiškai, bet iš tiesų papraščiausio mūsų istorijų Pasakotojo rankų miklumo dėka suklijuojamos.

Krantinė tesėsi gilyn į tamsą, iš jos paraščių į regos lauką vis iššokdavo įsimylėjėliai ir vienišiai, daugiausia vietiniai, dėl ko buvo daug smagiau. Ėjau iš kadro į kadrą ir sukau galvoje filmą, tą patį, kurį prieš mane pradėjo visi tie kiti režisieriai, kurį toliau pratęs būsimieji. Ir nereikėjo jokio scenų kartojimo, jokio grimo pataisymo, viskas vyko sklandžiai ir ramiai. Po tiltais ant pasamanojusių arkų kukliai projektavosi melsvos Antuano de Sent Egziupery „Mažojo princo“ citatos, tolumoje tarsi didžiausias didžiausio sausumos uosto švyturys vis apskriedavo ratu Eifelio lazeris, kol tamsa visai sutankėjo ir pasidarė per sunku kvėpuoti ir per sunku įžiūrėti toliau nei dešimt žingsnių. Per krantinę pasileido žiurkės ir kažkokios keistos ekstazės apimti bomžai pagal pašaukimą balsu deklamuojantys prancūzų klasikus. Prisiminiau Cortasarą ir knygos „Žaidžiame klases“ pabaigą po kažkuriuo iš šitų pačių tiltų su kažkuria iš šitų pačių krantinės gyventojų.

Realybių yra daug. Mes pasirenkame ir gyvename kažkurioje vienoje, bet toks miestas kaip Paryžius yra audžiamas nuolat pinant ir perpinant vieną ant kitos visų mūsų realybes – nugyventas, nurašytas, nufilmuotas, nudainuotas, nutapytas, numarintas…Ir net tas atvirlaiškis iš Per Lašezo, kurio taip ir neparašiau – bus nejučia įkritęs į plyšį tarp sapno ir prabudimo ir gulės ten iki pareikalavimo.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
MiestoIQ.lt



2 komentarai(-ų)

  1. ele wrote:

    tiesiog nuostabu, likau be žado! pasaka!

  2. Rita wrote:

    + labai
    pradėjusi skaityt, nesitikėjau tokio meno kūrinio 🙂
    nuostabu 🙂

Parašykite komentarą