Krzysztof Pastor: „Baletas – atvira pasauliui meno forma”

Interviu su naujuoju LNOBT baleto meno vadovu

Nuo spalio 10 d. LNOBT baleto trupės meno vadovo pareigas eina choreografas Krzysztofas Pastoras. Menininko kūrybinė biografija įspūdinga. Pradėjo kelią balete kaip šokėjas – šoko Lodzės didžiajame teatre, Liono Le Ballet de l´Opera (Prancūzija), atliko vaidmenis Gray´aus Veredono, Hanso van Maneno, Kurto Joosso ir kitų kūrėjų spektakliuose. 1985-1995 m. šoko Olandų nacionalinio baleto Het Nationale Ballet trupėje. Savo pirmąjį baleto spektaklį sukūrė 1986 m., ilgainiui tapdamas tarptautinėje scenoje vertinamu choreografu. Sukūrė beveik 50 baletų įvairiuose pasaulio teatruose. Nuo 2003 m. Pastoras yra Olandijos nacionalinio baleto reziduojantis choreografas, nuo 2009 m. – Lenkijos nacionalinio baleto vadovas. LNOBT Krzysztofas Pastoras yra pastatęs „Karmen“ (1997), „Vasarvidžio nakties sapną“ (1998), „Acid City“  (2002).

Jūsų atėjimą į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą norisi priimti kaip ženklą, kad užsitęsusi konfrontacija baleto trupėje gali būti išspręsta bendradarbiaujant. Kas Jus paskatino imtis darbo Vilniuje?

Esu čia todėl, kad labai mėgstu šokio meną ir savo didele profesine patirtimi norėčiau pasidalyti intensyviausiu ir efektyviausiu būdu. Tai yra priežastis, kodėl, greta Lenkijos nacionalinio baleto direktoriaus pareigų ir reziduojančio choreografo pareigų Nyderlandų nacionaliniame balete, nusprendžiau priimti pasiūlymą tapti Lietuvos nacionalinio baleto meno vadovu. Didžiuojuosi tuo ir dėsiu visas pastangas, kad išspręsčiau kilusias profesines problemas ir suteikčiau naują impulsą Lietuvos trupei.

Dirbsiu ir Vilniuje, ir toliau Varšuvoje, esu įsitikinęs, kad iš tokios situacijos naudos turės visi. Mano pagrindinis motyvas yra ketinimas panaudoti savo patirtį, pažintis ir aistrą šokiui taip, kad Lietuvos nacionalinis baletas atgimtų, trupės šokėjai pasijustų esą kūrėjai, o publika, be klasikinio baleto spektaklių, turėtų progą pamatyti ir šiuolaikiškesnį, sudėtingesnį repertuarą. Šokis kaip meno forma labai įvairus, todėl turėtų atsirasti vietos tokiems baletams, kurie skirti įvairesnei publikai.

Teatro administracija, baleto šokėjai, net ir publika daug tikisi iš Jūsų sprendžiant didžiulius nesutarimus, kilusius baleto trupės viduje. Asmeniškai kalbėjotės su solistais, baleto korifėjais, kordebaleto šokėjais, administracija, ankstesniąja baleto meno vadove. Ar galėtumėte nusakyti tos didžiosios problemos „diagnozę“? Ir koks „gydymas“ galėtų padėti?

Nustatyti problemas nebuvo sunku. Išanalizavau esamą situaciją ir pasiūliau konkrečius veiksmus, kurie dalį problemų turėtų išspręsti netgi labai greitai. Bet yra ir tokių problemų, su kuriomis susidoroti reikia daugiau laiko. Generaliniam direktoriui Gintautui Kėvišui pateikiau esamos situacijos vertinimą ir tikiuosi kaip galėdamas greičiau imtis įgyvendinti savo pasiūlymus.

Noriu pabrėžti, kad atvykęs į Vilnių radau ne tik problemas, bet ir daugybę talentingų artistų bei didžiulį trupės potencialą. Šokėjai daugiausia kalbėjo apie savo darbo sąlygas. Daugelis nusiskundimų turi pagrindo ir jie turi būti sprendžiami nedelsiant. Šokio menas – tai tyrumo estetikos menas, tad ir kuriamas jis turi būti atitinkamomis sąlygomis. Privalu rūpintis šiuo sunkiai dirbančiu, labai jautriu ir vertingu menininkų kolektyvu. Noriu būtinai paminėti Rūtą Railaitę, kuri yra paskirta naująja baleto direktore ir kuri atsakinga už baleto trupės kasdienybę. Esame daug kalbėję apie tai, kaip aš įsivaizduoju kasdienį trupės darbą, tobulinimąsi, korepetitorių parinkimą, repeticijas, baleto pedagogus, atranką vaidmenims, talentų vystymą ir kt. Abu pripažinome, kaip yra svarbu, kad Railaitė pati imtųsi korepetitorės vaidmens.

Ar ketinate tęsti iki šiol vyravusią „prorytietišką“ kryptį, kviesdamas solistus, choreografus ir dailininkus iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos? Juk didžiąją LNOBT repertuaro dalį sudaro klasikinio baleto spektakliai, kurio tradicijas puoselėja būtent Rytų kaimynai.

Klasika turėtų likti svarbia LNOBT repertuaro dalimi, o klasikinis Rusijos baletas, akivaizdu, yra ypač aukšto lygio. Tačiau šokio pasaulyje netrūksta ir kitų baleto stilių: neoklasikinis, šiuolaikinis baletas. Repertuaras privalo būti įvairus ir skirtas įvairesnei publikai. Lietuvos nacionalinis baletas turėtų būti atviras visoms meno kryptims.

Po gana sėkmingų spektaklių mainų su Estijos nacionaline opera galbūt galima tikėtis panašių mainų su Varšuvos didžiuoju teatru? Ar ketinate imtis bendrų lietuviškų ir lenkiškų pastatymų? Gal jau esate numatęs lenkų kompozitorių ir choreografų, kurie galėtų būti įdomūs Lietuvos publikai ir šokėjams?

Tikrai taip. Mąstau ne tik apie mainus, bet ir apie bendrus LNOBT ir Varšuvos didžiojo teatro koprodukcinius spektaklius. Tik reikėtų atidžiai rinktis repertuarą, ypač gerai planuoti. Šiuo metu jau turiu galvoje keletą Lietuvos kompozitorių, choreografų, temų, kurios yra artimos tiek Lietuvai, tiek Lenkijai.

Gal ir Jūs ketinate greitu metu pastatyti baletą specialiai LNOBT scenai? Ir koks likimas laukia Mindaugo Urbaičio baleto „Acid City“, kurį čia pastatėte 2002-aisiais?

Mąstau apie galimybę LNOBT pastatyti ir savo spektaklių. Iš pradžių norėčiau perkelti keletą iš jau pastatytų kūrinių, o vėliau būtinai sukurti ir naujų, skirtų būtent LNOBT. Tai turi būti natūralus procesas, mokantis vieniems iš kitų.

Darbas su kompozitoriumi Urbaičiu kuriant „Acid City“ davė daug satisfakcijos, tačiau panašu, kad šis pastatymas nugrimzdo į praeitį, matyt, taip ir turi būti. Baletas, o ir šokio menas apskritai yra labai efemeriškas, jis tetrunka akimirką. Tą galima pasakyti ir apie kitus mano kūrinius, kuriuos esu sukūręs Lietuvos scenai (1997 m. „Karmen“, 1998 m. „Vasarvidžio nakties sapnas“).

Ko imatės Varšuvoje ir kas galbūt galėtų būti nuveikta čia, kad jaunoji auditorija įsimylėtų baletą?

Varšuvoje esu pradėjęs įgyvendinti tai, ko būtinai imsiuos ir Vilniuje – jaunųjų choreografų vakarų projekto. Neabejoju, kad jis paskatins šokėjų kūrybiškumą, kita vertus – ir choreografų talentą dirbant su trupe (o kūrybingumo skatinimas yra viena iš svarbiausių baleto meno vadovo pareigų). Tokių vakarų eksperimentiškumas yra labai patrauklus jauniesiems žiūrovams. Puiku, kad LNOBT turi nemažai baletų vaikams. Tačiau reikia repertuaro, kuris domintų moksleivius ir studentus, spektaklių, kurie būtų kitokio intelektinio ir estetinio užmojo.

Po 30 metų darbo įvairiose Europos scenose, taigi, puikiai jausdamas šokio pasaulio pulsą, kokias tendencijas, madas galėtumėte išskirti šiandien? Kokių meninių ir/ar struktūrinių pokyčių reikėtų Lietuvos nacionaliniam baletui, kad jis pagerėtų? Kad būtų geriausias?

Kai kurie pokyčiai būtini ir administracijos, ir meno dalyse. Tačiau tokia sąvoka kaip „geriausias“, mano nuomone, mene neegzistuoja. Kiekviena trupė turi stengtis kurti savo individualų, todėl įdomų ir unikalų, vardą. Tai ilgas procesas, kurio siekiamybė, kad, greta klasikinių ir šiuolaikiškesnių pastatymų, spektaklių adaptacijų ir perkėlimų, trupė pradėtų šokti savo baletus, sukurtus vietos choreografų. Tendencijos ir iš kitur atėjusios mados nėra svarbu. Vienintelis dalykas, kuriuo reikėtų vadovautis – tai nuostata, kad baletas yra gyva meno forma, nebijanti rizikuoti, gebanti kalbėti svarbiomis temomis, stipri savo estetika ir atvira tam, kas vyksta aplink.

Viename iš interviu esate pasakęs: „Kaip ir teatre, tapyboje, kine, literatūroje, taip ir šokio kalba galima ir reikia kalbėti bendruomenei aktualiomis temomis, ne vien tik iliustruoti pasakas ar romantines istorijas.“ Kaip tai padaryti Lietuvos baleto scenoje, kurioje vyrauja pasakos?

Tai labai daug kruopštumo ir dėmesio reikalaujantis procesas. Tatjanos Sedunovos suformuotas repertuaras yra įspūdingas. Svarbiausia dabar – įnešti naujo, nesugriaunant to, kas yra vertinga.

Ką dar mėgstate, kuo domitės greta šokio?

Tai mano šeima, Italija, knygos, filmai, klasikinė muzika, opera, geras futbolas. Ir visam tam nuolat stinga laiko.

Ačiū Jums už pokalbį ir sėkmės realizuojant savo idėjas Vilniuje.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bravissimo 2011, nr. 7-8
Menufaktura.lt



Parašykite komentarą