Lietuviškasis Hanšanis

„Kas galėjo kada pagalvot, kad paliksiu nešvarų pasaulį
Ir šokuosiu pietiniais Šaltojo kalno šlaitais?“
*

„Liepsnos virš šaltojo kalno“ pasakoja apie dvasinį žmogaus gyvenimą, kuris susiduria su įvairiais prieštaravimais, išbandymais, neišvengiamais kompromisais. Vis dėlto, kai bandai žodžiais išreikšti šokio spektaklio turinį, yra didelis pavojus, kad tai skambės pernelyg abstrakčiai, apibendrintai arba tiesiog banaliai – tai nėra istorija, kurią galėtum papasakoti“, – apie savo naujausią šokio spektaklį kalbėjo choreografas Vytis Jankauskas.

Ir vis dėlto – pamėginkim…

Seniai seniai, maždaug aštuntame amžiuje, kažkur Kinijos viduryje, dvi dienos pėsčiomis nuo Rytinės kinų jūros netoli garsiojo Tien Tai kalno gyveno poetas Hanšanis (Šaltasis kalnas). Šis keistuolis filosofas, kaip ir dera doram dzenbudistui, pasitraukė iš sociumo į gamtą ir pasirinko gyvenimą sunkiai prieinamuose kalnuose kasdien kopinėdamas ne tik uolomis ir slėniais, bet ir po savo vidinį dvasinį kalnyną.

Kopiu keliu į Šaltąjį kalną.
Šitasai kelias neturi galo.
Slėniai aplinkui – ilgi, akmenuoti;
Upokšniai – platūs, žolėtais krantais.
Nelijo, bet samanos – šlaput šlaputėlės;
Nors nepučia vėjas – pušys dejuoja.
Kas išsivaduos iš pasaulio pančių
Ir prisės su manim tarp baltų debesų?
*

Iš pasakojimų žinoma, kad Šaltąjam kalnui draugiją palaikė Fengkanis (Ilgoji lazda), netikėtai atjojęs į netoliese buvusį vienuolyną raitas ant tigro ir – kas visai neįprasta budistų vienuoliams – ilgais plaukais, dengusiais net antakius. Dienomis lukštendavęs ryžius, o naktimis giedodavęs giesmes, Ilgoji lazda kartą krūmuose netyčia surado Šite (Rastinuką).  Ilgainiui legendinė budistų trijulė susitiko ir nebesiskyrė. Kartu medituodavo kalną, Didžiąją tuštumą, proto aiškumą, gyvenimo kančią ir iliuziškumą.

Kaip šalta ant šito kalno!
Ne šiemet, bet visados.
Jo viršūnių viršūnes amžinai dengia sniegas,
Jo tamsieji miškai nuolat iškvepia rūką:
Kol ne birželis – čia neželia žolės,
Dar ne ruduo – o lapai jau krinta.
Kas užklysta čionai paskendęs iliuzijose,
Tam dangaus tikrai pamatyt nepavyks.*

Hanšaniui vieną dieną iškeliavus nežinoma kryptimi (kinų nemirtingiesiems išminčiams tokia pabaiga gan būdinga), žmonės ant jo urvo sienų, aplinkinių medžių kamienų ir uolų surado daugybe eilėraščių, tapusių ypač mėgstamais dzenbudizmo filosofijos tekstais, dažnai vadinamais tiesiog „Šimtu Šaltojo kalno eilėraščių“.

Antrą kartą pažiūrėjus šviežiausią ir brandžiausią Vyčio Jankausko spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“ jo baltoje vertikalioje trijų šokio filosofų (ilgaplaukės, išminčiaus ir vaikino) įprasmintoje „pakalnėje“ netikėtai pačiai sau perskaičiau tuos tūkstančius metų pamirštus, bet iki šiol pulsuojančius kito Šaltojo kalno – Hanšanio tekstus. Juodieji gyvenimo pėstininkai tarsi iš fotografijų suklijuotame video filme čiupinėjo baltas stačiu kampu susieinančias plokštumas ieškodami jų kūnams patogiausio santykio su absoliučiai tuščia ir absoliučiai švaria būties tuštuma aplink juos virsdami sielos alpinistais.

Norėjau įkopti rytinėn uolon –
Senų seniausiai ketinau tai daryti.
Vakar pradėjau, įsitvėręs vijoklių,
Bet vėjas ir rūkas sustabdė pusiaukelėj.
Takas – siaurutis, drabužiai kliūva,
Samanos slidžios – nepastatysi kojos.
Tai ir sustojau po raudonuoju cinamonu –
Padėsiu galvą ant debesies, nusnūsiu.
*

Daugelis dzenbudizmo filosofų savo mintims užrašyti griebdavosi poezijos, lengvai kuriančios įžvalgas ir asociacijas, ir padedančios protui priartėti prie tobuliausios – nušvitimo – būsenos. Vyčio Jankausko spektaklis puikiausiai galėtų būti grynoji dzeno poezija, kalbanti, kad nušvitimą įmanoma pasiekti tik pažinus savo paties esmę. Jau pats žodis dzen reiškia meditatyvų aplinkos ir savęs stebėjimą. Būtent tai vyksta ir spektaklio metu – šokėjai, kartodami tą pačią judesių seką, kiekvienas pasiduoda savo individualiam ritmui ir pasileidžia akmenuotu ir slidžiu taku į savojo šaltojo dvasios kalno viršūnę stebėdami ir medituodami savo potyrius. Ilgainiui surutininti judesiai tarsi nejučia „suranda“ būdą kaip „išklibinti“, apeiti ar sušvelninti fiziologijos ir aplinkos padiktuotas ribas.

Kaip teigia vienas dzenbudistas,  norint iš tiesų pasiekti dzeniškąją tiesą, reikia jos siekti nuolat – einant, stovint, miegant, sėdint… dirbdant.  Šokis šiame monochromiškame spektaklyje – tai estetizuota aktyvi budsitinė meditacija. Šokėjus – Rūtą Butkus, Tautvilą Gurevičių ir patį Vytį Jankauską – tarsi dervišus įsuka japonų post-roko grupės „Mono“ muzika įsismelkianti tarsi kalnų tarpeklių, o gal megapolio sankryžų rūkas.

Nors dažnas lietuviškas spektaklis stokoja siužeto (kurį Lietuvos rašytojai jau kadai paslaugiai pasisiūlė nušauti), „Liepsnų virš šaltojo kalno“ tarsi ratu judantis, taigi niekur iš esmės nevedantis judėjimas turi puikų idėjinį pagrindimą, atėjusį vėlgi iš budizmo: svarbiausia pati kelionė, o ne jos tikslas, nes Kelias yra tam, kad juo eitum, o ne tam, kad ateitum.

Kažkada skaityta Tangų dinastijos atsiskyrėlio poezija, industriškiausios, ne veltui tekančios saulės pavadinimą turinčios šalies muzika, nepagydomai lyriška, susirūpinusi lietuviška choreografija ir kiaurai smelkiantis šaltis po spektaklio.

Žmonės klausia kelio į Šaltąjį kalną.
Į Šaltąjį kalną? Nėra į čia kelio.
Net vasarą šičia netirpsta ledas;
Net saulei pakilus paklysi kaip aklas rūke.
Nesivilk ten pakliūt pamėgdžiodamas mane.
Juk mudviejų širdys – visai nepanašios.
Jei tavo širdis būtų tokia kaip mano,
Tuomet ir pasiektum patį jo vidurį.
*

„Vieną dieną aš surasiu teisingus žodžius, ir jie bus paprasti.“ kažkada šeštojo dešimtmečio pabaigoje „Dharmos valkatose“ rašė Jack Kerouac‘as, šią knygą dedikavęs būtent poetui budistui Šaltąjam kalnui. Vieną ledinę gegužės dieną man pasirodė, kad Vytis Jankauskas tuos žodžius jau surado.

*Tekste panaudoti Šaltojo kalno (Hanšanio) eilėraščiai ( vertė
Alfonsas Andriuškevičius, Šiaurės Atėnai, 2008-01-05 nr. 875)

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Dance.lt 



Parašykite komentarą