Makabriška muzika užkrėstas laivas prisišvartavo

Ieškojau rakto šitai fokusininko Palles Granhøjaus šokių ir dainų skrynelei, pavadintai „Dance me to the end on/off Love“ atrakinti. Senamiesčio langai žvarbų pavasario vakarą paslaugiai neprasivėrė, tūla Marija iš gražaus gyvenimo šūktelėta rakto neišmetė. Čia juk šiaurė: sninga gegužį, mūsų šokis priklauso šiaurės šalių šeimynai kedja ir net krizės laiku artimieji iš anapus Baltijos nesunkiai į festivalį atplaukia. Štai iš Danijos tiesiai į Didžiąją vėl kvėpavimą atgavusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną įvairavo gana feliniškai nusiteikusi Granhøj Dans įgula. Panašu kad jų laivas, priešingai nei anas „ir plaukiantis“, jau grįžinėjo tėviškėn, pasikrovęs pilnus triumus mielo nematerialaus paveldo – amerikonų, t.y. kanadiečių muzikos – Leonardo (di) Coheno dainų, skalpus anapus Atlanto palikusių galvų, šviesos, tamsos, muzikos, porą moterų ir, tarsi kokio skorbuto ilgose kelionėse namo, nejučia įsimetusį ilgesį.

Šiame laive, šiame liūdesio jūromis skrajojančiame Olande, t.y. Dane, o iš paskutinių eilių žvelgiant – tiesiog žmoguje – prasivėrė keletas slapčiausių kajučių. Ėjau iš vienos į kitą lėtu, nuo jūros/poezijos/choreografijos supimo išsidraikiusiu žingsniu ir man prieš akis vėrėsi kadaise prie bardų ir minezingerių laužų viena nesibaigiančia legenda virtusios didelių žmonių didelės istorijos. Spektaklio laikas nejučia virto mitiniu, kuriame iš pirmo žvilgsnio paprasta muzikantų ir šokėjų trupė pavirto makabriškomis vaiduoklių sielomis. Paklusniai klaidžiodama šešėliams iš paskos sutikau (man tebūnie) argentinietį dainių, suklupau prieš kaukolėmis apaugusią Madoną, atpažinau visur šmirinėjantį Džimį iš Vimo Venderso filmo „One million dolar hotel“, aptikau religinės ekstazės, o gal paskutinių Pompėjos dienų siaubus iki šiol išgyvenančią žmogaus fosiliją, kuri kitą akimirką atsivėrė tango dviem kūnams ir balsui.

Tirštos lipnios tamsos buvo į valias, sėmiau ją delnais lyg kokį šokoladą, bet nebuvo per saldu. Reikiamu momentu aksominę kosminę gelmę sucentruodavo lempos, akių, instrumentų blyksniai, staigiai timptelta siela paršvilpdavo iš ten ir visados į čia ir tik dabar. Lietuviams – Vėlinių ir Joninių išpažinėjams, Marcinkevičiaus skaitovams, trečios kartos balandininkams, šios prieblandos muzikos ir šiek tiek (bet pakankamai) šokio apeigos tikriausiai buvo suprantamos be didesnių kančių. Liūdesio stacijos tarsi parodos paveikslėliai kalbėjo vis kita intonacija, bet apie tą patį ilgesį. Koks visgi dinamitiškas tas pritemdytos scenos ir a capella bylojančio žmogaus balsas – šokdina kiekvieną nervą įjautrindamas aukštųjų menų, sintetinių sintezių ir visokių -izmų ir -filijų nukamuotą kūną, sielą ir sąžinę. Staiga pačiame salės viduryje tik ką juokęsis vaikas ima balsu raudoti. Manasis, tebūnie, argentinietis kelioms minutėms išsižada indėniškojo Leonardo ir balsu sušoka šiek tiek kitos temperatūros pa. Ir vaikas nebeištveria – pro teatro stogą prasismelkęs amžinojo uosto ilgesys nutvilko jo sielos skruostą ir scenoje ispaniškai verkiančiam dainiui atliepia gyvas lietuviško vaiko verksmas. Kada nors jis nė nebeprisimins, kaip tapo vyru.  Kada nors vėl pravirkęs prisimins, kad visada mokėjo šokti.

O aš prisiminiau knygą apie Novočentą. Baricco ir Coheno turbūt ta pati kraujo grupė, ta pati kūno temperatūra. Tuo tarpu Granhøjus – kaip ir dera šiauriečiui – vėsesnis. Jo džiazuojantis šokio kvėpavimas neišsviedė publikos į ekstaziškos orbitos paribius, bet jo dervišai sukosi lėtai ir užtikrintai. Jis tiesiog citavo savo būtį žodžiais sendindamas daiktus ir kūną, taisydamas jame savo paties įžiūrėtas prasmes, kol šios sugulė viena ant kitos ir pridengė vis viena neperprantamą kūno/būties/judesio paslaptį. Spektaklio pradžioje pasakotojas stengėsi prakalbinti savo herojų išrengdamas šį iki džinsų ir dailių torso raumenukų, vis mėgindamas parodyti klajojančios sielos veidą, o pabaigoje sugrąžino minčiai visus jos sluoksnius, žodžiai virto kūnu, švarku ir kelnėmis, taip supaprastindami sielos šokį iki vos-vos atsiliepiančio reflekso į ją gundančią muziką.

Trupės Granhøj Dans apeigos išgriebia plačiame sūriame kasdienybės vandenyje besikepurnėjančias žiūrovų sielas ir pametėja jas vertikaliai iki stiebo viršūnės. Aplink pasimato daugybė žemynų, jie jungiasi tarpusavyje kurdami istorijas ir poezijas, kviesdami keliauti ir tyrinėti savo slapčiausių sapnų žemėlapius.

Kažkurią sekundę dvelkteli kriptų šalčiu ir dulkėmis, pakyla brizas, publika paploja ir išsivaikšto, valytoja prabėga per sceną ir iš salę paplovusio nušvitimo belieka sūrūs balkšvi buvusio potvynio pėdsakai… Sušok juos atgal į mane, šok man iki mano paties pabaigos, šok man meilę, kol ji pasibaigs, šok man save, šok apie ją ir iš jos, šok manimi, kol pamirši numirti.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Dance.lt 



Parašykite komentarą