Igoris Yebra apie… stepą, monstrus, nematomus žmones ir sovietinį retro

Igoris Yebra – pasaulinio garso ispanų baleto šokėjas, daug kartų šokęs LNOBT scenoje ir tapęs tikru lietuviškos publikos numylėtiniu. Vasario 28d. baleto gerbėjai vėl turėjo puikią progą pamatyti jį Bazilio vaidmenyje L.A.Minkaus balete Don Kichotas. Tik atvykęs į Vilnių, šokėjas maloniai sutiko pasikalbėti.

Papasakokite apie savo vaikystę Ispanijoje ir kas privertė iškeisti futbolo batelius į puantus?

Vaikystėje kaip ir visi normalūs mano amžiaus berniukai žaidžiau futbolą ir krepšinį, ir tik sulaukęs dvylikos pradėjau domėtis šokiu. Tėvai visada norėjo mokytis šokio, tačiau valdant diktatoriui F. Franco tai buvo neįmanoma, baletas buvo draudžiamas, o klasikinis šokis išvis neegzistavo. Tačiau mano seserį, brolį ir mane muzika supo nuo mažens, matėme visus į Bilbao atvežtus šokio spektaklius. Paauglystėje šokį priėmiau kaip dar vieną sporto rūšį, kurią nusprendžiau išmėginti ir nuo tada joje likau. Skyriausi iš kitų vaikų, nes šokis buvo mano paties sąmoningas apsisprendimas. Fiziniu požiūriu jau gerokai vėlavau, nes dažniausiai šokti pradedama šešerių, tad teko iš ties labai sunkiai dirbti.

O kokia buvo draugų ir aplinkinių reakcija į Jūsų pasirinkimą? Prieš akis stovi Steveno Daldry filmo „Bilis Eliotas“ pagrindinis herojus, stagnacijos ištiktame Anglijos akmenskaldžių miestelyje mėginantis eiti savuoju šokio keliu. Ar jūs nesusidūrėt su panašiomis egzistencinėmis problemomis?

Esu matęs tą filmą. Užaugau šalyje, kurioje taip pat nebuvo klasikinio baleto tradicijos ir dauguma žmonių nelabai jį suprato, tačiau manęs tai per daug nejaudino. Pamenu, pamokos mokykloje baigdavosi penktą valandą ir aš tikrąja to žodžio prasme stačia skuosdavau kiek įkabindamas į šokio mokyklą, nes pamokos ten vykdavo nuo pusės šešių iki dešimtos vakaro. Galiausiai būdavau per daug pavargęs, kad kvaršinčiau sau galvą apie tai kas ir ką apie tai galvoja. Po metų tėvai suprato, kad galiu dar daugiau, todėl išsiuntė mokytis į Madridą. Taip visai vienas beveik keturiolikos atvykau gyventi į sostinę ir iškart buvau priimtas į Victor Ullate baleto trupę. Jam reikėjo vaikinų, o aš buvau ne pagal amžių išstypęs.

Jeigu būtų kuriamas filmas apie Igorį Yebrą, kokie įdomiausi momentai, lūžio taškai galėtų sudaryti jo pagrindą? Kokie būtų svarbiausi antro plano personažai? O gal toks filmas jau yra susuktas?

Labai tikiuosi, kad niekas greitu laiku nesugalvos tokio filmo kurti, nes filmai-biografijos reiškia, kad tavo žvaigždė jau nusileido ir karjera baigta. Turbūt nustebsite, bet kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad svarbiausi žmonės mano gyvenime buvo ne pasaulinio garso asmenybės, bet tie nematomi žmonės, kurių pavardžių neliks istorijoje. Pavyzdžiui, Madride turėjau nuostabią mokytoją, tuo metu jai buvo diagnozuotas vėžys, atliekama chemoterapija, bet nepaisant to ji kiekvieną dieną ateidavo ir mokydavo mus šokio. Per tris mėnesius ji neatėjo tik dvi dienas! Šis pavyzdys iš kūno ir kraujo man tapo daug svarbesniu, nei tie visur afišuojamai didieji vardai. Arba, pavyzdžiui, kai šokau Ufoje, kažkur Sibiro glūdumoje toli nuo civilizacijos ir apskritai gyvenimo, aplink buvo tikrų tikriausia žiema, lauke spaudė iki minus trisdešimties, štai ten po spektaklio sutikau seną rusę moterį apsimuturiavusią skara ir abiejose rankose laikančią puspilnius plastikinius maišus. Greičiausiai ji išleido paskutinius maistui skirtus rublius, kad galėtų pasižiūrėti baleto, jos akys tiesiog liepsnojo, ji laukė manęs po pasirodymo gerą pusvalandį šitokiam šalty tik tam, kad per kažkokį šiek tiek angliškai kalbantį žmogų pasakytų man „labai prašau, atvažiuokite čia dar kartą“. Nuoširdžiai sakau – tai buvo daug didingesnis ir svarbesnis momentas mano gyvenime, nei šokti didžiausiame Romos teatre. Deja, bet garsiausiuose pasaulio operos teatruose dažniau lankosi tie, kuriems tiesiog privalu apsivilkti smokingą ir pasirodyti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, kad neiškristum iš žaidimo pavadinimu „Elitas“.

Koks personažas Jūs esate gyvenime? Romeo? O gal Zorba? Kaip sukurti vaidmenys įsiterpia į kasdienybę? Ar neišsitraukiate jų kaip kaukių, tinkančių konkrečiose gyvenimiškose situacijose?

Eidamas į sceną stengiuosi atrasti tuos personažo bruožus, kuriuos jau turiu savyje. Šokdamas Romeo stengiuosi atskleisti tą Igorio Yebros asmenybės dalį, kuri labiausiai panaši į Romeo. Savyje mes jau turime viską, nuo žudiko iki šventojo, reikia tik įdėmiai įsižiūrėti ir scenos šviesoje atidengti būtent tą savo veido pusę. Scena man tarsi psichologinė terapija – mėgaujuosi scenoje realizuodamas tai, ko gyvenime negaliu daryti. Žmonės klausia kas aš esu iš tikrųjų, o aš sakau jiems – eikite į spektaklį ir jeigu gebate mąstyti ir jausti, pažinsite mane. Šokyje nėra jokios apgaulės. Kaip tik todėl kaskart nusileidus uždangai būna taip sunku. Žiūrovai parsineša į namus dalelę tavęs, todėl jie junta pilnatvę, o tu tuo metu jauti visišką tuštumą ir vienatvę.

O kuri tada akimirka yra aukščiausia ekstazė Jums kaip atlikėjui?

Jeigu esi geras atlikėjas, tai kiekviena spektaklio akimirka yra nepaprastai svarbi, nes ji daugiau nebepasikartos. Šitiek stengtis tik dėl kažkokios akimirkos, dėl keleto minučių kurtinančių bravo mano nuomone yra visiškai beprasmiška, nes išeisi į visišką minusą. Tai verta daryti tik dėl paties šokio, paties spektaklio, paties proceso. Labai mėgstu repetuoti, mėgaujuosi galėdamas praktikuotis, ieškoti naujų detalių. Žinoma, šokti scenoje yra nuostabu, bet galiausiai ateina pati blogiausia akimirka, kai prisistato žiniasklaida, išafišuoja mano vardą ir užkrauna dar didesnę atsakomybę. Tačiau man patinka minėtas tuštumos ir vienatvės momentas, gal būt tai šiek tiek mazochistiška, bet būtina norint išlaikyti pusiausvyrą. Juk dėl ko mes gyvename? Dėl kažkokios ypatingos akimirkos? Ne, mes gyvename dėl kiekvienos akimirkos.

Šokėjo, ypač klasikinio baleto, gyvenimas scenoje – toks pat trumpas, kaip ir drugelio skrydis į liepsną. O gal šokėjai kaip tik yra daug turtingesni už eilinį biuro darbuotoją, nes gali per sau skirtą laiką nugyventi keletą skirtingų gyvenimų: šokėjo, choreografo, mokytojo, memuarų rašytojo. Kaip Jūs jaučiate šitą nenumaldomą laikrodžio tiksėjimą?

Taip, technine prasme klasikinio baleto šokėjo kūnas gyvena trumpai, tačiau tai, ko mes pasiekiame per šitokį trumpą laiką, visgi yra nuostabu ir daug daugiau, nei kiti pasiekia per devyniasdešimt ilgų gyvenimo metų. Daugeliui neužtektų vieno gyvenimo apkeliauti tiek pasaulio, kiek aš jau apkeliavau. Ir nors greta šokio kuriu choreografiją operos spektakliams, bet tai darau ne todėl, kad ketinčiau tapti choreografu, o tik dėl to, kad man patinka tai daryti. Kartais šiek tiek rašau, nes manau, kad turiu ką pasakyti, bet ne tam, kad tapčiau rašytoju. Kartais mokau vaikus šokio, bet, tiesą sakant, mokiau ir būdamas dvidešimties, nes man smagu tai daryti.

Daug keliaujate, o kadangi dažniausiai Jūsų lankomi objektai visgi yra teatrai, gal galite pasidalinti pamąstymais kuo jie vienas nuo kito skiriasi, į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį ir ką jų prisimenate?

Labiausiai skiriasi teatrų publika, patys pastatai, architektūriniai stiliai. Kiekvienas teatras – tai atskiras namas su savo unikaliu pasauliu, besiskiriančiu vienas nuo kito taip, kaip kad Jūsų namai skiriasi nuo manųjų. Tačiau visi teatro pastatai turi savotiškos mistikos kvapo, su metais intensyvėjančio. Todėl nemėgstu, kai senus istorinius teatrus visiškai rekonstruoja, kaip tai nutiko su Maskvos Didžiuoju Teatru, ir, priešingai, labai myliu tokius teatrus, kaip Jūsų vilniškis. Sovietinis retro čia tiesiog fantastiškas, ginkdie nesugalvokite jo renovuoti, ypač šitų dieviškų sietynų! Ilgą istoriją menančio teatro baleto klasėje palietęs ranka buomą, kurį prieš mane lietė V. Nižinskis ar A. Liepa, tiesiog fiziškai juntu tradicijos tąsą. Tačiau laikas nestovi vietoje ir aplink vis daugiau naujų teatrų, dar neturinčių savo auros. Matyt, žmogaus prigimtyje yra užkoduotas poreikis griauti, kad galima būtų statyti iš naujo, bet kaskart to imantis reikia atsigręžti atgal, į ką visa tai remiasi. Esame čia ir dabar, nes čia ir tada buvo kažkas kiti.

Besiruošdama interviu pagalvojau, kad baleto šokėjai – savotiška grupelė astronautų – ilgai ruoštų ir išsiųstų į ypatingą misiją, kurioje įmanoma paliesti tamsiąją „mėnulio“ pusę. Ką visgi galite perduoti tiems, kurie stebi jus nuo „žemės“ paviršiaus?

Šiais technologijų laikais viskas neįtikėtinai išvystyta, net šokyje norint pasiekti profesinių aukštumų reikia pradėti treniruotis kaip įmanoma anksčiau, penkerių-šešerių, ir dirbti kaip išprotėjus, nes kitaip nesugebėsi pakilti tiek, kiek kiti pakilo iki tavęs. Tačiau įsivaizduokite – šokėjas visą gyvenimą pragyvena apsuptas trijų sienų ir veidrodžio, atspindinčio jo paties atvaizdą! Taip greitai galima tapti monstru. Ir, tiesą sakant, daugelis mūsų gyvenime iš tiesų esame monstrai, besirūpinantys tik savo pačių ego. Šitiek metų dirbant su savo atvaizdu, tobulinant laikyseną, rankų ir kojų pozicijas, judesius vidinis žmogaus pasaulis gali taip ir likti pamirštas kažkur anapus sienų. Dažnai nerandu bendros kalbos su kitais baleto šokėjais, nes man patinka įvairūs menai ir viskas, ką galima pavadinti geru, profesionaliu šokiu, nesvarbu kokia etiketė jam prikabinta – klasikinio baleto, šiuolaikinio šokio ar stepo. Mano didysis herojus, pvz., yra Fred Astaire – pasaulinio garso stepo žvaigždė, o mano svajonė – pasiekti tą lygį, kurį buvo pasiekęs jis – pasitelkiant kuo mažiau technikos atiduoti kuo daugiau energijos. Žinoma, techniką reikia valdyti, nuo to nepabėgsi, bet technika tėra mašina, kuria galima nuvažiuoti į konkretų tašką, ji nėra tas taškas. Šokėjas turi žongliruoti technika tarsi magas, kad sugebėtų užburtų publiką. Tačiau jeigu bus tik technika, žmonės, išėję iš spektaklio, kurį laiką paaikčios, kitą dieną apie tai papasakos draugams, o trečią atsimins tik tiek, kad kažkas ant scenos neblogai šokinėjo. Mano galva, iš spektaklių žmonės turėtų išeiti ne aikčiodami, o susimąstę. Tas, kas sugeba prisiliesti prie žmonių sielos – tas jau niekada nebebus užmirštas.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bravissimo nr. 3-4/2010 (46/47);
Bernardinai.lt 2010-05-07;



Parašykite komentarą