Interviu su Michailu Šemiakinu

Mihail Chemiakin, dar žinomas kaip Michel Chemiakine – puikiai pasaulyje atpažįstamas tapytojas, grafikas, skulptorius, dekoracijų ir kostiumų dailininkas, libretų autorius. Tai žmogus, kurio neįveikusi sovietinė žmonių unifikavimo mašina išspjovė į Vakarus. Tai žmogus, kuris kadaise šaltomis Peterbugo naktimis daužydavo ledą nuo Ermitažo laiptų, kad galėtų priartėti prie savųjų dievų, kuris prisijaukino gyvates Kaukazo kalnuose, kad galėtų atitolti nuo savųjų demonų ir kuris tarsi Rytų išminčius pro juodus raginių akinių rėmelius akylai stebi meno šventoriun susirinkusius atnašautojus. Šemiakinas – vilnietiškosios Kopelijos dailininkas

Man pasirodė, kad Jūsų gyvenimą būtų galima sudalinti į labai ryškius geografinius etapus: Rusija, Vokietija, Prancūzija, Amerika. Ką kiekvienas iš tų etapų Jums davė?

Reikia pagalvoti. Rusija – šalis, kurioje gimiau ir iš kurios man teko išvykti, nes tėvas buvo kariškis. Mūsų šeima persikėlė į Vokietiją, kuri įskiepijo man meilę romantikams, Hoffmanui, vokiškai architektūrai, tvarkai, kuria nepasižymi mano tėvynainiai. Tiesa, aš ne visai rusas, netgi labai ne visai, nes viena pusė manęs priklauso šiauriniam Kaukazui, o kita pusė atvyko iš Ispanijos Petro Pirmojo laikais ir padėjo statyti laivus. Šeimoje vieni išpažįsta pravoslavų tikėjimą, o kiti – Romos katalikų. Beje, tėvas išgertuvių metu prisimindavo netgi Alachą, kurio vardu grasindavo kam nors nusukti galvą. Tiesa, tuom jo atsidavimas religijai ir baigdavosi, nes jis, žinoma, buvo raudonarmietis ir komunistas.
Prancūzija yra tiesiog pasakų šalis, kurioje gyveni kaip milžiniškame, istoriniame, estetiškame muziejuje. Beje, šiandien prancūzai daro mažai ką įdomaus, ši nacija išsikvėpė.
Amerika suteikė man didžiulį impulsą, atsidūręs joje ėmiau kurti gigantiškų matmenų kūrinius, trijų, šešių metrų natiurmortus, atvėriau sau dar nepažintas technikas, su kuriomis iki tol nebuvau dirbęs. Kai pirmą sykį atvykau į šią šalį 1975 m., iškart supratau, kad vardan savo kūrybos tiesiog privalau gyventi būtent čia. Iki šiol turiu JAV pilietybę, jokioje kitoje šalyje nesu gyvenęs taip ilgai – beveik trisdešimt metų, o juk mano gyvenimas visiškai čigoniškas – tai ten, tai čia. Kiekviena šalis manyje paliko savo pėdsaką. Visgi galiu konstatuoti, kad didžiausią įtaką mano kūrybai ir supratimui apie tai, kaip galima kurti, kokiu tempu įmanoma dirbti, davė būtent Amerika. Aš ir šiaip visada dirbdavau beveik nežmonišku tempu, bet anapus Atlanto pamačiau ką pajėgė padaryti žmonės per tris šimtus metų – sukurta praktiškai nauja valstybė, kurios daugelis gal ir nemėgsta, bet pavydi – visi.

O kodėl visgi nepasilikote tame rojuje?

Žinote, mes su žmona apsisprendėme ir persikraustėme į Europą, Prancūziją. Daug dirbu Rusijoje ir buvusiose Sovietų respublikose, todėl blaškytis per okeaną du kartus per mėnesį yra tikrai sunku. Mes turime daug gyvūnų, sunku juos ilgam palikti. O turint omenyje vizų reikalus, terorizmo pavojų ir tai, kad aš dar ir dėstau, mano studentams yra daug patogiau ir lengviau atvykti į Prancūziją, nei į JAV.

Kažkur esu skaičiusi, kad Jūsų didžiausia mūza yra Harmonija. Bet štai Jūs žavitės Šarūnu Sauka,  Jūsų įvaizdis primena Che Gevarą. Kaip visa tai dera? 

Harmonija būna skirtinga. Yra gyvenimo harmonija, bet yra ir mirties harmonija. Kažkada E.Delacroix pasakė, kad gražu nėra grožis. Ir kai D.Velazquezo paklausė kodėl Jūs paišote tokius kreivakojus neūžaugas, jis atsakė, kad gamtoje nėra nieko tokio šlykštaus, kas negalėtų tapti gražu mene. Todėl ir Sauka man savaip gražus. Žinoma, tai ne J. H. Fragonard grožis, išreikštas skraidžiojančiais rausvaskruosčiais amūriukais ir tokiomis pat  rausvaskruostėmis pusnuogėmis gražuolėmis. Bet tai pati tikriausia estetika. Yra meistrų, kurie tokios estetikos nesuvaldo ir nuslysta į patologinio meno erdves. O menas – labai sudėtingas dalykas. Egzistuoja karikatūra, ir greta egzistuoja groteskas. Pvz. karikatūra – tai žurnalas „Ogoniok“, o groteskas – F. Goya „Kapričai“ – sakytum, irgi juokingi paveikslėliai, bet tai jau aukštasis menas. Yra meno rūšis fantasy, kur daug baisių dalykų, daug kraujo, ir yra siaubo menas, kuris atveria daug gilesnius klodus – tai J.Bosch, ir tas pats Šarūnas Sauka. Prieš keletą metų jį atradau, o dabar mėginsiu susitarti, kad Peterburge, Rusų muziejuje būtų surengta jo autorinė paroda, tokį genijų, kaip Sauka, turi žinoti visas pasaulis. Sauka turi nepriekaištingą skonį, balansuoja ant aštrių estetikos peilio ašmenų, bet jis meistras ir jam pavyksta ne tik išlaikyti pusiausvyrą, bet ir žingsniuoti tais ašmenimis pirmyn. Nors pripažįstu, kad tikrai retas kuris norėtų gyventi su Saukos paveikslu miegamajame. Pavadinčiau jį muziejiniu dailininku. Bet juk ir to paties Goya‘os virš lovos niekas nekabina. Šiandien meno pasaulyje vyksta sudėtingi procesai, kičas tapo oficialia meno rūšimi, o menininkai nebežino ko imtis, nes jaučiasi niekam nebereikalingi. Laisvės – per daug, pinigų – per mažai…

Ir viskas jau sukurta,

Taip, ir viskas jau sukurta. Savo draugui Vladimirui Vysockiui esu padaręs septynias plokšteles, kurias įrašinėjau septynerius metus. Jos vadinasi Vysockis Šemiakino įrašuose. Žodžiai iš vienos jo dainos „Man šiandien davė laisvę, tik ką su ja aš veiksiu“ puikiai apibūdina šiandieninę menininkų padėtį. Belieka dirbti taip, kaip dirbome mes – dirbti sau, žinant, kad vis tiek neturėsi galimybės eksponuotis ir niekada gyvenime nieko neparduosi. Jeigu žmogus yra dailininkas, nesvarbu kokios bus sąlygos – jis vis viena kurs, kad ir angliuku ant sienos, bet pieš, kad sušildytų sau sielą.

Kodėl Jūsų kūryboje tiek daug dėmesio skirta kaukei?

Mano kūrybos diapazonas gana platus. Kurdamas teatrui naudoju daug elementų iš commedia dell‘arte, įvairių tautų ir laikotarpių kaukes. Kaukėse išreikšta koncentruota emocija, charakteris. Kadangi mūsų akys per silpnos, iš tolėliau aktoriaus veido neįmanoma įžiūrėti. Jeigu žmogus turėtų erelio akis, istorijoje nebūtų atsiradę kaukės. Jas sugalvojo dar senovės graikai, jų milžiniškuose amfiteatruose aktoriai rėkaudavo per ruporus, vaikščiodavo ant kojūkų ir dėvėdavo kaukes – viskas tam, kad publika geriau matytų ir suprastų. Vėliau kaukės transformavosi, atsirado prancūziško, angliško, vokiško teatro kaukės, Sankt Peterburgo karnavalo kaukės. Štai, paimkim kad ir jūsų nuostabų aktorių Valdą Chlebinską (Smėlio žmogus baleto spektaklyje Kopelija) – jis puikiai jautė vaidmenį, bet jam tiesiog trūko nosies, kad charakteris atsiskleistų pilnai. Bet esama daugybės kūrinių, atskirų sričių, kuriose man kaukės neberūpi – juose man svarbus metafizinis lygmuo. Čia mane įtakoja rusų ikona, ženklų ir simbolių sistemos. Pavyzdžiui, kuriu balto ant balto seriją, kur svarbiausia faktūros. Prisipažinsiu –  mažai eksponuojuosi, todėl žmonės mane labiausiai pažįsta kaip teatro dailininką.

Ar Jus įtakoja Rytų menas, Rytų kultūros? Lietuvoje šie vėjai gana dažnai pučia, žmonės domisi Kinijos, Tibeto, Indijos kultūromis, dažnai tai prasiskverbia ir į jų kūrybą. 

Be abejo. Esu daug dirbęs su Japonija, esu ten eksponavęs savo darbus. Mane, kaip ir visą Europą, ypatingai paveikė japonų menas – Utamaro, Hiroshige, Hokusai, o taip pat daugelis XIX a. japonų graviūrų meistrų, kuriuos mažai kas žino ir kurių kūryba yra neįtikėtinai siurrealistiška. Taip pat esu stipriai paveiktas Tibeto meno – jie nuostabūs koloristai. Indijos ir arabų kraštų dailė, išskyrus kaligrafiją, man mažiau įdomi. Taip pat esu daug dirbęs su Kinija, konkrečiau – su Honkongu. Šiandien Kinijos menininkai neįtikėtinai greitai įsigali pasaulinėje meno rinkoje, Kinijos valdžia puikiai supranta kokia kultūros svarba šalies pristatyme. Jie vadovaujasi teisinga vieno akademiko mintimi, kurią ir jūsų Lietuvos valstybės valdžia turėtų pasikabinti ant sienos – „Tauta, kuri neturi kultūros, neturi ir prasmės egzistuoti“. Deja, šios paprastos minties vis dar nesupranta Rusijos valstybės galvos, drįstu manyti, kad ir Lietuvos – taip pat. Jie nesupranta, kad valstybėje visų pirma turi karaliauti kultūra, nes ji atspindi tautos veidą. Kultūrą sunaikinus, lieka tik technologijos. Įsivaizduokime XVIII a. – ir mes iškart regime to laikmečio simbolius: literatūrą, muziką, drabužius; gotika – prieš akis iškyla bažnyčios; XIX a. – impresionistai. Vien pagal rūbo siluetą, pagal muziką mes galime atpažinti kokia tai epocha. O dabar įsivaizduokime absurdišką situaciją – pasaulio istorijoje nebelieka menininkų. Kas tada liktų? Tik kraujas, karai, purvas, puldinėjimai. Jeigu visi nuo pat penkiolikto amžiaus iki dabar dėvėtų šituos kvailus džemperius ir kelnes ir ištisus šimtmečius klausytųsi tos pačios muziką, arba jos išvis nebūtų –nebūtų jokios istorijos. Bet net ir niekuo neypatingam džemperiui sukurti prireiktų dailininko. Deja, bet tie žmonės, kuriems valstybėje priklauso galia ir pinigai, kultūrą dažniausiai užmiršta. Net komunistai geriau suprato kultūros jėgą, kitas dalykas, kad tą jėgą jie pavertė  savo ideologiniu batalionu. Šiandien gi daryk ką nori, tik netrukdyk dalintis pinigus.

Skaičiau, kad beveik metus gyvenote kalnuose. Papasakokit plačiau apie šį periodą.

Priverstiniu gydymu sovietmečiu buvo kovojama prieš kitaip mąstančius. Mane buvo paguldę į vieną pačių baisiausių eksperimentinę Osipovo kliniką, kur buvo bandomi psichotropiniai preparatai. Ištrūkęs iš ten supratau, kad privalau išeiti į gamtą, kitaip pats savu noru grįšiu atgal į beprotnamį, nes prasidėjo psichotropinės lomkės, norėjosi lįsti po lova, įsisupti į antklodę ir nieko nematyti, mane viskas gąsdino, nebegalėjau dirbti, vos atsistojus prieš lapą popieriaus ar drobę, mane imdavo iš siaubo mušti šaltas prakaitas. Niekam nieko nesakęs išskridau į kalnus ir gyvenau urve kaip laukinis žmogus. Trukdydavo tik gyvatės ir skorpionai. Taip kovojau su ta chemija gerus dvejus metus. Į beprotnamį mane buvo uždarę trejiems metams, bet motina, matydama kas su manimi darosi, padedama advokato apsiėmė globoti mane kaip invalidą. Jeigu ji nebūtų manęs iš ten ištraukusi, mes šiandien čia su jumis nekalbėtume. Daugelis mano draugų tuose beprotnamiuose gavo galą, nors teoriškai po dvejų metų juos iš ten išleisdavo, bet jie jau nebebūdavo žmonėmis. Štai tokie tad dalykai vyko.

Girdėjau, kad jaunystėje norėjote tapti vienuoliu.

Vienuolynus sovietmečiu uždarinėjo ir vienuoliai išeidavo į kalnus. Gyvendavo po vieną arba dviese mažytėse trobelėse, kurias žiemomis visai užpustydavo. Valgydavo bulves ir buvo tikri asketai. Kartais saugumas atskrisdavo sraigtasparniais jų ieškoti, sodindavo šešiems mėnesiams į kalėjimą, o po to jie vėl kabarodavosi atgal į kalnus ir toliau tęsdavo savo asketišką gyvenimą. Apie mano klajones po tas vietas yra išleista netgi atskira knygelė apie tai, ką ten patyriau, mačiau ir jaučiau. Tai buvo visai kita uždaroji Rusija. Gyveno sau sovietų žmonės, dainas dainavo ir nė neįtarė, kad egzistuoja visai kitoks gyvenimas –  pogrindiniai vienuolynai, atsiskyrėlių bendruomenės. Kurį laiką ir man teko tokioje bendruomenėje pagyventi.

Grįžkime į dabartį ir netolimą ateitį. Ties kuo dabar dirbate?

Šiuo metu baiginėju knygą apie Vysockį Du likimai, kurioje yra keturiasdešimt dvi iliustracijos. Dirbau prie šios knygos šešerius metus. Šiais metais taip pat išeina mano kūrybos dvitomis rusų kalba. Ruošiuosi parodai kuri vadinsis Ką man papasakojo Paryžiaus trotuarai?. O su Sojuzmultfilmu kuriu filmą Hofmaniada, jame veikia lėlės. Planuose – siurrealistinis juodai baltas filmas, skirtas L.Bunueliui. Tiesą sakant, darbo užtenka.

Jūs puikiai išmanote meno pasaulio dėsnius ir procesus. Kokios ateities pranašystės?

Visa tai, kas šiandien vyksta Sotheby‘s, Christie‘s aukcionuose ir muziejuose – tai didžiulė politika. Dabar jau nesvarbu ar jūs talentingas, ar netalentingas dailininkas. Svarbu tai, kas už jūsų stovi. Šiandien formaline panardintas ryklys parduodamas už dvyliką milijonų dolerių! Juk mes su jumis irgi galėtume susimesti savo santaupas, nusipirkti kokį ryklį ar bent kibirą silkių iš Baltijos jūros, užpilti formalinu ir, pavadinus tai menu, pamėginti parduoti. Deja, už mūsų akvariumą niekas neduos nė cento, nebent kažkam prireiktų stiklo.
Šiandien vyksta labai sudėtingas žaidimas vadinamaisiais „meno objektais“. Užeinate pas kokį naująjį lietuvį ar naująjį rusą, kuris išvogė visą šalį ir randate ten akvariumą su nudvėsusiu rykliu ir akvariumą su paskersta kiaule, kurios vienas gabalas kainuoja apie penkis milijonus dolerių, o ant sienos kabo Jeffo Koonso – spalvota fotografija, tik perkelta ant drobės ir pasirašyta. Susidaro geri trisdešimt milijonų. Beje, tas pats Jeffas Koonsas neturi jokio meninio išsilavinimo, jis tiesiog dirbo brokeriu, o šiandien jis – vienas populiariausių menininkų. Jis vedė žinomą prostitutę Ciccioliną, buvusią parlamento narę, kilusią iš Jugoslavijos, dailią moteriškę, blondinę. Visai neseniai Versalyje jis surengė skandalingą parodą, kurioje iškabintos milžiniškos fotografijos kaip jiedu su žmona užsiiminėja seksu ganėtinai kičiniame fone. Tos fotografijos buvo parduodamos po tris milijonus dolerių kiekviena. Taigi, jeigu jūs užeinate į svečius ir randate kokias tris to Koonso fotografijas, iškart suprantate, kad patekote pas žmogų, kuris yra ne tik turtingas, bet ir „seka“ meno pasaulio pulsą. Jeigu pavyks, susiraskite Dono Thompsono knygą. Tai amerikiečių verslininkas, atlikęs tyrimą kas šiandien yra meno rinka. Knyga vadinasi 12 milijonų dolerių vertės ryklys, ją skaitai kaip geriausią romaną.
Taigi, ta meno mafija jau atvažiavo į Rusiją, kad gerai numelžtų naujųjų rusų kišenes. O tam, kad tuos pinigus paimtų, reikia pirmiausia gerai praplauti smegenis, įteigti ką šiandien reikia pirkti. Deja, situacija labai rimta ir mes greitu laiku galime likti bei profesionalumo. Dabar jaunimas sako – kam mums mokytis meno? Sugalvoji idėją, nusirengi, pasifotografuoji – ir to užtenka, kad įvyktų skandalas ir atsirastų vardas. Žinia, visa tai praeis, žmonės persisotins nesibaigiančiais skandalais. Tik štai grįžti atgal prie rimto meno griuvėsių, iš naujo surankioti akmenis bus daug sunkiau, nes reikės žinoti kaip juos pakelti ir kaip sudėlioti. Tam reikalingas profesionalumas, kurį baigiame prarasti. Meno akademijos merdi, žmonės pamiršta kas yra tapyba, grafika, knygų grafika. Regis, J.Derrida, yra pasakęs, kad mes įžengiame į visiško diletantizmo epochą. Tai netaikoma nebent aukštosioms technologijoms. Mes susiimtume už galvos, jeigu paskaičiuotume kiek meno šakų jau numirė: užsakomasis portretas, miniatiūrinis portretas medyje, metale, emalėje, bažnytinis menas, interjero peizažas, gamtos peizažas, architektūros peizažas. Šiandien to nebereikia, šiandien menas būtų, jeigu paimčiau jūsų diktofoną, trenkčiau jį į žemę, tada apibintuočiau ir pavadinčiau „Interviu su Šemiakinu pabaiga“.

Ačiū už pokalbį.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bravissimo nr. 7-8/2010 (50/51)



Parašykite komentarą