„Naujojo cirko savaitgalis’10“: žongliravimas vienatve, kūnais ir balsais mūsų galvose

Naujasis cirkas (arba šiuolaikinis cirkas) – tai XX a. užgimusi scenos menų forma, kalbanti teatro, cirko ir šokio žodžiais, daugiausia dėmesio skiriant daiktams, virtuoziškumui, iliuzijai, estetikai, juokui, originaliai muzikai, kostiumams ir apšvietimui. Naujojo cirko pradžia laikomas praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis, o iš pirmųjų naujojo cirko mohikanų būtina paminėti Circus Oz (Australja, 1977) , Pickle Family Circus (San Franciskas, 1975), Circus Burlesque (U.K, 1980), Cirque du Soleil (Kvebekas, 1984), Cirque Plume (Prancūzija, 1984), Archaos (Prancūzija, 1986). Naujasis cirkas išstūmė dominav usius maršo ir valso ritmus ir iškeitė juos į džiazą, panką, repą, noizą. Muzika dažnai atliekama gyvai čia pat, scenoje. Pudelių ir meškų ant pačiūžų pasirodymai – visai eliminuoti. Ilgainiui nuo atskirų cirko numerių pereita prie metaforiškų istorijų pasakojimo žongliruojant daiktais ir savo paties kūnu ore ir ant žemės. Naujasis cirkas – jauniausias scenos menų šeimos narys, ieškantis savo individualios kalbos ir žiūrovo. Gyvenant pasaulyje, kuriame dauguma meno formų kaip tik mėgina išsivaduoti iš sustingusių tradicijos gniaužtų, aktualus naujojo cirko kalbėjimas turėtų ilgainiui pritraukti daugybę gerbėjų. Naujojo cirko trupę turi Čarlio Čaplino duktė, naujojo cirko kategorijai priskiriami ir lietuviams puikiai pažįstami The Tiger lilies. Tam tikra prasme naujajam cirkui būtų galima priskirti net Kaušpėdo ir grupės „Antis“ teatralizuotus pasirodymus. Daugelis naujojo teatro trupių susiformavo šį žanrą puoselėjančiose cirko mokyklose Monrealyje, San Franciske, Briuselyje, Melburne, Tulūzoje, Bristolyje, Londone, Stokholme.

Lietuvoje „Menų spaustuvė“ jau penkti metai iš eilės organizuoja „Naujojo cirko savaitgalius“. 2006 m. Lietuvos publikai buvo pristatytas žonglierius Jerome‘as Thomas (Prancūzija). 2007 m. – septynių akrobatų ant lyno trupė Les Colporteurs (Prancūzija). 2008 m. miniatiūrines cirko pasakas sekė trupė Circo Aereo (Suomija), akrobatika ir „daiktų raizgalyne“ žavėjo Camille‘io Boitelio trupė Les Boiteu (Prancūzija), nuo žemės kėlė kontrabosinės gitaros ir žonglieriaus duetas „Les Apostrophes“ (Prancūzija).

Šiemet „Naujasis cirko savaitgalis“ surengtas penktą kartą. Cirko savaitgalį atidarė šeši jaunųjų lietuvių pasirodymai. Kiekviena ilga kelionė prasideda nuo to pirmojo žingsnio. Nors pirmasis lietuvių žingsnis buvo vaikiškai mažas, bet vis dėl to jis buvo. Visgi populiarėjanti fakyromanija, vis didesnis jaunimo būrys, užsiiminėjantis kontaktine improvizacija ir bent penkiasdešimt klausytojų (daugiausia jaunimas, besidomintis šiuolaikiniu šokiu ir teatru ir per pertraukas žongliruojantis kamuoliukais), susirinkusių į dviejų Skandinavijos cirko profesionalų paskaitas apie naujojo cirko fenomeną, palieka vilties, kad ilgainiui ir Lietuvoje įspūdžiai, žinios ir kūrybiškumas fermentuosis į šį tą profesionalesnio ir originalesnio.

Tuo tarpu iš pernai metų pažįstama švedė Camilla Damkjaer dviejų dalių paskaitoje „ant virvės“ gilinosi į dramaturgiją bei kūno lytiškumą naujajame cirke. Damkjaer nuomone, cirke, kaip ir visuomenėje, vis dar veikia kultūrinės tradicijos primetami vaidmenys – stiprus ir galingas vyras, lanksti ir elegantiška moteris. Šiais ribų peržengimo laikais šiuos vaidmenų kontūrus mėginama trinti, ką dažniausiai daro moterys, nes istoriškai cirke joms skirta žemesnė vieta jų netenkina. Vyrai savo vaidmenų atsisako daug rečiau, nes tai tolygu smuktelėjimui į žemesnį lygį. Camilla atkreipė dėmesį į tai, kad ilgainiui cirko artistas gali išmokti abu cirko žodynus – vyriškąjį ir moteriškąjį – ir juos jungdamas atrasti tik jam būdingą originalią kalbą. Nagrinėdama patį naujojo cirko fenomeną, Camilla išskyrė nuolatinį cirko inventoriaus perkėlimą iš vienos vietos į kitą. Šios problemos beveik nėra tradiciniame teatre, į tai beveik nekreipiama dėmesio tradiciniame cirke, bet būtent tai tampa dramaturginiu atspirties tašku naujajame cirke, kuriame dominuoja stiprios metaforos, labai trumpi tekstai bei dažnas teksto ir veiksmo, tiesiogiai veikiančio kvėpavimą, atskyrimas.

Suomis Maksimas Komaro pradžioje trumpai pristatė naują savo, kaip cirko režisieriaus ir choreografo, darbą su trupe Circo Aereo „Petit Mal“. Tikėsimės, kad „Menų spaustuvė“ kitąmet šį spektaklį atveš ir į Vilnių, nes parkūrą primenanti choreografija industriniame peizaže kupina juodojo humoro, smurto ir cirko poezijos paliko įspūdį. Teorinėje dalyje Maksimas pamėgino atskirti šiuolaikinio ir naujojo cirko terminus, pirmąjį priskirdamas 1960–70-ųjų cirkui, ėmusiam flirtuoti su teatru ir šiuolaikiniu šokiu, o antrajam terminui – cirką po 1990-ųjų, kuris gilinasi į save patį ir ieško cirko kaip žanro savasties. Lygindamas naująjį cirką ir šiuolaikinį šokį, Maksimas užsiminė, kad cirkas – tai labiau šokis su daiktais, nei su savo ar kitų kūnais. Jam naujasis cirkas – teatras be aktorių ir be pjesės, būdas išsilaisvinti nuo kiekvieno iš mūsų galvose ūžiančio patirties balsų choro, galimybė pasireikšti realybei kitu aspektu.

Matyt, ne atsitiktinai „Naujojo cirko savaitgalio“ penkmečio proga „Menų spaustuvė“ išplėtė ne tik atlikėjų geografiją, bet ir skaičių, pristatydama būtent penkias Europos cirko trupes iš Prancūzijos, Danijos, Suomijos ir Ispanijos.

„Koliažas“, BOTPROJECT, Ispanija
Nuoširdžiai smagus dviejų katalonų šėliojimas ant batuto, laipiojimas siena horizontalioje padėtyje, šokčiojimas į orą embriono poza ir daugybė, sakytum, paprastų, bet todėl ir „užkabinančių“ iliuzijų ore. Spektaklis vėl pažadino norą skraidyti ar bent jau dažniau sapnuoti save aukštyn kojom. Horizonto linija šių artistų dėka pusvalandžiui tapo statmena žemės paviršiui. Gal kiek perspaudė melodramiškoji spektaklio „d.j.“ nuolat kaitaliojusi muziką ir atlikusi ne vieną isteriškos pantomimos numerį, bet vaikai publikos priekyje tiesiog klykavo iš smagumo, o suaugusieji entuziastingai plojo skambant ABBA dainai, vadinasi, spektaklis pavyko.

„Spragėsių mašina“, MY!LAIKA, Prancūzija
Būtent šis spektaklis galėtų būti demonstruojamas kaip naujojo cirko vizualinis apibrėžimas. Absurdas, siurrealizmas, adrenalinas, švelnus humoras ir nepaaiškinama prancūziška nostalgija. Veiksmo vieta priminė seno teatro butaforijos kambarį, kuriame saugomi daiktai provokuoja imti juos ir prakalbinti. Labai kinematografiškas pasirodymas, kuriame iliuzija suvedžioja žiūrovo regą ir štai iš pianino išnyra rankos, o žeme nurieda merginos galva. Vokietės, italo, olandės ir argentinietės neofuturistinė vaizdo antologija, keisčiausia tvarka sudėliojanti ne tik daiktus, bet ir jų jausmus. Fanatiškas ryšio su kitu – daiktu ar kūnu – ilgesys ir ganėtinai makabriškas elgesys tam ryšiui išreikšti. Netikėtai elektrinei gitarai ima akompanuoti elektrinė siuvamoji mašina ir ima atrodyti, kad nėra jokios ribos nei tarp garsų, nei tarp daikto ir žmogaus. Supimasis aplink sūpynes žemyn galva ir važinėjimasis aplink dviratį atbulomis tarsi dervišų šokis įsuko publiką į kitą, paralelinį pasaulį, kuriame emocija, akimirka, mintis tapo beveik materiali ir pakvipo karštais kukurūzų spragėsiais.

„Vienas naktį“, Samuelis Gustavssonas, Danija
Bunkeris ir baugiai priartėjusi naktis. Minimalistinės estetikos šriftu užkoduotų egzistencinių paslapčių matrica, kurioje išdėstyta žonglieriaus choreografo buvimo laike, erdvėje ir daiktuose paslaptis. Virtuoziškas ir laiką sustabdantis daiktų dėliojimas ore, oro taurėse pavertimas vandeniu, o vandens – vėl oru. Tai, kas tradiciniame cirke trunka keletą minučių, čia ištįsta veik iki valandos – išgrynintas kamuoliukų, žiedų ir lazdelių šokis, kuriam jau nebereikia žmogaus valios, tik partnerystės. Taiklus švedų laikraščio parašymas: „Tarsi stebėtum atgyjant vieną iš ankstyvųjų Picasso paveikslų.“

„Ro-pu“, CIRCO AEREO, Suomija
Japoniškai ro-pu – virvė. Kaip tik apie ją ir sukasi visas spektaklio veiksmas bei personažai. Tai šokio, akrobatikos ir šešėlių spektaklis. Ribas peržengiantis virtuoziškas manipuliavimas žmogaus ir virvės kūnais, kai sunku suprasti, ar virvė pati raitosi apie kūną, ar kūnas užsimezga mazgu aplink virvę. Čia pat scenoje gyvai kuriama ir atliekama muzika ir ant galinės sienos pražystančios projektuojamos gėlės suminkštino scenos dėžutę. Virvės, aplipusios aktorių kūnais priminė Exupery ir jo „Mažojo princo“ iliustraciją: smauglys, prarijęs dramblį. Iš palubių nusileidęs virvių teatriukas ir ant jo projektuojamas disnėjiškos nuotaikos filmukas; Karlsono skalbinių vagis primenančių personažų voliojimasis ant žemės virš čia pat, ant žemės ištiestos virvės, filmuojant ir rodant tai vertikalioje plokštumoje – smagūs ro-pu misterijos inkliuzai. Cirko trupė „Circo Aereo“ patyliukais transliavo svarbiausią žinią: žmogus – mirtingas, o jo gyvenimas – pavojingas, bet juokingas žongliravimas savimi. Cirkas išvažiavo. Liko teatras. Teks eiti į operą „Skrajojantis Olandas“ ir prisiminti, kaip su virvėmis sugyvena mūsų cirko akrobatai.

„Burbulas“, LES CHOSES DE RIEN, Prancūzija
Pripučiamame 7 m. skersmens pusės sferos burbule vyko sterilus parodomasis gyvenimas: šokėjas akrobatas Boris Gibe mėgino susitvarkyti su atskirai nuo jo valios gyvenančiais (distanciniu būdu kažkieno kito valdomais) lempa ir krėslu. Fone nuolat skambėjo nuobodus elektroninės ledi, panašios į tą, kuri mašinoje praneša maršrutą, balsas. Sarkastiškas žvilgsnis į kasdienę erdvę, kurią valdo naujosios technologijos, patyliukais vagiančios iš mūsų bet kokį privatumą ir atribojančios mus ne tik nuo kitų gyvų žmonių, bet ir nuo mūsų pačių. Ilgainiui besiblaškančio šokėjo kūnas tarsi musė įkliūva į didžiulį guminį raudoną kamuolį. Nors scenografija ir raudonas kamuolys su kyšančiomis iš jo žmogaus kojomis buvo įdomūs ir truputį netikėti, bet pats spektaklis prailgo ir pasirodė ganėtinai nuobodus. Gal kad buvo rodomas lauke, o naktis buvo šalta, gal kad už „Menų spaustuvės“ kiemo mūrų visa tauta šėlo apsvaiginta istorinio nacionalinės trupės, žongliruojančios kamuoliu, pasirodymo Pasaulio krepšinio čempionate.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bernardinai.lt 2010-09-30;
Menufaktura.lt 2010 10 01.



Parašykite komentarą