Interviu su šokėja ir choreografe Nuria Castejon

Nuria Castejon – žymi ispanų šokėja ir choreografė, puiki tradicinių ispaniškų šokių žinovė, kurianti choreografiją baleto, operos ir sarsuelos spektakliams ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje, dirbanti Nacionaliniame Madrido dramos teatre, sukūrusi flamenko choreografiją Pedro Almodovaro filme Sugrįžimas, o dabar drauge su garsiu ispanų režisieriumi Emilio Sagi‘u LNOBT scenoje statanti W.A.Mozarto operą Figaro vedybos.

Vaikystė už kulisų. Iš kokio Ispanijos regiono esate kilusi? Ar giminėje tęsiate šokėjų tradiciją ar visgi esate pionierė?

Esu iš Centrinės Ispanijos, Madrido regiono. Giminėje šokėjų nepasitaikė, tačiau visa mano šeima –  aktoriai. Proprosenelis ir jo brolis buvo operos ir sarsuelos dainininkai. Sarsuela – tai tradicinė ispaniška operetė, kurioje susijungia muzika ir tekstas. Mano tėvas –  aktorius, scenoje nuo septyniolikos, taip pat mano motina, vyresnysis ir jaunesnysis broliai, visi jie – dramos teatro aktoriai. Pamenu kaip supyko mano tėvas, kai pareiškiau, kad noriu būti šokėja. Man tai po šiai dienai atrodo keista, nes paprastai tėvai pyksta, jei jų vaikai nenori mokytis, o mano tėvas supyko, kad nenorėjau būti aktore.

Pasirinkote tradicinį klasikinį baletą?

Šokti geidžiau nuo pat mažumės. Tėvai vežiojosi mane su savimi po ispanakalbę Pietų Ameriką –  Meksiką, Venesuelą, Argentiną, Braziliją –  taigi aš augau šokdama užkulisiuose. Nuo pat ketverių metukų vis prašiau tėvų, kad leistų mane mokytis klasikinio šokio, bet jie nuolat keliavo, mes neturėjome normalaus sėslaus gyvenimo. Kai pagaliau pavyko juos įtikinti, gera klasikinio šokio šokėja tapti jau nebegalėjau, nes mano kūnas tam nebuvo treniruotas, todėl mokytoja pasiūlė mokytis klasikinio ispanų šokio. Klasikinio ispanų šokio šokėjai gali atlikti ne tik flamenko, bet yra puikiai įvaldę klasikinio baleto techniką, o taip pat ir visą turtingą ispanų folklorą nuo šalies Šiaurės iki Pietų, visus tradicinius ispaniškus šokius, kuriuose naudojami batai ir kastanjetės, šokti pagal simfoninę muziką tokių ispanų kompozitorių, kaip pvz. Manuel de Falla, Isaac Albenis, Enrique Granados.

Baile España. O kuo būtent skiriasi klasikinis ispanų šokis nuo flamenko?

Daug kuo. Visų pirma, jeigu moki flamenką, ir šoki tik flamenką. Bet jeigu esi klasikinio ispanų šokio šokėjas, gali šokti ir klasikinį baletą, ir flamenką, ir pvz., La escuela bolera (Bolero mokykla), šokį, kurį matysite Mocarto Figaro vedybose. Tai klasikinė šokio technika su kastanjetėmis. Jai atlikti reikalingi ir suktukai, ir šuoliai, ir baterrie. Escuela bolera šokio stilius gimė Madrido gatvėse XVIIIa., žmonės imituodavo Italijos ir Prancūzijos salėse nusižiūrėtą šokėjų stilių rungtyniaudami kuris aukščiau pašoks ar padarys daugiau suktukų, pradžioje visa tai buvo tarsi linksmas žaidimas, ilgainiui išsikovojęs vietą ir Nacionalinio Ispanijos baleto scenoje, kurioje ir aš užaugau kaip šokėja. Būtent šis išsilavinimas man labai praverčia dirbant choreografe.

Gal galėtumėte papasakoti kiek daugiau apie flamenką?

Flamenkas yra savotiška paslaptis. Jis atkeliavo iki mūsų dienų iš čigonų, o patys čigonai – taip pat gaubiami paslapties. Egzistuoja daugybė teorijų iš kur jie atkeliavo. Vieni teigia, kad iš Egipto, kiti – kad neabejotinai iš Indijos. Bendraujant su indais, vartant sanskrito tekstus čigonai randa daugybę kalbos panašumų. Mano pažįstami čigonai muzikantai, nukeliavę į Indiją, Pendžabo regioną, sutiko gentį, su kuria galėjo puikiausiai susišnekėti! Žinoma, Ispanijos čigonai kalba ispaniškai ir labai skiriasi nuo čigonų, gyvenančių Centrinėje Europoje, Albanijoje, Rumunijoje, juos mažai kas sieja, nes Ispanijoje čigonai įsikūrė prieš gerą tūkstantį metų. Jeigu pamenate istoriją, tai aštuntajame amžiuje Pietų Ispaniją buvo užkariavę musulmonai ir nuo tada Ispanijoje drauge gyveno arabai, čigonai, žydai ir katalikai. Tai buvo vienas turtingiausių laikotarpių Andalūzijos kultūriniame gyvenime. Būtent iš arabų ir čigonų muzikos mišinio išsikristalizavo flamenkas, nors Ispanijos čigonai atkakliai tvirtina, kad tai priklauso būtent jiems. Flamenkas yra kažkas daugiau nei tiesiog folkloras. Flamenkas labai turtingas ritmų ir tiesiogiai susijęs su dvasine būsena. Alegria ir buleria yra greitesnio, linksmesnio ritmo flamenkas, tuo tarpu solea, seguidilla ir martinete labiau juntamas vidinis skausmas ir drama.

Choreografės kelias. O koks jūsų –  choreografės – kelias? Ar dirbate tik su šia kūrybine komanda (režisieriumi Emilio Sagi, scenografijos dailininku Daniel Bianco, kostiumų dailininke Renata Schussheim, šviesų dailininku Eduardo Bravo), kuri šiuo metu LNOBT stato „Figaro vedybas“?

Pastaruoju metu su režisieriumi Emilio Sagi dirbu maždau 60 proc. laiko per metus. Esame seni draugai. Sutikau jį kai dirbo Nacionalinio sarsuelos teatro direktoriumi Madride. Karjeroje tuo metu dariau pertrauką, nutraukiau gastroles po pasaulį, nes tapau motina ir norėjau visą savo laiką skirti sūnui. Tuo metu man jau buvo 32, šokėjos karjerą pradėjau 16, taigi buvau tikrai patenkinta tuo, ką pasiekiau kaip šokėja, man to pakako, todėl nusprendžiau atsiduoti motinystės džiaugsmui. Tiesa, leidau sau šiek tiek šokti operoje ar operetėje neišvažiuodama iš Madrido. Būtent tada ir sutikau Emilio Sagi, „Figaro vedybų“ režisierių. Neturėjau nė minties apie choreografiją. Svarsčiau, kad nebegalėdama šokti, galėčiau tapti aktore, buvau pradėjusi mokytis aktorinio meistriškumo. Kaip tik tada Emilio paklausė, ar nenorėčiau sukurti choreografijos jo režisuojamam spektakliui. Buvau priblokšta, nes tokios galimybės net nesvarsčiau. Taigi jo kaltė, kad esu choreografė, nes jis tai įžvelgė manyje anksčiau už mane pačią.

Koks buvo tas pirmasis kūrinys?

Tai buvo valandos trukmės spektakliukas, atliekamas aktorių ir šokėjų. Emilio Sagi man ir šiandien vis dar atrodo dievas, genealiai nuspėjantis ir numatantis ateitį, pirmasis pastebintis ir padarantis tai, ką vėliau įvertina dauguma žmonių. Pvz., jis pirmasis Ispanijoje ėmėsi vykdyti projektą, kurio metu ištiesė ranką jauniems ir talentingiems, bet mažai žinomiems kūrėjams. Būtent toks yra ir šis Figaro vedybų pastatymas, jame debiutuoju kaip operos choreografė. Taip pat operoje debiutuoja šviesų dailininkas ir scenografas. Emilio turi ypatingą gebėjimą įžvelgti užslėptą žmogaus potencialą, jis – ir mano langas į didesnę karjerą. Mane ėmė kviesti kiti režisieriai, ėmiausi įvairių operos ir sarsuelos projektų. Dirbu ir su dramos teatro aktoriais, organišku teatriniu judesiu, kurio plastika visai kitokia nei šokio. Už kelių dienų išskrendu atgal į Madridą ir pradedu naują intensyvų sceninio judesio kursą Nacionalinio teatro trupėje. O sausį su savo šokėjų trupe pradedu statyti vienos valandos baletą Karališkajam Madrido teatrui.

O jūsų šeima – vyras, sūnus – irgi menininkai?

Mano vyras kuria video scenografiją. O sūnui, manau, irgi lemta būti menininku. Jo biologinis tėvas, mano buvęs vyras, yra ypač talentingas flamenko muzikantas, priklausantis labai žymiai čigonų flamenko gitaristų dinastijai, taigi manau, kad daryti karjerą moksluose mūsų šeimoje būtų nenormalu.

Šokis kine. Žinau, kad esate dirbusi netgi su pačiu Pedro Almodovaru. Papasakokite kokia tai buvo patirtis?

O taip, tiesa. Esu didelė Pedro Almodovaro filmų gerbėja. Ir štai vieną dieną suskamba mano mobilusis telefonas, o balsas prisistato esąs iš El Deseo Productions. Tai Pedro ir jo brolio kompanija, kuri prodiusuoja jo filmus. „El deseo“ reiškia „noras“. Negalėjau patikėti, kad pats Pedro Almodovaras nori susitikti su manimi ir aptarti galimybę sukurti nedidelę choreografiją jo naująjam filmui Volver (Sugrįžimas). Žinoma, aš iškart sutikau. Iš pradžių buvo mintis kurti flamenko šokį aktorei Penelopei Cruz toje scenoje, kur ji dainuoja Volver. Bet daina buvo labai liūdna, aranžuotas neprilygstamojo Carloso Gardelio tango. Galiausiai šokio buvo atsisakyta, o man teko išmokyti Penelopę charakterinės flameno laikysenos, teisingai vaikščioti, teisingai ploti sudė, teisingai vaikščioti, teisingai ploti sudėtingą flamenko ritmą ir pan. Tai buvo labai smagi patirtis, taip pat ir daug darbo. Tiesa, filmą pažiūrėjęs pakomentavo: „taip, filmas tikrai geras, bet, Nuria, o ką tu ten darei?“. Nespecialisto akiai tie niuansai sunkiai pastebimi, bet iš tiesų nepaprastai svarbūs kuriant flamenko nuotaiką.

Gal galėtumete pasufleruoti kurie yra originaliausi šiuolaikiniai Ispanijos choreografai ir šokėjai, kad mes čia, Lietuvoje, galėtume daugiau pasidomėti jų kūryba?

Nežinau ar esate girdėję apie Joaquiną Cortesą (1969)? Jis yra vienas žymiausių dabartinių ispanų choreografų pasaulyje. Jis irgi čigonas, anksčiau šoko Nacionaliniame Ispanijos balete, mes buvome kolegos. Vėliau įkūrė savo šokėjų ir muzikantų trupę, ėmė gastroliuoti po Ameriką ir Japoniją ir labai išgarsėjo. Negana to, kad jis labai talentingas šokėjas, dar yra ir labai gražus patrauklus vyras. Kita labai žymi flamenko figūra –Cristina Hoyos (1946). Jai jau per šešiasdešimt ir šiuo metu ji vadovauja Andalūzijos baletui. Chrestomatinis šokėjas – Antonio Gades (1936-2004) – jau yra miręs, tačiau man teko garbė ketverius metus šokti jo trupėje. Jis buvo fantastiškas šokėjas, taip pat labai ypatinga ir prieštaringa asmenybė. Diktatūros Ispanijoje laikais jis buvo aktyvus komunistas. Maždaug 1974 m., diktatorius F. Franko pasirašė paskutinįjį pena de muerte (mirties nuosprendį). Antonio Gades kaip tik tada šoko Romoje ir tai išgirdęs viešai nutraukė savo kaip šokėjo karjerą, nes jam buvo gėda būti ispanu, gėda atstovauti valstybę, kurioje žudomi nekalti žmonės. Mirus F. Franko, Antonio Gades vėl pradėjo šokti ir buvo pirmasis pareiškęs, kad mums, Ispanijai, reikalingas Nacionalinis baletas. Taigi, dėka jo mes turime Nacionalinę baleto trupę, išlaikomą valstybės, taip pat Nacionalinio baleto mokyklą, kurioje ruošiami būsimi šokėjai. Vėliau A.Gades įkūrė savo trupę, su kuria pastatė tris nuostabius filmus: Karmen (Carmen, 1983), Užkeikta meilė (El Amor brujo, 1986) ir Kruvinos vestuvės (Bodas de Sangre, 1981), jis, mano nuomone, yra pats geriausias. Šiame filme šoka jau mano minėta Cristina Hoyos, kuri buvo Antonio Gades partnerė dvidešimt penkerius metus. Visus šiuos filmus jis pastatė drauge su režisieriumi Carlosu Saura.  Vėliau šių filmų choreografijos buvo daugybę kartu pastatytos įvairiuose teatruose, aš pati esu šokusi ir Karmen, ir Užkeiktą meilę Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Japonijos, Pietų Amerikos teatruose.

Ir kaip privalu – apie Lietuvą. Gal pokalbio pabaigai galėtumėte pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais apie Lietuvą? Kokia ji jums pasirodė?

Žinote, Ispanijoje Lietuva tikrai labai mažai žinoma. Anksčiau, kai jūs priklausėte Sovietų Sąjungai, mums jūsų tiesiog nebuvo. Žlugus Sovietų Sąjungai staiga išdygo Lietuva, Latvija, Estija. Prisipažinsiu, tai skambės kvailai, bet būtent per Euroviziją ispanai pagaliau po truputį ėmė įsidėmėti tuos „naujų valstybių“ pavadinimus. Kai sužinojau, kad turėsiu vykti į Lietuvą, labai apsidžiaugiau, nes dar niekada nesu čia buvusi. Man buvo smalsu. Gaila, kad viešėsiu tik savaitę, to tikrai per mažai pažinti žmones ir pačią šalį. Žmonės, kuriuos sutikau, man pasirodė labai simpatiški ir atviri. Ir dar, man atrodo, kad Lietuva – pati šalčiausia vieta, kokioje esu kada nors buvusi! (Nuria viešėjo Lietuvoje gruodžio mėnesį, kaip tik tada, kai termometro stulpeliai rodė -17C° ir net statistiniam lietuviui šalo nosis). Bet man čia labai patinka, juk Vilniaus senamiestis – vienas gražiausių Europoje, turite tiek baroko perlų. Grįžusi galėsiu visiems pasakyti, kad jūs kalbate ne rusiškai, o lietuviškai. Gaila, kad esate taip toli nuo mūsų ir mes vis dar nieko apie jus nežinome.

Ačiū už pokalbį.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota: Bravissimo nr. 1-2/2010 (44/45)



Parašykite komentarą