Tango fiesta’09 Vilniuje

Tango… Kaip užrašyti transo būseną kai tvirtam vyro glėby piešiu savo liūdesį ir džiaugsmą ant įelektinto milongos parketo? Kas gi tas šokis ir toji muzika, ir toji poezija, vadinama vienu – tango – vardu? Kas tai – apsėdimas, epidemija, priklausomybė, nepavaldi tarpvalstybiniams karantinams ir jau šimtą metų tvyranti toje ervėje, kuri prasiveria tarp dviejų, regis, niekuo dėtų vietovardžių: Buenos Airės ir Paryžius?

Šis pasakojimas turi ne vieną pradžią. Ir greičiausiai Vilniaus Tango fiesta, spalį prasisukusi kvepiančiomis Vilniaus gatvėmis, pavymui rudeninių lapų šuorui, čia taip pat kalta.  Vilnietiškas tarptautinę auditoriją priviliojęs festivalis rengiamas tik antrus metus. Galima būtų pradėti nuo džiugios žinios, kad pagaliau motulė UNESCO priėmė tango po savo sparnu, kad apsaugotų jį nuo užgaulaus ir „nedelikataus“ elgesio plačiąjame pasaulyje.

Galima būtų pradėti ir nuo taurės raudonojo vyno už dainininko Carloso Gardelio amžinybę, mat ši tango ikona, išvydusi pasaulį 1890 m. gruodžio 11 d. , beje, Prancūzijoje, buvo, yra ir liks viena svarbiausiųjų argentiniečių dievybių, greta futbolo dievo Diego Maradonos, aišku).  Bet greičiausiai jau seniai nebereikia jokios pradžios. Tango buvo pradėtas tada, kai ant devynioliktojo amžiaus žilos galvos užsikorė nutrūktgalvis dvidešimtasis, ir ten, kur susitvenkė Senosios Europos vyrų ilgesys. Tango Argentinoje, o tiksliau – Buenos Airėse, – urbanistinės darbininkų klasės fenomenas. Fantaziją nuo pavadėlio paleidžia legendos:  peiliais ginkluoti compadritos, blankiai apšviestose gatvėse šokantys vyras prieš vyrą (juk tai visai kitokios elegancijos santykių aiškinimosi būdas nei mums įprastas provincialus mordabojus) ar nuo kelių dienų barzdelės pašiurkštėjusio veido macho, beblaškantis savąją Roxaną po vietinio Mulenružo užkulisius. Tango įsivaizduojamas būtinai kaip tango brutal.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tango negimė viešnamiuose, vadinamuosiuose bordeliuose, jis tiesiog praleido ten savo paauglystę, mat emigrantų vyrų Buenos Airėse buvo tiek daug, kad norint pasižiūrėti į moterį reikėdavo stoti į eilę. Kadangi gerai išmanome  sovietinių eilių ypatumus, nesunku įsivaizduoti kokia kančia laukė tų, kurie įžengdavo į vadinamąjį bordelį. Daug amerikietiškų filmų „sultingai“ vaizduoja  tų viešnamių motinėles ar krikštatėvius  buvus ne iš kelmo spirtus. Įprastą „duonos ir žaidimų“ poreikį pakeitę į „moterų ir muzikos“, jie sukūrė palankias  sąlygas užgimti kūdikiui, kurio globėja vėliau, daug vėliau, taps teta iš užsienio – UNESCO.  Taigi, tango grupės gavo gerai mokamą nuolatinį darbą ir kas vakarą grodavo moterų belaukiantiems vyrukams, o šie iš neturėjimo ką veikti ir kur dėti energijos ėmė čia pat kiemeliuose šokti.

Štai tokia buvo pradžia. O po to buvo Carlosas Gardelis, tangomania Europoje, auksinis tango amžius (1935-1955), pilkasis periodas, Astoras Piazzolla, tango renesasas, tango nuevo… ir štai 2009 m. Pasaulio tango čempionatą laimi pora iš Japonijos, o Vilniuje, Europos kultūros sostinėje, vėl rengiama tarpatinė Tango fiesta.

Kodėl tango? Kodėl kažkokio uostamiesčio kiemų šokis per kelis dešimtmečius išveda iš proto visą senutę Europą, užlipa ant geriausių scenų parketo , o jam grįžus atgal į Buenos Aires, į jo glėbį puola ir visa skeptiškoji Argentinos aukštuomenė? Paslaptis kaip tik ir yra glėbys, tiksliau – apkabinime. Sakoma, kad būtent dėl portenio apkabinimo Europos moterys net per vandenynus plaukdavusios. Galbūt šiandien moralę, etiką, etiketą ir net estetiką praradusiam žmogeliui, laisvai laigančiam po pornografijos pievas internete, kažkoks griežtai reglamentuotas milonguero apkabinimas atrodo lyg bobutės paistalai. Bet juk tuo metu buvo ką tik legalizuotas ganėtinai amoralus, nors ir pakankamai atviras, Vienos valso apsikabinimas. Tuo tarpu tango siūlė dar daugiau, jis kūrė visai kitą vyro ir moters santykio šokio metu filosofiją.

Tango – ne žingsnelių ir figūrų rinkinys, ne pasirodymas vienas prieš kitą ar prieš auditoriją. Tango – tai jausmai, kuriems išreikšti vyrai pasitelkia moteris ir muziką.  Filosofuojant toliau, vieni sakosi pasiekiantys tango transą, nes tango – tai meditacija vaikštant, kiti sakosi prieiną iki tangazmo, nes tango – tai nuostabus trijų minučių romanas.  Neneigiu šių dviejų būsenų, nes ir pati esu patyrus ir tą, ir kitą. Bet man tango kartu yra ir nepaaiškinamas liūdesys, apimantis pirmą kartą iš tikrųjų patyrus šį šokį ir greičiausiai niekada nebeapleidžiantis.

Kiekviena nauja milonga, kiekvienas naujai sutiktas milonguero, kiekviena nauja tango daina (net jei suprantami tik tie ispanų kalbos žodžiai, kurie turi bendrą šaknį su angliškais ir prancūziškais) – tai naujas kelių minučių pakylėjimas ir dar didesnis liūdesys, užplūstantis iškart po to stačia galva smigus atgal į šaltą realybę. Manau, kad tie, kurie pasirenka šokti tango, yra patys tikriausi sielos emigrantai, egzistenciniai benamiai, kelio žmonės, ieškotojai ir filosofai.  Ir tas trumputis prisilytėjimas prie harmoningos dermės tarp vyro ir moters, jausmo ir kūno, kūno ir muzikos, in ir jang, viso to, kas buvo, ir viso to, kas gal būt galėtų būti, – argi tai gali nesugundyti? Kuo ilgiau šoku, tuo aiškiau regiu, kad tango yra vidinė išorinio pasaulio refleksija, o žmogaus, kurio vidunis pasaulis yra turtingas, tango bus net ir pašalinio stebėtojo plika akimi įvertintas kaip mažytis stebuklas.

Tiesą sakant, kaskart išėjusi iš Irmanto ir Giedrės (Vilniaus tango klubas) pamokų ar „Prospekto pub‘e“ penktadieniais vykstančių milongų patiriu skausmingą, bet būtiną perėjimą iš tango realybės į dvidešimt pirmo, emancipacijos amžiaus realybę. Man patinka būti vedamai vyro, man patinka švelniai priešintis jo siūlomam judesiui, kad po to su dar didesne energija atlikčiau būtent tai, ko jis ir pageidavo. Kiekvienas vyras, pagaliau supratęs kokia atsakomybė yra vesti moterį (abiem prasmėmis), patiria šoką, kiekviena moteris, pagaliau supratusi, kad neturi žinoti koks bus kitas žingsnelis, patiria nušvitimą. Perskaičiau šitą mintį kažkuriame iš tango tinklaraščių. Tokių lietuvių kalba dar tik keletas, bet ir juose gausu idėjinio entuziazmo, siekio susipažindinti tautiečius su šia unikalia „religija“ .

Visada smagu priklausyti kokiai nors slaptai grupelei, nesvarbu – ketvirtadieninių alaus gėrėjų ar sekmadieninių siuvinėtojų kryželiu „klubui“. Bet priklausyti bendruomenei, kuri turi savo kalbą, suprantamą bet kuriame didesniame pasaulio mieste, – tai ypač uždega. Net neketinu reklamuoti tango. Jis pats jus susiras, jeigu būsite tam pasirengę, ir prieš priimdamas jus į savo šeimą, jis surengs jums išbandymų ciklą: nuolatinė nuolatinio partnerio paieška, kančios įveikiant kompleksus ir  susipažįstant su savo paties kūnu ir jo galimybėmis, pirmo išėjimo ant milongos parketo baimė, galvos skausmas taip ir nesupratus kodėl visą vakarą niekas jūsų neiškvietė, nors prisiskaitėte apie galingąjį cabeceo ir išsitraukėte, kaip viena puiki Vilniaus milonguera rašė, „laimingąją suknelę“, galų gale –  barniai šeimoje dėl užimtų savaitgalių vakarų ir nebepagydoma priklausomybė nuo visko, kas yra tango ar bent jau su juo susiję.

Ir vis dėlto grįžkime dar sykį: kas yra tas tango? Šventajai trejybei priklauso tango, tango valsas ir milonga. Tai trys skirtingi ritmai, todėl ir skirtingi šokio stiliai. Milongose (tango šokių vakaruose) didžėjai sudalija visą grojaraštį į tandas (keturių vieno stiliaus muzikos kūrinių seka) ir kortinas (pažodžiui verčiant – uždanga).

Ilgainiui tango, kaip ir daugelis kitų žmonių praktikų, buvo apipintas ganėtinai griežtais tango kodekso punktais, kuriuos kaip maldą turi mokėti kiekvienas kaklaraištį užsiveržęs vaikis. Šiukštu tris tandas paeiliui šokti su ta pačia moterimi, nes tai akivaizdus pareiškimas smalsautojams prie staliukų, jog „mes esam kartu“. To pasekmės – kiti milongueros tos moters daugiau paprasčiausiai nekvies, nes ji įsipareigojusi (štai dar vienas akmenėlis į daržą tų, kurie tiki vulgariąja tango prigimtimi, o gal ir esme). Nevalia išsivesti moterį iš milogos – jei jau tikrai po vidurnakčio taip nenumaldomai norisi „kavos“, teks skirti pasimatymą už kampo ar kvartalo. Tango – urganistinis fenomenas:  tango sąmoksle, sugundant moterį, savo vaidmenį miestas puikiai atlieka jau visą šimtmetį.
Žinau, pasirodysiu banali europietė, prarijusi eksportui skirtą tango saldainiuką, bet Sally Potter filmas „Tango pamoka“ (1997 m.) su ekscentriškuoju Pablo Veronu ir jų šokis gatvėje lyjant kaip iš kibiro prisidėjo prie manojo tango liūdesio. Žmonėms, kurie toli nuo parketo, gali atrodyti, kad tango yra tango, kažkas jį šoka, kažkas jį žiūri, kažkas klausosi, o kažkam jis nė motais. Bet, pasirodo, kuo giliau į mišką, tuo dagiau medžių. Tie, kurie šoka, dar randa laiko ir ginčams. Net ir mūsų mažytėje Vilniaus tango bendruomenėje kas porą mėnesių praūžia ganėtinai karšti, kaip tokiai tolokai į šiaurią nuo Argentinos pasislinkusiai šaliai, debatai apie tai, kas yra tango, o kas to cardo nevertas.

Daugiausiai galvos skausmo sukelia tango nuevo. Kai kurie teigia, kad buvo tango istorija skirstoma iki Piazzollos ir po jo. Ir tas tiesa. Senieji milongueros, kaip ir, beje, pagrindinis tango orkestriukų instrumentas – bandoneonas, pasikeitus muzikiniam pasaulio klimatui, baigia iškaršti kaip kokie priešistorianiai dinozaurai. Jaunimas turi daugiau energijos, be to, kiekviena karta užprogramuota savąjai revoliucijai, todėl tango ėmė keistis ir mutuoti po 1983m., kai Argentinoje karinė chunta pagaliau patyrė galutinį fiasko ir į šalį buvo gražinta laisvė demokratijai, tad  kartu ir laisvė tango, o Paryžiuje įvyko Cl. Segovia ir H. Orezzoli trupės „Argentinietiško tango šou“, kurio sukelta euforija prilygo nebent rusiškąjam Diagilevo baletui. Trupei triukšmingai keliaujant iš miesto į miestą, kiekviename jų pasilikdavo nedidelė grupelė entuziastų, pasiryžusių išmokti magijos, kurią šokėjai skleidė ant scenos. Panašiai kaip hipiai plūdo į Indiją ieškodami nušvitimo per meditacines budizmo praktikas, taip tango sekėjai pasileido į Buenos Aires ieškoti tikrojo šokio guru. Nekalbėkim šį kartą apie globalizaciją, niveliaciją, komerciją ir kitus mūsų laikmečio prakeiksmus. Juk nuostabiausia, kad tos tikrojo tango paieškos vis dar tęsiasi, ir net Vilniaus gatvėsegalima sutikti tokių, kurie jau yra buvė tango mekoje.

Už lango vis liūdniau įsišniokščia naktinio miesto lietus. Tiesioginė internetinio Argentinos radio transliacija („Tango y cafe“) jau seniai pasibaigė, bet ių anapus vandenyno  transliuojama muzika jaukiai kutena ausį ir maloniai masažuoja maudžiančius kojų ir nugaros raumenukus, kurių net nemaniau turinti. Keturios Tango fiestos dienos pralėkė kaip smagi popietė su draugais. Vaikystėje taip ir nebuvau išvežta į jokią pionierių stovyklą, nes jos jau stovėjo apleistos ir vienos. Bet ilgasis tango savaitgalis man kažkodėl priminė būtent  stovyklą, o eismą tango žingsneliu čia reguliavo trys šaunios mokytojų poros: Diego „El Pájaro“ Riemeris ir Maria Belén Giachello (Argentina), José Vázquezas (Argentina) ir Anna Yarigo (Baltarusija), Nataly Alushkina ir Andrejus Panferovas (Rusija), mokytojas Pele Madsenas (Grenlandija/Danija) , ypatingieji svečiai – Alexandre‘as Bellarosa ir Kátia Rodrigues (Brazilija), taip pat, žinoma, patys fiestos organizatoriai ir tango mokytojai Vilniuje – Irmantas Bačelis ir Giedrė Matačiūnaitė.

Gražiausia visoje šioje tango turistų ir tango išpažinėjų kompanijoje buvo nesuvaidinta, natūrali, iš tos pačio argentiniečių muzikos iškylanti  tautų draugystė. Skaičiavau ir dėjausi į atminties maišelį tuos netikėtus, bt labai gražius atradims: kad argentiniečio ir brazilo partnerės – rusakalbės; kad šeštadienį sausakimšoje salėje visi šoko pagal juodaplaukio juodabarzdžio suomio didžėjaus kruopščiai atrinktus „tango iki penktojo dešimtmečio“ melodijas; kad kelioms dienoms į Europos teatrų asociacijos suvažiavimą atskridęs prancūzas vis dėlto surado tuos nelaimingus degusius, bet nesudegusius Profsąjungų rūmus (greičiausiai pagal kvapą); kad mokytojas Pele (tikras eskimas) pusę nakties praleido vienmarškinis po žvaigzdėtu Vilniaus dangum, nes jo kraują (net neabejoju) kaitino tango; kad apkūnusis šaunusis vokietis, „sušoko“ ne mažiau nei dvidešimt marškinėlių; ir kad bare jau antrą dieną baigėsi raudonas farnese vynas, nes juk tikras tanguero negeria kagoro; ir net tai, kad po paskutinės milongos namo parėjau be pirštinių, nes vis dar jaučiau kaistant  delnus ir skruostus. Gal duos tango dievas – taip ir pravaikščiosiu visą žiemą pilnom saujom tango.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Miesto IQ  2009/ Lapkritis-gruodis (18)



Parašykite komentarą