Jon Krakauer „Į laukinį pasaulį“. Laimė yra tikra tada, kai ja dalijamasi

Jon Krakauer „Į laukinį pasaulį“ (In to the wild).
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas
Baltos lankos. 2012.

‎“Laimė yra tikra tada, kai ja dalijamasi“. Kai pagalvoji, moterys gimsta tai žinodamos. Tai kam vyrams mirt, kad tai suprastų?

1992-ųjų balandį iš pasiturinčios Vašingtono priemiesčio šeimos kilęs vaikinas autostopu nukeliavo į Aliaską ir patraukė į laukinę gamtą. Jis buvo puikus mokinys ir vienas geriausių sportininkų. Su pagyrimu baigė Emorio universitetą. Tačiau netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas iš banko sąskaitos, paliko likimo valiai savo mašiną ir daugumą daiktų, sudegino visus pinigus, turėtus piniginėje ir ėmė kurti naują gyvenimą. Jo šeima nieko nenutuokė: nei kur jis galėtų būti, nei kas jam nutiko… Kol apirusį vaikino kūną rado briedžių medžiotojų būrys.

Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių? Beje, 2007-aisiais pagal šią knygą režisierius Seanas Pennas sukūrė to paties pavadinimo filmą, kurį rekomenduočiau žiūrėti tik perskaičius knygą.

Ilgai delsiau su šiųmetine knygų muge, nes nujaučiau – nutiks taip, kaip nutiko. Nueisiu, nusipirksiu, parsinešiu, griūsiu ir skaitysiu… kol perskaitysiu. Tiksliai dar nežinojau kuri tai bus knyga, tik jaučiau, kad ji manęs laukia. Galiausiai surizikavau. Kitą rytą akys merkėsi lyg po gero šėlo. Greičiausiai paskutinė taip vienu atsikvėpimu skaityta knyga buvo  Žiulis Vernas vaikystėje. Na gerai, gal dar Alessandro Barricco vieną melancholišką dieną. Bet šiaip sveiku protu tokiems vojažams stengiuosi nepasirašyti.

Tačiau šiuo atveju ryžtingą išėjimą į knygą, matyt, pasufleravo pavadinimas, angliškai, tiesa, skambantis poetiškiau („Into the wild“). Iki šiol daugiau mažiau rinkdavausi egzotiškesnius, civilizacijų, kultūrų, religijų ir architektūrų kupinesnius kraštus aprašančias knygas. Bet žinojau, kad esama dar vieno žanro, kurį išpažįsta alpinistiniai keruakai. Tai knygos, kuriose vyrai iš įprasto gyvenimo išsivaikšto į skirtingus laukinio pasaulio pakraščius. Dažniausiai jaučiu kažkokią pasąmoninę atmetimo reakciją tokioms istorijoms ir mieliau renkuosi „dviese po Meksikos saule“ ar „keturiais batais per Nepalą“. Ir jeigu jau solo, tai moteriškai – nuo J.Ivanauskaitės Šambalos paieškų iki E.Gilbert „Valgyk, meskis, mylėk“.

Visgi atsiverčiau pirmą puslapį ir stačia galva nėriau „Į laukinį pasaulį“, į puikiai parašytą Chriso McCandlesso gyvenimą ir mirtį. Faktas, kad knyga – apie realų žmogų, gyvenusį asmeniškai mano laikais – jaudina. Faktas, kad šis realus žmogus mirė dvidešimt ketverių laukinėje gamtoje vienas todėl, kad pats ten išėjo, o ne buvo nublokštas eilinės katastrofos – jaudina dar labiau.

Užtenka vizualizuoti Alekso – taip save persikrikštijusio drąsuolio – pusiaukelėje į nežinią paliktą automobilį su asmeniniais daiktais: „Giannini“ gitara, prikaistuviu su 4,93 dolerio monetomis, futbolo kamuoliu, senų drabužių prikimštu šiukšlių maišu, meškere, nauja skutimosi mašinėle, armonikėle, užvedimo laidais, dvidešimt penkiais svarais ryžių, mašinos rakteliais… ir jie kaip aliuzijos gerame eilėraštyje puse lūpų prasitaria apie visus kitus įmanomus scenarijus, socialinius ryšius, kurie galėjo, bet neišsirutuliojo.

„Mūsų kultūroje, ne mažiau nei kitose, rizikingi poelgiai yra tam tikras perėjimo į kitą gyvenimo tarpsnį ritualas. Žmones visada šiek tiek masina pavojai. Galima sakyti, kad būtent dėl to tiek daug paauglių važinėja per gretai, geria per daug, pernelyg įninka į narkotikus; būtent dėl to valstybėms visuomet buvo taip paprasta sušaukti į karą jaunus vyrus. Galima būtų kelti hipotezę, kad jaunatviškas nutrūktgalviškumas yra evoliucinis prisitaikymo mechanizmas, mūsų genuose užkoduota elgsena. Tiesiog McCandlessas, kaip jam būdinga, rizikavo peržengdamas kraštutinę ribą.“

Cituojami kelionėje sutiktiems ir netikėtai artimiausiais tapusiems žmonėms išsiųsti atvirlaiškiai veda skaitytoją vis arčiau istorijos epicentro. Trumpai tariant, visa knygos ir gyvenimo drama sutelpa tarp dviejų transporto priemonių: geltonas automobilis su daiktais, kurių nebereiks laukiniame gyvenime – kelio pradžia; mėlynas autobusas su daiktais, kurių nebereiks gyvenime anapus – kelio pabaiga ir dar vienas eilėraštis daiktais: žalia plastikinė gertuvė, vandens dezinfekavimo tablečių buteliukas, sunaudota „Chap stick“ kremo tūtelė suskeldėjusioms lūpoms, neperšlampamos aviacinės kelnės, Leis džinsai su iš paklodės pasidarytu diržu, pilna degtukų dėžutė, mėlynas dantų šepetėlis, pora rudų guminių batų, ant kurių juodu rašalu užrašytas vardas „Gallienas“.

Pagrindinio veikėjo nuolat skirtingos vietovėse užkasami ir vėl atkasami daiktai, taip apsisaugant nuo vagių ir nereikalingo svorio man priminė savotišką socialinį ritualą, kurio metu vėl ir vėl mėginama užkasti, taigi – palaidoti dalelę savęs, dalelę savo pasaulio, gyvenimo ir atsirišti nuo to, kas per stipriai laiko.

Knygoje kalbinami žmonės, kurie sutiko Aleksą. Daugelis jų matėsi vos po keletą valandų, bet vaikinui pavyko palikti neišdildomą įspūdi, tokį stiprų, kad po metų pro tas vietas keliavusiam žurnalistui (knygos autoriui) pavyko šiuos žmones surasti, prakalbinti ir iš tų pokalbių sudėlioti jo charakterį, įpročius, mintis. Tokia tiriamoji žurnalistika, kurią ypač šlovino G.G.Markesas, galėtų išgelbėti vis labiau plokštėjančią pasaulio žiniasklaidą. Nes tai puikus literatūrinės archeologijos ir literatūrinės 4D  technologijos hibridas.

Jon Krakaueris pateikia kelis skirtingus vaikinuko portretus. Vieną iš jų galėtų atspindėti populiari, aliaskiečių išmintis, bylojanti, kad „McCandlessas paprasčiausiai buvo dar vienas neapsiplunksnavęs svajoklis, iškeliavęs į gamtą ieškoti atsakymų į visas problemas, bet atradęs tik uodus ir mirtį vienumoje. Pažvelgę į istoriją sužinome apie dešimtis visokių marginalių veikėjų, kurie iškeliavo į laukinę Aliaskos gamtą ir niekada nebegrįžo.“ Bet net sveiku protu negalint paaiškinti kodėl jis nepaisė elementarių skauto taisyklių, sunku jį tiesiog nurašyti, nes jame yra kažkas pašėlusiai tikro ir nuoširdžiai liūdno. Savotiškas kiekvieno iš mūsų daugiau išdrįsęs, bet ir daugiau nukentėjęs Aš.

„Į laukinę gamtą“ – gera knyga, kurią būtina perskaityti čia ir dabar, šitoje „lyderių per dešimt dienų“ ir aukščiausius tikslus tik sėkmingai pasiekiančių robotukų psichozėje, kai apie tuos, kurie suklydo ir sužlugo apskritai tylima, lyg tokio scenarijaus nevalia net arti prisileisti. Ir tai, ką Larsas von Trieras kadras po kadro daro savo filme „Melancholija“, lygiai taip su mumis elgiasi ir Jon Krakaueris. Ir tai ne fejerverkais ir fontanais trykštanti holivudinė pasaulio pabaiga. Tai labai materialus, kiekvienam iš mūsų už nugaros alsuojantis pabaigos šaltis, su kuriuo, gyvenant mieste, kartais pavyksta metų metus prasilenkti nemačiomis.

Knyga, kurioje beveik nėra moterų ir deklaratyvios filosofijos. Bet pilna vyriškos daiktų poezijos ir kažkokios kaustančios, įtraukiančios nuojautos. Knyga, kurią skaitydamas supranti koks visgi trapus tas mūsų neva lengvo susižinojimo apie viską ir visus „tinklelis“. Užtenka žmogui atsidurti gamtos vidury be tapatybės kortelės ir viskas, kas lieka – tai Šerloko Holmso ar kito mentalisto metodai: „Tuo metu, kai The New York Times nusičiupo naujieną apie žuvusį keliautoją, Aliaskos policija jau savaitę bandė išsiaiškinti, kas jis toks. McCandlessas mirė vilkėdamas mėlyną megztinį su  Santa Barbaros vilkikų kompanijos logotipu, bet firmos atstovai sakė nežinantys nieko nei apie šį žmogų, nei iš kur jis gavo tokį megztinį. Dauguma trumpo, painaus dienoraščio įrašų buvo glaustos pastabos apie florą bei fauną ir tai paskatino spėliones, kad McCandlessas – į ekspediciją išsiruošęs gamtininkas“.

Džiaugiausi keturioliktu šios knygos skyriumi, kuriame knygos autorius leidžia sau būti subjektyviu ir nubrėžti paralelę tarp keistojo Alekso ir savęs, dvidešimt trejų, kai rymodamas prie baro ir apmąstydamas savąsias gyvenimo piktžaizdes įsikalė įkopti į kalną, vadinamą Velnio nykščiu. Juk tokiame amžiuje svarbiausia – kad nebūtų lengva. „Kai esi jaunas, labai paprasta manyti, kad nusipelnai visko, ko užsinori, ir jei ko nors labai įsigeidi, Dievo valia gali tai turėti. Kai tą balandį nusprendžiau keliauti į Aliaską, aš, kaip ir Chrisas McCandlessas, buvau neapsiplunksnavęs jaunuolis, kuris aistrą klaidingai suprato kaip įžvalgą ir elgėsi vadovaudamasis neaiškia, spragų išvarpyta logika. Aš maniau, kai  užkopsiu į Velnio nykštį, išsispręs visos mano gyvenimo problemos. Žinoma, galiausiai paaiškėjo, kad šis įvykis beveik nieko nepakeitė. Tačiau pradėjau suprasti, kad kalnai nelabai palankiai žvelgia į mūsų svajones. Ir juose išgyvenau, kad tai papasakočiau.“

Šią knygą parašė vyras, kuriam galiausiai velniškai pasisekė, apie tuos, kuriems, pasisekė ne taip: apie vyrą, kuris mirė, nes išskrido į snieguotus kalnus … nesusitaręs kada atskirsti jo pasiimti; apie kitą vyrą, kuris, nebeturėdamas ką valgyti, susisuko paskutinę marihuanos suktinukę ir … sudegino pusę palapinės, taip akimirksniu viduje atšaldydamas temperatūrą visu trisdešimčia laipsnių; apie vyrą, kuriam vaikystėje buvo suteikta didelė laisvė, atsakomybė už save, kuris turėjo būti už tai be galo dėkingas, tačiau nebuvo. Sakysit – kokio galo? Paskaitykit Henry Davidas Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“ citatą, kuri buvo pabraukta vienoje iš knygų, rastų kartu su McCandlesso palaikais apleistame autobuse Aliaskos tyruose: „Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. Net jei šito pasekmė būtų kūno nusilpimas, kažin ar kas pasakys, kad dėl to reikia apgailestauti, nes būtent toks gyvenimas ir atitinka aukštesniuosius principus. Jei diena ir naktis yra tokios, kad tu jas sutinki džiaugsmingai, o gyvenimas gardžiai kvepia nelyginant gėlė ar žolė, jei jis vis labiau pajuda iš sustingimo, jei jame padaugėja žvaigždžių ir nemirtingumo – tu laimi.“

Kaip pastebi ekologas Paulas Shepardas: „Klajokliai beduinai nesvaigsta nuo gamtos grožio, netapo peizažų ir nesudarinėja neutilitarinės gamtos istorijos…. Jų būtis taip glaudžiai susijusi su gamta, kad joje nėra vietos abstrakcijoms, estetikai ar „gamtos filosofijai“, kurias būtų galima atskirti nuo kasdienio gyvenimo…. Laisvalaikio jie neleidžia tuščiai gėrėdamiesi ar be tikslo žaisdami su gamtos procesais. Tačiau jie iš prigimties turi įskiepytą egzistavimo, vietovės sąlygų, neprognozuojamų orų ir tos siauros ribos, leidžiančios išgyventi, suvokimą.“  Bene taip pat būtų galima apibūdinti ir McCandlessą tais mėnesiais, kuriuos jis praleido prie Sušanos upės.

„Įvykių nėra, tik mintys ir sunkiai besikeičianti širdis, lėtai besimokanti, kur ir ką mylėti. Visa kita tik tauškalai ir pasakos kitiems laikams.“ Annie Dillard „Šventas tvirtumas“.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt
kafehauzas.lt 2012-03-26



3 komentarai(-ų)

  1. Dmitrij wrote:

    Tokiu paciu pavadinimu 2007 metais yra sukurtas filmas (http://www.imdb.com/title/tt0758758/). Gaila, kad is pradziu paziurejau filma.

    Agne, aciu uz puikiai pasaryta rencenzija.

  2. Dmitrij wrote:

    *parasyta

  3. JSM wrote:

    Ir šitą noriu perskaityt. Ypač todėl, kad filmo dar nemačiau 🙂

Parašykite komentarą