Apie baltą melą Juodojoje salėje

– Melo nėra.
– Nėra?
– Žinoma nėra. Kur melas, o kur tiesa, žino tik Dievas. Bet jeigu jis Dievas, tai nėra nei melo, nei tiesos. Viskas yra Dievas. Melas būtų tik tai, kas būtų už jo. Bet jeigu egzistuotų kas nors, kas būtų už jo arba priešinga jam, tai jis būtų tik ribotas Dievas. O ribotas Dievas – ne Dievas. Vadinasi, arba viskas teisinga, arba Dievo nėra. Štai kaip paprasta.

Erichas Marija Remarkas, „Juodasis obeliskas“

„Trikdančio klausimo apie gyvenimo ir mirties prasmingumą akivaizdoje mes visi liekame nuogi. Viskas ką tegalime padaryti stoję į akistatą su šiuo klausimu – tai „sukurti“ prasmę, tikėjimą, faktą, istoriją, kad gyvenimas taptų lengviau ištveriamas per šį konkretų mums skirtą laiką.“ viename iš interviu teigė šio spektaklio choreografas Morganas Nardis, prisipažindamas, kad „A one m(org)an show – tai tobula „p. Nieko“ autobiografija, atskleidžianti bendražmogišką per visą gyvenimą nenuilstamą pastangą bet kokia kaina mylėti ir būti mylimam. Matyt, neatsitiktinai Meilė ir Melas prasideda ta pačia raide (net gi dviem). Nusisukus nuo tokių klasikų kaip Remarkas ir pažiūrėjus šiai dienai į akis dailymail.co.uk teigia (nepamirštant, jog teigimas –  dar vienas „tiesos“ kūrimo būdas): vyrai meluoja du kartus daugiau nei moterys. Vadinasi, choreografas tikrai žino apie ką jis.

Labiausiai šiame spektaklyje žavėjo kelis kartus pakeista perspektyva, rakursas. Siužetą dramaturgas Oscaras Genovese‘as vyniotojo, taip sakant, iš antro galo ir taip išlošė. Pradžioje keturiasdešimties su virš brunetas greitosiomis pasakojo savo atsiradimo (šokyje) istoriją grakščia italų-anglų kalba pasišokinėdamas per gyventus miestus, sutiktus mokytojus, moteris, mylimuosius. Gausų gyvenimo faktų peizažą lyrinis mono šou herojus dėstė net atsilošęs – jame būta daug to, ką verta sumeluoti. Kalbą žodžiais ilgainiui keitė kalba gestais. Pasikūkčiojantį publikos juoką sukėlęs pagaliau sušoktas pirmasis šokis priminė greitosiomis verčiamą šokio klišių žodynėlį „paveikslėliuose“ skaitant kas antrą žodį. Gerai pažįstantys šią gestų kalbos istoriją greičiausiai suprato keliais sakiniais daugiau. Tuo tarpu tie, kurie buvo mažiau pasikaustę šokio istorijoje ir profesiniuose anekdotuose, tiesiog regėjo baltą ir labai kaligrafišką šokio melą baltame į tolį „nueinančiame“ fone (scenografijos dailininkas Manfredas Nuckeris). Juoda teatro dėžutės tiesa tuo metu nekrito į akis. Lyrinis herojus saldžiu šoumeno veidu paistė savo gyvenimo istoriją recituodamas ir paskubomis perfrazuodamas, o iš esmės – tiesiog sumeluodamas kitas kitų galimų „aš“ arba „tu“ istorijas.

Keturiasdešimtmetį Morganą juodbruvį pakeitė trisdešimtmetis su virš blondinas (mėlynomis akimis), irgi Morganas, pirmąjį persekiojantis šiojoalter ego. Tas, nuo kurio bėgi, yra tas, kuris bėga į tave. Morganas baltasis toliau postringavo apie erškėčiuotą kelią per šokio užkulisius. Tiesa, sklandų pasakojimą keitė nesklandus atsakinėjimas į neva kylančius klausimus. Neva užklaustas kas gi yra Šokis, Morganas atliko tokį aukštos įtampos filosofinį solo, kad salė beregint iškrito į visiškas nuosėdas. (Ne)Tiesa apie jokiu būdu verbalizavimui nepasiduodantį šokio prasmingumą nepaliko abejingų. O labiausiai džiaugėsi tie, kurie nors kartą gyvenime yra mėginę imti interviu iš šokėjo ar choreografo.

Trečiojoje dalyje prabilo dvidešimt penkerių su viršum Morganas futbolininkas. Ilgai kalbėjo atsisukęs į priešingus vartus. Ir jo kalba iš nugaros buvo tikrai graži: judesiai plaukė tarsi upė, kuri kelyje pasitaikiusią kliūtį paneigia jėga. Meilė – irgi jėga, sako, net kalnus verčianti, vadinasi, kartais paneigianti akivaizdžią metų metais prieš akis stūksojusią tiesą.

Ir štai finalas – sceną nuo žiūrovų vienu švystelėjimu atskiria futbolo vartų tinklas – matyt, smūgiuojama šį kartą jau bus tiesiai ir iš arti. Morganas jaunėlis – narcizas auksaburnis (puikus grimo pasirinkimas, neįtikėtina kaip aukso dažai gali „nuimti“ nuo veido ištisus dešimtmečius), tarsi konstruktoriaus kaladėles sujungiantis ir vėl išardantis klasikinio baleto frazes, išgrynintas tiek, kad persišviečia kaulai ir sausgyslės. Regis, tokie tyri, nesumeluoti balto baleto judesiai, vos ištarus juos juoda sportine apranga pridengtu kūnu, nevalingai ima ir apsimeluoja dar neseniai girdėtų akinamai baltų gyvenimo tiesų kontekste. Niekas nėra taip, kaip atrodė, kad bus. Kaip ir niekas nebuvo iš tiesų taip, kaip apie tai prisimenama. Ir tik išėjus už gyvenimo žaidimo aikštelės ribų į prieblandą ir pilna krūtine uždainavus (dėkui unikaliems motinos Italijos genams  ir kietai vokalo mokytojo Christiano Wolzo rankai) tie keli beveik ikonografiniai judesiai, kėlę konvulsinį juoką antroje dalyje, čia tyliai ir tarsi tarp kitko iliustruoja kaip nuoširdžiai sakomas melas niekuo nesiskiria nuo tiesos, kuria sunku patikėti.

Negaliu pakęst melo, jau vien dėl to, kad pats dažnai užsiimu šiuo dvasiniu onanizmu.

Jurga Ivanauskaitė, „Mėnulio vaikai“

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Dance.lt 



Parašykite komentarą