Roma. Įspūdis – erdvė

Vidudienis. Ramios ir saulėtos bažnytėlės prieigos tuščios, iš už degto molio sienų – balsai ir ratų bildėjimas į kelią. Priešais – trys, o už jų – dar keli alyvmedžiai – stambūs balkšvalapiai medžiai, šakose slepiantys mėlstančias uogas. Pro molines arkas tolumoj – peraugę buksmedžiai. Aukštai Palatino kalvos prieigose visai nesigirdi pakistaniečių prekiautojų šūkaliojimų, turistų atvykusių nusifotografuoti prie Koliziejaus su gladiatoriumi šurmulio ir transporto ūžesio. Pro storas sienas lėtai srūva ramus ir šiltas spalio oras, bevėjis popietis glosto lapus, įkaitusius laiptus ir rankoje tyliai pūvančią kriaušę – pamiršau, kad turėjau kažką nuveikti. Kartais atrodo, kad miestas nesikeičia. Tūkstančius metų.

Karštą rudens dieną miesto centre tarp sausų sieros, žemės, išblukusios morkinės, pilkos ar dramblio kaulo spalvos fasadų ištroškus tereikia apsidairyti ir vėsesniame skersgatvy, kur nors prie šviesoforo ar šiukšlių dėžių galima rasti kolonėlę. Tada pirštu užspausti čiaupą ir laukti, kol srovelė trykštels tiesiai panosėj. Vanduo čia ne problema – už vandenį romiečiai net nemoka. Vandens pilni ir fontanai – srovelės trykšta iš vėžlių gerklių, anforų, liūtų nasrų ar nimfų krūtinių. Vanduo pliaupia per naktį.

Mano lokatoriai fiksuoja, ką pamatau ir išgirstu. Lietuvos radijuj buvo tokia laida, kalbėjusi apie architektūros ir statybų problemas, apie paveldosaugą, apie neetišką ir nekontekstualią architektūrą ir priešingai. Laida vadinosi „Stebėtojas“. Turiu baimę aukštybiniams pastatams. Iš tiesų nelabai suprantu, kokia pozityvi jų prasmė. Romoje dangoraižių nėra. Visi pastatai žemesni nei San Pietro bazilikos kupolas. Dėl to sostinė neatrodo moderni, tokia ir nėra, tačiau ji gyva, chaotiška, pilna žmonių, šunų, žaliuojančių pinijų ir motorolerių.

Roma – horizontalus miestas. Pokario dešimtmečiais projektuoti rajonai paskleisti tolygiai, plečiant miestą tarsi dėmę. Tai net darosi nuobodu. Visi naujieji rajonai daugmaž tokie patys. Bet vistiek Roma turi savo veidą, jis, be abejo, – senieji forumai, griuvėsiai bei vėlesnis – renesansinis ir barokinis senamiestis. Ir tai ne viskas. Visas miestas – tinklas, čia pilna vilų, supamų didžiulių parkų (kaip antai Villa Borghese ir Villa Doria Pamphilj oazės), bažnyčių, taip pat labai didelių ir esančių atokiai nuo centro, savaime tapusių traukos taškais, dominantėmis (žmonių sąmonėje, gatvių struktūroje, transporo judejime), miestas išsidėstęs tarp jų tarsi didžiulis taškų ir atkarpų junginys. Roma gali egzistuoti, plėstis, būti gyvas ir patrauklus miestas ir be vertikalių, be dangoraižių, tik su keliais vyriškąją užkariavimo energiją išsaugojusiais obeliskais aikščių centruose. Roma toli gražu ne pavyzdinis miestas, ne etalonas, tačiau toks modelis gali būti. Dažnai pamirštame, koks įvairus ne tik pasaulis, bet ir Vakarų Europa, kuria pasitikime ir sekame, kokie įvairūs jos miestai.

Vilniui, turbūt, niekaip nepritiktų amžinojo miesto epitetas. Jis nekuria tokio įspūdžio dėl nuolat vykstančios kaitos. Porą paskutinių amžių miestovaizdis kito taip dažnai, kaip keitėsi jame gyvenančių žmonių kartos ir taip įvairiai, kaip mainėsi tautinė miesto sudėtis. Kaita, cikliškumas, atsinaujinimas labai artimos amžinumui, tęstinumui sąvokos, tačiau miestui šis sąryšis neveikia. Mūsų sąmonėje amžiniausi atrodo mirę miestai, ir krikščioniška mirties kaip amžinybės konotacija atsispindi suakmenėjusiose Europos miestų sienose. Graikiškų nekropolių tradiciją pakeitė krikščioniški miestai, viską sutalpinantys savyje ir iš dalies tampantys miestais mauzoliejais, miestais kolumbariumais. Labiausiai archajiška vieta Vilniuje man atrodo Kazimiero koplyčia – praeinant pro šalį ir pagalvojant apie už sienos dūlančius šventojo kaulus dvelkteli amžinybe.

Nebūdama šiuolaikiška, amžinoji Roma nėra lengvas miestas joje gyvenantiems, dirbantiems, ji nepritaikyta greitam judėjimui ir patogiam susisiekimui, gali pajausti, kad saugant humanizmo epochų paminklus nebelieka vietos pačiam žmogui. Vietos ne tik fizine, bet ir miesto kultūros prasme.  Ir vis dėlto geriau didžiulės erdvės fantazijai, nei be fantazijos užpildyta amžius branginta erdvė.

Kostas Biliūnas / kafehauzas.lt



3 komentarai(-ų)

  1. ROX wrote:

    Geras miestas ir picos skanios!

  2. Dmitrij wrote:

    Miestas grazus ir didingas, taciau ant skaniu picu taip ir neuztaikiau, lietuviskos pasirode skanesnes.

  3. Gedas wrote:

    Dieve, dieve, tik picos liko įspūdžiais iš šitokio miesto….
    Nereikėjo tada ir važiuoti…

Parašykite komentarą