Nuovomondo

Nė viena žvaigždė neišklysta iš savosios orbitos, niekada. Nebent ketintų užbėgti pati sau už akių, tik kaži ar apsilanko tokia mintis josios galvoje. Klausausi Ninos Simone „Baltimore“ ir minčių drezina vėl pasileidžia į meditacinius tolius anapus lango stiklo, kad įsibėgėjus stryktelčiau į kokį nežinoma kryptimi pro šalį lekiantį elektrodyzelį.

Manajame gyvenimo lange velnioniškai stipriai žydinčio kolūkio sodo vaizdą pakeitė ledo lytys Neryje, šias – ažūriniai devynaukščių balkonai, kuriuos – saulėlydyje liepsnojantys tv bokšto iliuminatoriai, ilgainiui išvirtę kvepiančiais naujamiesčio mūriukų kaminais. Galima gyventi visiškoj skylėj, bet svarbu, kad atsisėdus ant jos dugno ir pakėlus išbadėjusias akis prasivertų stogas, smogas ir medžių šakos ir atsiskleistų danguje dykinėjančios bevardės žvaigždės. Kokia laimė, kad didmiesčiai paliko tik kas trečią žibintą – vakar grįžinėdama namo iš milongos po šimto metų savo gatvėje vėl pamačiau Šienpjovius. Nė neįtariu kodėl būtent šitas žvaigždynas man toks savas, bet surandu jį greičiau nei Lokius. Taip ir užsigeidi žmogus sodrios žiogais kvepiančios žolės rugpjūčio naktį, kad išsitiestum kiek ilgas, atmestum rankas į šalis ir atsiduotum vangogiškam dangaus pulsui.

Bet tik praskubėjau pro šalį įsikniaubus į raudono palto apykaklę ir tris kartus sankryžoje dirstelėjusi aukštyn nėriau į anglimi kvepiančią laiptinę. Kiek kartų matėte gatvėje žmogų užverčiant galvą į dangų? Vienas sielos brolis tarstelėjo, kad tiesiog įsimyli tas retai pasitaikančias merginas ir moteris, kurios netikėtai strykteli ant kokios mūrinės tvorelės ar apsauginio bordiūro ir kaukšėdamos kulniukais praskuodžia pro šalį aplenkdamos tradicinį judėjimo būdą pasirinkusią pilkmasę minančią balas. Matyt tas pats susižavėjimas apimtų ir mane išvydus vyrą, nejučia užverčiantį galvą į nakties dangų. Kokie mes vis dėlto sukietėję ir suskeldėję, todėl ir trupam kaip kokie mumifikuoti skeletai nuo trumpučio šilto žvilgsnio. Stiklaininių robotų ir eskalatorių eroje maloniausia kyštelti nosį į miniatiūrinę saldžiai boutique vadinamą kavinaitę, parduotuvaitę ar kino teatraitį. Čia, tarsi saulės nušviestame rezervate, žmonės vis dar šnekasi vieni su kitais ir žiūri į akis visai kitaip, nei į vergovę parduotos supermarketų kasininkės. Prieš porą dienų prisiverčiau užsukti į tą keistą vietą, kuriai netiktų nei supermarketo, nei boutique‘o epitetas. Greičiausiai iš atminties iššoka „paskutinio sovietų bastiono“ terminas. Čia aš apie vieną sostinės biblioteką. Lankiausi joje viso labo trečią kartą. Kiekvienas iš jų buvo savaip originalus. Pirmukart, pirmame kurse, buvau smagiai išplūsta vienas dievas žino už ką dar rūbinėje, o antra doze pasveikinta prie lankytojų registravimo langelio. Kadangi buvau jautrios sielos mergaitė iš provincijos, toks nemotyvuotas despotizmas akimirksniu priminė senąjį gimtojo miestelio knygyną, kuriame įsikaraliavę pardavėjos aka bufetavos nuožmiai guidavo lauk bežioplinėjančius ir pirmąja meile knygoms beužsikrečiančius pradinukus per didelėmis kuprinėmis nevalingai besidaužančius į lentynas. Sutinku, knygų rojus tikrai ne kiekvienam prieinamas ir prie jo vartų reikia ne vieno ir ne dviejų valytojos valdžioje principu vis dar besivadovaujančių šventų petrų.

Antrusyk buvau drąsesnė, nes knygos reikėjo ne man – vaikinui. Iš lentynų išžvejojus Radvilavičiūtės akimirkas procedūrą praėjau neskausmingai, nes pasitaikė kaip reta saulėta diena ir dar, greičiausiai, penktadienis, liepa. O štai trečiukart – užvakar – pasirodžiau su gėdingu ilgametės skolininkės antspaudu veide, nes, pasirodo, toji Radvilavičiūtė gulėjo ant tojo vaikino lentynos abiejų mūsų šventai pamiršta (kaip ir visa kita, ką stengiamasi pamiršt išsivaikščiojus savais bėgiais į skirtingas puses) minimum ketverius metus. Kol stovėjau eilėje senbuvės bibliotekos žandarės garsiai koneveikė skolininkus kam tie netikšos čia dabar suplūdo (prigąsdinti laiške teismu ir anstoliais) ir sudaro eiles normaliems skaitytojams.

Tada staiga supratau, kad visgi koks smagumas, kai niekas iš esmės nesikeičia, nebent tik mes ir mūsų reakcija. Prisiminiau kaip bute, kurį keliese nuomojomės, vėl pasmirdus rūkalais vienas iš mūsiškių piktai riktelėjo tiems, anapus virtuvės sienos su (neįtikėtina!) langu maždaug dviejų metrų aukštyje. Tikėjausi rusiškų keiksmažodžių grąžos, gal būt padaužymo į sieną, bet tikrai ne kalėdiškai aprengtos lėlytės-tešlinuko ir skudurinio arkliuko teatro! Nuo tada mes su kaimynais per langą, pasiekiamą tik atsistojus ant šaldytuvo snaigė, susirašinėjam A4 formato laiškais ir vis dar neesam jų matę, tik žinom, kad gyvena ten keturi ir šuo. Nina Simone vis dar groja, dabar jau Sinnerman, ir juodą dangaus aksomą, prisagstytą baltų ledinių žvaigždžių, kurios ištisus tūkstantmečius nesikrutina iš savųjų orbitų keičia balta Nuovomondo jūra ir viena po kitos lyg mėlynės išnyrantys juodi katiliukai ir skrybėlaitės tų, kurie išsimušė iš savosios rutinos ir pasileido ten, kur nėra nei bėgių, nei knygų, net žodžių – ir tų tik kad prėska nebūtų. Ten galioja šypsnio ir žvilgsnio valiuta ir bažnyčia. Norint iš čia į ten emigruoti tereikia tik stipriai atlošti galvą aukštyn – kad pamatytum žvaigždes ir neprigertum piene.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bernardinai.lt 2010-03-11



Parašykite komentarą