Naujojo Baltijos šokio’10 meditacija

Gegužės 4–9 d. Vilniuje vykusio šokio festivalio sukeltos audros atminties krantan išmestų dumblių, gintarų ir sudrėkusių laiškų kolekcija nepretenduoja į šokio kritiką. Tai kuklus praprususio žiūrovo žaidimas teksto teikiamomis alternatyvios fotografijos ir montažo galimybėmis.

Jo Strømgreno „Eksperimentas“ milimetro tikslumu prakasė kiekvieno iš žiūrėjusiųjų bebaigiančią užgyti atmintį. Tarsi kokia nelogiškai logiška sibirietiškų močiutės pasakojimų kvintesencija. Be gailesčio praretintose jos sakinių lysvėse palikti tik pavieniai reikšminiai žodžiai: Krasnojarsk, amerikanec, žuravli, kapitan, normalnyj, na zdarovje… Liūdniausiose vietose J.Strømgreno šokdinami žiūrovai klykė iš juoko. Eksperimentas vyko keliomis kryptimis. Apibūdindamas savo santykį su publika, choreografas interviu konstatavo, kad dalies jo spektaklio kontekstų liekame nesupratę. Matyt, reikia ilgiau lukštenti skaniai pateiktus saldainėlius, kad pasąmonės liežuvėliai apčiuoptų saldžiarūgštį minties kauliuką. Žiūrėti J.Strømgreną – lyg skaityti Julio Cortazarą, lyg vartyti humoru nesiskundžiančio archyvų dievo suklijuotą mūsų regiono atminimų sąsiuvinį, iliustruotą mumyse gyvomis, tik apdulkėjusiomis melodijomis, veidais, frazėmis, drabužių detalėmis. Žiūrėjau ir stebėjausi, kaip žmogus iš tolimos ir mums, ir sovietmečiui Norvegijos taip taikliai išdžiaustė mūsų dabarties retokai vėdinamą praeitį. Bet čia, matyt, lošimas stambesnėm kupiūrom, kurių kontekste fašizmas nesiskiria nuo komunizmo, vyro baimė nuo moters baimės, blondinės kūno kalba nuo brunetės. Net keista, kad mes tokie nuspėjami ir į mus taip lengva prabilti keliais iš esmės bereikšmiais rusiškais visžodžiais.

Emio Greco „Double Points: Hell“ –  nesibaigiantis slogutis, prie kaklo prilipęs glitus sapnas, kurio nepavyksta nusikratyti, beveik komiksų maniera sušokta juodo ir balto dvikova. Liūdna, kad viskuo, kuo įmanoma šokiruoti, buvo šokiruoti tie, kurie gyveno prieš mane. Gaila, nes moteris plika galva ir plika krūtine, be to – japonė, būtų visai tam tinkamas objektas. Gaila, nes dabar, žiūrėdama į išvieptą prieš akis jos tarpkojį, tegalėjau būti abejinga, nes jei būčiau sujaudinta, grįžus virš mano blokinio namo nusidriektų vaivorykštė. Greičiausiai labiau jaudino trieriškosios japoniūkštės alter ego – meistriškai be garso atskilęs nuo juodos sienos, jis tobulai atliko šiek tiek piktdžiugišką šešėlio-juodulio, iš puslapio į puslapį šokčiojančio pinčiuko vaidmenį. Sprendimas laiku, juk šiandien burkos ir čadros piktina ir baugina labiau nei nuogas kūnas pusryčiams, pietums ir vakarienei. Vyksmas priminė ir mazochistišką koketavimą su savo sielos žudiku, ir dieviškai kūniško perlo ritinėjimąsi švelnaus audros aksomo fone. O dar tos mechaninės nuojautos – pingvinų formos lempos ir Beethoveno devintasis pagrūmojimas – praskėtė akis ir švystelėjo pro duris atgal į gėrio ir blogio kupiną Miestą. Namo parėjau kažkieno kito kojomis, o gal asfaltas buvo toks minkštas, kad priminė aukštapelkę.

„Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina.“ Andriaus Katino Karenina buvo taip išsidraikiusi, kad jos panašumas į tą, kuri kiekvienoj traukinių stoty akimirkai sustabdo beįsibėgėjančius elektrodyzelius, buvo banaliai pažodinis. Kuo daugiau gilinuosi, koks būtent meninis sprendimas mane purto, tuo aiškiau matau tvarkingą, vyriškai logišką charakterio konstrukciją, kuriai netrūksta nė vieno varžtelio. O man Ana Karenina nėra logiška, nėra net alogiškai sisteminga. Ji – sapnas, mintys, žvilgsniai, kraujo tvinksniai, galų gale, jei taip būtina – šilta mėsa. O choreografas pakėlė atšalusį traukinio kliudytą kūną ir lyg kokį prisukamą kyborgą paleido pasiblaškyti po sceną. Galbūt kažkas smaginosi žiūrėdamas, kaip juodo gipiūro suknelės trapumą pakeitė geltono treningo bukumas. Galbūt kažkam nepabodo Ana Karenina lygu traukinys scenoje (pastarojo dešimtmečio mada – maži žaisliniai). Galbūt kažką prajuokino getruotas Vronskis Kareninas (šita apatinė kostiumo dalis vien šiųmečiame NBŠ buvo legalizuota kas trečiame spektaklyje). Spektaklį logiškai išrišo niekingas Vyro – Choreo grafo – Dievo pasirodymas, trukęs vos keletą sekundžių, per kurias ir buvo timpteltas „originalusis“ traukinukas. Nuvarytus arklius, kaip ir nusenusius brisius, nušauna. Dažniausiai – jų šeimininkai.

Dovilės Petkūnaitės „Movie never made“. Daug vandens, smilkalų, baltų bliūdų ir chrestomatinių kančios išraiškų ritmas. Kažin, kiek prasminių sluoksnių atrakina tas pats Jo Strømgrenas, žongliruodamas lygiai trimis vienuolėmis savajame spektaklyje „The Convent“? Merginų patiekta taurė buvo kupina erškėčių ir ledo, kūnai atrodė lyg padengti emale, todėl šokant keistai atspindėdavo judesį. Fotografai tikriausiai gavo ilgai lauktą išrišimą, nes dalis spektaklio panėšėjo į užsakytą fotosesiją. Truputį pavydėjau jų darbe slypinčio objektyvumo (jis ne veltui kilo nuo žodžio „objektyvas“) – geriausi kadrai – nebūtinai iš geriausio spektaklio. Nepadarytas filmas buvo stiprus savo negatyviai šalta energija – sunku valandą intensyviai šokant išlaikyti šitokį šaltį. Gaila, kad scenoje-baseine nebuvo nerta giliau ir pasiūlyta naujos „šlapio skuduro“ judėjimo estetikos. Juk ledas kažkada pasufleravo platų ir erdvų pačiūžos skrydį, duobėti ir dulkini Lotynų Amerikos stadionai – trumpus ir „atkeltus“ milongos žingsnelius, glotnus ir minkštas linoleumas – trapius puantų baksnojimus.

Loretos Juodkaitės „Malda smėlyje“. Nudžiugau, kai sužinojau, jog į spektaklį atvyko prezidentė. Kultūros mechanizmuose buvo pasigirdę keistų girgždėjimų, kad neva mūsų visų galvai kultūra – neįdomu. Spektaklis smagus, malonus ir ausiai, ir akiai. Galbūt malda turėjo per daug pasikartojančių priedainių, bet gal dykumoje kitaip ir neįmanoma pasakyti sakinio iki galo, kai smėlis užpusto jo pradžią. Scenoje vėl veikė bliūdai su vandeniu, šį kartą – rankų darbo, moliniai, bet metaforos juose buvo seklios. Choreografams kaip vienakojams režisieriams būtų naudinga įsigyti nacionalinės bibliotekos abonementą, ypač – poezijos skyriaus, kad jų judesiai ir ypač rekvizitas nevirstų pažodinėmis savo ir kolegų idėjas tiražuojančiomis iliustracijomis. Kol choreografai patys šoka savo trupėse, įdomu stebėti, kaip tas pats judesys skirtingai reiškiasi įvairių šokėjų kūnuose. Matyt, natūralu, kad daugumos choreografų judesiai labiausiai tiko jiems patiems – prie veido, prie kūno, prie charakterio. Savotiškas, bet smagus užsiėmimas – stebėti atskylančius nuo choreografo saulės sistemos originalius, individualius mėnulius, kurių trajektorija ima kyšoti iš bendro spektaklio audinio, kol ilgainiui apsipumpuruoja ir kitų metų šokio pavasaryje išsprogsta ant atskiros, vardinės, šakelės. Manau, šitokį totalizatorių tyliai praktikuoja ne vienas šokio kritikos vilkas.

Raimondos Gudavičiūtės ir Manto Stabačinsko „Taip“. Nesu pankė, bet taip ir norisi atsikirsti „Ne“. Ką gali pasakyti apie pasaulį pūkuotas cukruotas pienės bumbulas nekalto kūdikio delne? Visu trapumu ir nekaltybe toks vaizdas sujaudina tik genijui virš jo akimirkai išskleidus du niūrius sparnus. Per daug klasikinis pavyzdys, bet kad ir spektaklis per daug klasikinis, gerietiškas. Jei ne gyva violončelė, kurios balsas primena sodrias ir gyvenimo mačiusias džiazo matronas, jei ne industriniai videovamzdynai, būtų apėmęs popiečio miegas. Tiesa, vamzdynai projektavosi sau, abu šokėjai – irgi sau. Priešingai nei smagieji prancūzvokiečiai, breikinę ne tik vienas kitą, trimatę trečiojo „aš“ projekciją, bet ir iliuzinį vėją. Peržiūrėjusi beveik visus lietuviškus spektaklius (praleidau Agnijos Šeiko ir „Auros“) ir atsirėmusi į asmeninę kultūrinę patirtį paklausiu – kodėl lietuviai bijo kontakto? Kontakto vienas su kitu, su kitais, su garsais, vaizdais, dekoracijomis ir ypač – su žiūrovais? Ko šios drąsios valstybės piliečiai nesibaimina ir drąsiai ima į rankas – tai smėlis ir vanduo. Ar čia kokia neišmušama pagoniška atrama į tuos du dar nemodifikuotus pasaulio elementus (prisiminkim Andriaus Pulkauninko performansą su velėna, Katedros aikštės fakyrus ir visus mus vaikystėje virkdžiusį animacinį filmą apie liūdnai pasibaigusį pingvino ir jo akmeninio kiaušinio šokį, tada susidarys ir visi penki)? Iš kur tie duetai neduetai, kuriuose svarbiausia – laiku sugriebti partnerį už teisingos kojos ir pasukti į teisingą pusę? Gal per daug noriu, bet išėjus iš didžiumos užsienio trupių spektaklių buvo taip sotu, kad beveik per daug visos tos energijos, kurią iki paskutinio sielos (ką ten šlapių marškinėlių) siūlo tikslingai išdalijo šokėjai. Tuo tarpu išeinant iš lietuviškų pasirodymų, jau ties salės durimis į galvą grįždavo dienos aktualijos, asmeninės problemos, lietuje įmirkusių batų ir gurgiančio skrandžio problemos, o šokėjų kurta iliuzija nevirsdavo asmenine kiekvieno žiūrovo tragedija, katarsiu ir nušvitimu. Šokio kokybės niekas nematuoja išsiskyrusio prakaito kiekiu, todėl klausimas, kurie – vietiniai ar kviestiniai –  šokėjai labiau šokdino savuosius kūnus, yra akiplėšiškas. Bet norėtųsi suprasti, kur užlūžta energija, kuri atpalaiduojama ir atskiriama nuo raumenų, kaulų, sausgyslių, kraujagyslių, kvapo, minčių, žvilgsnių? Greičiausiai jai nutinka tas pats, kas šauksmui tyruose. Juk jis gali būti ir dieviškai tobulas, ir išganingai prasmingas, bet jei jį skleidžiantysis nesugebės rasti būdų, kaip šauksmą sėkmingai atitransliuoti iki publikos, šauksmas liks neužfiksuotas, o tai reikš, jog jo visai nebuvo.

Kaspero Ravenhojaus ir Jacobo Stage’o „Mute Comp. Physical Theatre“, „Post Secret“. Tai fizinio teatro perliukas, nors gal labiau tiktų sakyti – karšta bulvė. Afišuojamas programėlėje atleidimo, nuopuolio ir atsistojimo ant kojų būsenas buvo pasiūlyta suvokti tiesiogiai – fizine kančia. Tenisininkų aikštelės polietileninėje palapinėje scenovaizdis gabių apšvietėjų dėka neatrodė pigiai, nors brangiausia šioje choreografinėje vitrinoje atrodė Moteris-Dainuojanti Gerklė. Indiškąją mūsų protėvių kilmę reiktų vieną kartą užkišti giliau ir atsigręžti į tuvių-lietuvių poetinio rimo sufleruojamą šaradą. Grįžtant prie danų, darosi sunku daugiažodžiauti apie fizinio teatro sukeltus fizinius pojūčius. Šokėjų kūnai priminė vaikų darželių lauko aikštelėse pamėgtas pusmėnulio formos metalines sūpynes, beveik kriminalu arba „Tango brutal“ atsiduodančias buitines scenas, kurios čia pat virsdavos švelniais labanaktukais, lėtu bėgimu kreivų veidrodžių koridoriais, sausakimšais šabloniškų gyvenimų. Išėjus į vasarėjantį Gedimino prospektą, apniko mintis, kad žmogus –  pribaigiama būtybė, tik dažniausiai tam reikia daug laiko ir daug smūgių. Ką tik matyta šokio misterija prasisuko atbulai, šį kartą ausyse skambant „Dead can dance“. Trečiąja akimi išvydus murkdančią gyvenimo ranką belieka arba tapti nebyliu („Mute comp.“), arba budistu (tuviu), arba atsistoti ant tilto ir prisiminti, kad tu rūpi (lietuviu).

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Literatūra ir menas 2010-06-04 nr. 3287;



Parašykite komentarą