LNOBT konstruktorė Jolita Stavarienė: „Teatras – negailestingas meilužis“

Apie scenografų keistumus, balerinas kaip mato vienetą, krioklį scenoje, tūkstantį sudedamųjų spektaklio elementų, sunkiai telpančių net ir į trylika vilkikų, bei kitas nekasdieniškas kasdienybes kalbėjausi su ilgamete LNOBT konstruktore Jolita Stavariene. Virš penktame aukšte įsikūrusio konstruktorių kabineto stoglangių slinko Islandijos vulkano dūmų debesis, bet tai nė kiek nesutrikdė mūsų kelionės į beveik mitinį laiką, kuriame gimsta spektaklis. Mano pašnekovės akys viso pokalbio metu spindėjo tokia gražia ir liūdna meile, kad nesusilaikiau ir, nuėjusi į pritemdytą, darbininkų šurmuliuojančią sceną, įsiklausiau į Teatro širdies plakimą. Gal tą jo snūduriuojančią galią ir valdo mechanizmai, žmogaus fantazija ir balsas, bet vis dėlto nė vieno iš mūsų jam niekada nebus gana.

Kaip tapote Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro konstruktore?

Anksčiau ketverius metus dirbau teatre scenos įrengimų skyriuje. Vėliau, prisiminusi, kad moku prancūzų kalbą, nuėjau į Prancūzijos ambasadą gynybos atašė biure dirbti spaudos apžvalgininke, ten išdirbau šešerius metus. Tačiau kokiais 1997 m. radau skelbimą, jog teatras ieško konstruktoriaus, braižančio kompiuteriu. Po savaitės priėmė, nes iš visų skambinusiųjų vienintelė buvau mačiusi sceną iš užkulisių.

Tad koks tas konstruktoriaus darbas? Su kuo jūs dirbate?

Darbas net ir šiandien, kai jau kurį laiką esu pensininkė, vis dar nepaprastai įdomus, nes kaskart vis kitoks. Pamėginau paskaičiuoti, kiek medžiagų sunaudojam vienam spektakliui, nes jums, turbūt, tai galėtų būti įdomu. Vien Karmen spektakliui buvo sunaudota 845 kv. m faneros. Jūs galite įsivaizduoti, koks tai plotas? Maždaug 10 x 80 m. O lentų – 148,5 kv. m. Figaro vedyboms sunaudojom 7 km 175 m vamzdžių, iš jų aliuminio – 6 km 220 m, užkabinom 500 kg augalų. Pastaruoju metu spektaklių masteliai pasidarė gigantiški, nepalyginsi su tuo, kas būdavo anksčiau. Vien tam, kad pervežtume į sandėlį Karmen dekoracijas be rekvizito, mums reikia trylikos „furų“. Tenka daryti trylika reisų prikraunant tiek, kad durys nebeužsidaro. Palyginimui – visas Graikas Zorba sulenda į vieną mašiną.

Vykdant rekonstrukciją norėta, kad štangos pajėgtų pakelti 750 kg. Visi tvirtino, kad tai labai brangu ir kad užteks 5oo kg (prieš rekonstrukciją buvo 300 kg). Jeigu būčiau žinojus, kad prasidės tokie spektakliai, nebūčiau nė už ką sutikus, nes dabar vieną sieną kabinam ant trijų keturių štangų, nors darom ją iš aliuminio. Suskaičiuojam, nubraižom, pradedam skaičiuoti svorį ir paaiškėja, kad per sunku, nepakelsim. Tada suploninam, skaičiuojam atsparumą ir tenka vėl storinti, nes, pvz., balkonas turi išlaikyti žmogų. Tačiau net po maksimalių suploninimų vien galinė Karmen siena sveria 1,7 tonos. Kiekviena tokia siena susideda iš tūkstančio elementų. Prieš „metalistams“ pjaustant, konstruktorius kiekvieną elementą atskirai nusibraižo, susipjausto ir sulipdo į krūvą kompiuterio ekrane – šiuolaikinių spektaklių dekoracijų piešti plokščiame brėžinyje praktiškai nebeįmanoma. Tokiam darbui reikia labai daug kompiuterių atminties, o kadangi šie nėra pirmos jaunystės, tai nuolatos lūžta ir pasitaiko, kad viena siena turi kokius devyniasdešimt variantų, nes tiek kartų braižant nulūžo kompiuteris.

Be to, mūsų montažinė labai maža, suvirintojai dirba garažo kamputyje. Nėra vietos kur montuoti. Jau seniai reikėjo išnuomoti kokio neveikiančio fabriko cechą ir įrengti ten montažinę. Dabar imantis montažo scenoje prasideda gręžimo, kalimo ir virinimo darbai ir vertimasis per galvą. O kadangi suspėti privalome, todėl spėjame, tik klausimas – kokia kaina. Šiemet, naktį iš gruodžio 31 d. į sausio 1 d. dirbau iki pusės dvylikos kol „nulūžau“. Atsikėliau pusę trijų iš ryto, kad pabaigčiau brėžinius darbininkams, kurie turėjo ateiti į darbą sausio 2 d. Gerai, kad mano toks amžius, kai jau nebūtina tuos Naujuosius metus sutikinėti.

Kai statėme Likimo galią, tai scenografas stengėsi viską daryti kuo kreiviau. Galiausiai paaiškėjo, kad nebuvo numatyta jokio išėjimo iš scenos, taigi teko perdaryti brėžinius. Ir kai manęs paklausė, kodėl aš tą sieną taip ilgai braižau, reikėjo paaiškinti: kai paprašau kompiuterio erdvinį vaizdą perkelti į popierių, jis suskaičiuoja, jog perkėlė lygiai 1274 elementus, kurių kiekvienas išpjautas vis kitu kampu, įstrižai, kad galiausiai susieitų ant kreivo panduso. O juk nė vienas, net mažiausias elementas, pats į kompiuterį neįlipa.

O kuris spektaklis jums buvo pats sudėtingiausias?

Sunku pasakyti. Kiekvienas spektaklis galų gale padaromas. Bet kai buvau stažuotėje Briuselio Karališkajame operos teatre, tai ten kiekvieno spektaklio priėmimas įvyksta bent prieš metus iki premjeros, o kiekvienas konstruktorius per metus turi tik vieną naują spektaklį ir vieno spektaklio perkėlimą. Apie tokias apimtis mums tik pasvajoti, nes mes čia nuolat „gaisrus gesiname“. Dažnai net sunku nupasakoti, kur slypi tas spektaklių sudėtingumas. Pvz., Pasijos pagal Joną dekoracijos labai paprastos, bet ten viskas kilnojama aukštyn žemyn. Arba, pvz., kai mano vyras pasižiūrėjo Skrajojančio olando premjerą, tai pareiškė, kad dabar visiškai tiksliai žino, jog turiu meilužį: ištisas naktis dirbau, o rezultato – lyg ir jokio. Juk scenoje kopėčių visų iš karto nesimato, kad kulisai kieti ir skirtingi – žiūrovas kažkaip neįvertina, kad visas triumas ir galerijos pilnos geležų – iš salės irgi nematyti. Užtat ir neaišku, ką tie žmonės tame teatre per naktis dirba. Beje, dėl trečio mano vyro insulto iš dalies kalta Ana Karenina. Pamenu, pasidarėme traukinį, išbandėme, važiuoja gerai. Bet išbandėme tai ant grindų, o užtiesus linoleumą paaiškėjo, kad ratukai praslysta ir traukinys daužosi į sienas. Kai dekoracijos jau sumontuotos, dieną nebegali nieko dirbti, nes scenoje vyksta arba repeticija, arba šviesų montažas. Paskambinau savo vyrui ir pasakiau, kad šiąnakt lieku teatre, nes mes ardysime traukinį ir priveržinėsime ratukus. O jis nusprendė, kad tokia proga negers vaistų nuo hipertonijos, bet gers alų. Nutarė, jeigu žmona naktimis kažkur baladojasi, tai ir jo velnias negriebs. Namo grįžau penktą ryto. Aštuntą ryto vėl atlėkiau į teatrą, nes paaiškėjo, kad ratukai nebepraslysta, bet skina visas lentutes. Taigi, nupirkom faneros, kad užklotume visą galą, nes tokiu būdu pasiskirstys apkrova. Po to išvažiavau į Kauną montuoti Karmen. Man grįžus vyras niekaip negalėjo atidaryti durų. Pagalvojau, kad jis vėl alaus prisipirko, bet žiūriu – kažko lūpa perkreipta. Na, perkreiptos lūpos ilgai neišlaikysi. Tada jau supratau, iškviečiau greitąją, paaiškėjo, kad trečias insultas. Šonais išeina man tas vaidenimasis naktimis teatre, bet ką jau padarysi.

O kaip sekasi techniškai realizuoti menines scenografų fantazijas?

Kiekvienas scenografas yra vis savaip menininkas, taigi tenka prie kiekvieno prisiderinti. Pvz., B. Ukrinaitė užsispyrė ir neleido per Bruknelės repeticijas naudoti Don Žuano arklio todėl, kad jis jai negražus. Nesvarbu, kad gabaritai atitinka ir artistai galėtų puikiausiai repetuoti. Kitam, pvz., Kopelijos dailininkui prireikė kėdės su nosimi. Arba Traviata – dailininkas pageidavo stiklinių stalų su sustabdomais ratukais ir kad jokiu būdu nekyšotų stabdžiai. Tai mes taip ir suprojektavome, bet kol gamino, kol tuos ratukus ant spyruoklių suradome ir atsisiųsdinome iš Vokietijos, repeticijos vyko su paprastais nuspaudžiamais ratukais, pritaisytais ant medinių troso ričių. Galiausiai choreografas surepetavo taip, kad ant tų stalų reikėjo vežioti mergaites. Mūsų atsisiųsdinti ratukai niekam nebetiko, nes nuo mergaičių svorio mechanizmas iškart sustabdydavo ratukus. Spektaklio pabaigoje, kai Violetos pasaulis griūva, nukrinta siena. Kai pristatyme scenografas numetė plevenantį maketo skudurą, atrodė viskas gerai. Realybėje ta siena yra didžiulė, dvisluoksnė, apklijuota trim sluoksniais sintepono. Kai ant jos šviečia projekcija, ji atrodo graži ir grakšti, bet kai krinta, kyla toks triukšmas ir toks dulkių debesis, jog žiūrovai kaskart vis susišnabžda, kad scenoje kažkas nepavyko.

Labai gera dirbti su Viačeslavu Okunevu: jis gerai žino ką daro ir dėl ko. Su juo viskas aišku ir viską įmanoma padaryti techniškai. O kai atvažiuoja toks dailininkas, kaip Silfidės P. Farmeris, tai nežinia nuo ko pradėti. Jis nesinaudoja elektroniniu paštu, todėl teko siuntinėti faksus. Į konkrečius skubius klausimus gaudavome lapus, apipaišytus kažkokiais faunais su dūdelėmis – ir nė užuominos į atsakymus. Po spektaklio pristatymo nunešiau jam scenos planą ir paklausiau, ar negalėtų bent ranka mostelėti, kur turėtų būti tos dekoracijos. Tačiau jis atsakė, kad šito jam daryti nepriklauso. Maketo praktiškai nebuvo, eskizas – tik bendro pobūdžio. Mūsų tapytojos turėjo pačios nuspręsti, kur – kulisai, kur – paskliautės, o kur – galinė uždanga. Dar tame eskize buvo matyti namas, židinys ir langas. Tačiau apie brėžinius nereikėjo nė svajoti. Šiaip ne taip gavome baisios kokybės įrašą iš Maskvos Didžiojo teatro, kur šis spektaklis buvo pastatytas anksčiau. Žiūrėjome ir bandėme pagal žmogiukus matuotis dekoracijų aukščius. Jeigu namo aukštis – trys balerinos, tai kiek tai galėtų būti metrais? Balerina 1,80 m nebus, imam maždaug 1,60 m ir dauginame iš trijų, ir taip toliau.

Gal pamenate kokių įdomių, keistų nutikimų teatre?

Kadaise, gal 1986 ar 1987 m., senajame Otelo pastatyme dainavo V. Noreika. Buvo paskutinis veiksmas ir elektrikai, dirbantys galerijose, pastatė prožektorių per daug arti priešgaisrinio sprinklerio, tas įkaito, sureagavo, kad čia gaisras ir atidarė čiaupą. Į sceną buvo išpilta vandens tona. Pliaupė galingas krioklys, bet kadangi buvo pats finalas, tai žiūrovai liko sužavėti tokiu įspūdingu scenografiniu efektu. Po to dvi dienas teko atšaukti spektaklius ir džiovinti kabelines šachtas, nes per kiaurą sceną viskas subėgo į triumą.

Ačiū už pokalbį.

Agnė  Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Pubikuota:
Bravissimo nr. 5-6/2010 (48/49);
Bernardinai.lt  2010-11-08;



Parašykite komentarą