Choras – tai viską daryti kartu

Interviu su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choro meno vadovu Česlovu Radžiūnu apie sezono perlus, kruvinas partitūras, maištininkus, aštuoniolika operų, universalius balsus ir kt.

Kiek metų dirbate su LNOBT choru?

Šį rudenį suėjo lygiai trisdešimt. Jubiliejus. Adolfo Krogerto laikais devynerius metus dirbau antruoju chormeisteriu. 1985m. išėjau dėstyti į Muzikos akademiją. O nuo 1989m. grįžau į LNOBT, tapau choro vadovu. Taigi, mušu visus rekordus.

Tiek metų stebėdamas chorą ar galėtumėte pasakyti, kad dabar žmonės kitokie?

Be abejo, šiandien žmonės į chorą ateina kitokie, labiau išprusę muzikine prasme. Tai, ką mes darome dabar – kalbu apie atliekamus muzikinius kūrinius – tikrai nebūtume galėję atlikti prieš dvidešimt ar daugiau metų. Nors choro artistų Lietuvoje ir toliau niekas neruošia. Vakaruose ši problema išspręsta labai paprastai: vokalistai, studijavę solinį dainavimą, baigę bakalaurą, bet neturintys perspektyvos tapti gerai solistais, tiesiog yra nukreipiami į choro kolektyvus, kur jiems suteikiama choro dainininko kvalifikacija. Tie, kurie nori tapti solistais ir atlikinėti solo partijas, stoja į magistrantūrą ir daro karjerą. Lietuvoje, deja, tokia praktika netaikoma. O tiek mano choro, tiek Kauno valstybinio choro kontingentą lygiomis dalimis sudaro chorvedžiai ir vokalistai. Taip vieni kitus ir papildo, ir patempia, nes chorvedžiams reikia truputėlį sustiprėti vokaliai, o vokalistams reikia išmokti dainuoti chore, kas nėra taip paprasta. Taigi, choro artistus kepame čia pat vietoje. Turime du choro pedagogus: Jolanta Čiurilaitė dirba su moterimis, o Arūnas Malikėnas – su vyrais.

O su metais norinčiųjų dainuoti chore daugėja?

Norinčiųjų yra, tik ne visi tinka. Reikia pamatyti ar žmogus perspektyvus ir ar iš jo gali išaugti choro artistas. Dainavimas operos teatro chore iš esmės nesiskiria nuo to, ką ir kaip dainuoja solistai, nes operinės partitūros buvo rašomos omenyje turint tai, kad chore dainuoja neįvykę solistai. Didžiojoje pasaulio dalyje taip ir yra. Prieš keletą metų pas mus svečiavosi, berods, Frankfurto operos teatras, vyko furšetas ir vienas iš solistų, dainavusių „Hofmano istorijose“, prasitarė: šiandien galiu išgerti taurelę konjako, nes rytoj dainuosiu chore. Iš esmės operos teatro chorų repertuaras niekuo nesiskiria nuo profesionalių, koncertuojančių choro kolektyvų repertuaro. Štai ir mes jau esame atlikę šešiolika stambių vokalinio žanro kūrinių, o kur dar W.A.Mocartas, A.Dvoržakas, G.Verdi ir k.t. Dabar, pvz., ruošiame velykinį S.Rachmaninovo kūrinį Всенощное бдение Tai bus pirmas kartas, kai šį kūrinį Lietuvoje atliks lietuviai, bus apjungti du chorai – LNOBT ir Kauno valstybinis, taigi, maždaug šimtas keturiasdešimt dainininkų. Kūrinys labai sudėtingas – penkiolika stambių chorų a capella. Tokia praktika egzistuoja ir kitose šalyse, kiek pvz. La Scala choras sezoną ir pradeda, ir baigia visą mėnesį trunkančiais koncertų ciklais. Tokios muzikos atlikimas duoda didžiulę naudą, nes lavina choro artistų balsus. Net sunku pasakyti ko mes dar neesame atlikę – turbūt tik renesanso muzikos, nes tiesiog nepasitaikė proga. Dainuojame ir baroko, ir klasicizmo, ir romantinę, ir pačią sudėtingiausią šiuolaikinę muziką, atliekame įvairių stilių ir žanrų kūrinius. Yra sakoma, kad operos chorui kenksminga dainuoti J.S.Bachą, nes šis kompozitorius savo muziką rašę vaikų ir jaunuolių chorams, kur dominuoja aukštas kvėpavimas, rezonatoriai. Dėl to choro moterims tokias partijas dainuoti yra labai sunku ir nepatogu. Jų įgūdžiai yra visai kitokie – žemas kvėpavimas, bel canto. Net Chatelet teatras, statydamas operą „Jono pasija“, kvietėsi chorą, kuris atlieka būtent barokinę muziką. O mes šį kūrinį atlikome savo pačių pajėgomis. Buvo labai sunku, labai neįprasta, be to, viską privalėjome išmokti mintinai. Bet mums pavyko.

Tai turbūt šis kūrinys chorui ir buvo didžiausias iššūkis?

Tai tiesiog buvo nepraminti dirvonai, nes iki tol tokios muzikos nebuvome dainavę. Net ir tradicinė barokinė opera truputį skiriasi nuo J.S.Bacho baroko. Pvz. Ch.W.Gluko „Orfėjus ir Euridikė“ – t.p. barokinė muzika, bet kompozitorius rašė ją italų trupėms, todėl jos atlikimas gana nesudėtingas. Todėl taip, tai buvo nemenkas iššūkis. Tačiau tų iššūkių būta ir daugiau – tas pats P.Etvošas ir jo „Meilė ir kiti demonai“. Operoje yra aštuoni balsai, kiekvienas turi savo nepriklausomą partiją, o tesitūriškai kai kurie sopranai turi užlipti iki do diez ir net re natos. Bet toks pat iššūkis yra ir miuziklas, kuriame tenka dainuoti jau kitu stiliumi ir maniera, atviru garsu, šiek tiek gerkliniu, plokščiu, taip, kaip negalima operoje. Taigi, tų iššūkių nestinga. O tokioje operoje kaip „Turandot“ pvz. reikia begalinės ištvermės, nes šis veikalas buvo parašytas keliems šimtams, o ne septyniasdešimčiai (kiek kad turi LNOBT) choro artistų. Mūsų choras tikrai nėra didelis. Paimkime Didįjį Maskvos, Kirovo, Marijos teatrą – juose visuose yra po du-tris šimtus choro žmonių. Dirigentas Liutauras Balčiūnas man yra pasakoję, kad Maskvos Didžiajame statant „Kaukių balių“, vienoje mizanscenoje keletas vyrų ateina į pelkė nužudyti vieno personažo. Į primą tos scenos repeticiją atėjo… šimtas penkiasdešimt choro vyrų! – visa divizija prieš vieną žmogų. Лadangi kiekvienas choro artisto išėjimas į sceną yra balas, o balas – pinigai, tai po ilgų derybų pavyko nusiderėti, kad toje scenoje dalyvautų „tik“ septyniasdešimt vyrų.

O kaip chore vyksta naujo spektaklio statymas? Kiek laiko atima vokalinis pasiruošimas, o kiek – repeticijos su režisieriumi?

Priklauso nuo operos – vienose chorų beveik visai nėra, kitose – labai daug. Pvz. „Figaro vedybose“ choro praktiškai nėra, vos du išėjimai, taigi ir darbas vyko labai greitai. Tuo tarpu tokiose operose, kaip „Borisas Godunovas“ arba net „Kunigaikštis Igoris“ choras dainuoja nuo pirmo takto iki paskutinio. Be to, daug kas priklauso ir nuo paties pastatymo sudėtingumo, režisieriaus užmanymo.

Kuris režisierius buvo labiausiai negailestingas chorui?

Negalėčiau pasakyti. Sunkiausia būna, kai režisierius pastatyminiame darbe vis dar ieško sprendimų, atvažiuoja be pasiruoštos koncepcijos ir pradeda eksperimentuoti. Tai labai vargina žmones. Pavardžių neminėsiu, bet yra buvę tokių režisierių, tiesa, tikrai nedaug. Lengva dirbti, kai pastatymas yra perkeliamas iš vieno teatro į kitą. Robertas Wilsonas operą „Jono Pasija“ Chatelet teatre statė ištisus metus, o čia, Vilniuje, atgamino per keletą mėnesių. Iš tiesų mūsų choro artistams labai pasisekė, nes jie turi galimybę dirbti su skirtingais režisieriais, dirigentais, projektais, spektakliais.

Kaip ilgai į chorą atėjęs naujas žmogus užsilieka Jūsų chore?

Mano kolektyve kaita labai didelė – nežinau ar tai į gerą, ar į blogą. Orkestre tokios kaitos tikrai nėra, nebent – balete, bet tai suprantama, nes jų darbingas amžius labai trumpas. Anksčiau choro kolektyvas buvo daug sėslesnis, daugybę metų dirbo vis tie patys artistai. O štai šiais metais trys išvyko gyventi į užsienį, vienas – mirė, šešios – išėjo į dekretines, septinta – eilėje, o į jų vietas įsiliejo tiek pat naujų žmonių. Suskaičiavus matyti, kad staiga netekau vienuolikos choro artistų. Žinoma, tie, kurie ateina, iš pradžių nieko nemoka, jiems reikia daug kur padėti, o ir patys turi daug dirbti. Jie nežino nei kas tas teatras, nei kas ta scena, nei kaip joje judėti. Ačiū dievui turime labai gerus pedagogus bei nuostabią režisieriaus asistentę Jūratę Sodytę, kuri padeda įeiti į jau pastatytus spektaklius. Štai, pvz. turiu dvi naujas moteris, kurios kas mėnesį paruošia po vieną operą. O kadaise tempas būdavo gerokai lėtesnis. Prisimenu, kai Vladas Mikštaitis teatre statė „Karmen“, teatro choro vyrai buvo visai išbyrėję, likę vos aštuoniolika, todėl mums talkino choras „Varpas“. Operos statymas užtruko… visus metus, nes per vieną vakarą vhoras išmokdavo vos vieną puslapį, ir tą – iš klausos, juk dauguma buvo neprofesionalai. Šiandien tokia prabanga neįsivaizduojama – turim dešimt repeticijų ir kūrinys – išmoktas.

Ar būtų galima chore išskirti kokius nors tipažus, charakterius?

Geras choras yra tas, kurio balsai – išlyginti, neišlenda pavieniai balsai, tipažai ar grupės. Jeigu tokių balsų pasitaiko – tai vadinama „margu skambėjimu“ ir tai nėra gerai. Choro balsų lygumui pasiekti esama įvairių metodologijų, balsių formavimo praktikų ir pan., bet vis tiek – gana sudėtinga, nes kiekvienas žmogus yra individualybė, kurią tenka sulaužyti ir priversti daryti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip norisi. Todėl tenka ir į burną kiekvienam pažiūrėti, ir kaip jis žiojasi, kaip alsuoja, kaip formuoja garsą patikrinti, o tai nėra labai malonu. Tik tada, kai individualybės yra pažabotos, balsai išlyginti, choras tampa choru.

Nejaugi nepasitaiko maištininkų?

Kiekviename kolektyve be jų neapsieinama. Per tiek darbo metų tikrai tokių turėjau, tiesa, ne per daugiausiai. Kaip sakoma, šventa vieta niekada nebūna tuščia. Jeigu vienas išeina, tai į jo vietą ateina būtinai toks pats. Pamenu, labai įdomiai pasakojo Jonas Aleksa. Nuvažiavus dirbi į Bratislavą pirmas įspūdis jį tiesiog pritrenkė, sako – atėjau ir pamačiau savo Vilniaus orkestrą – tie patys tipažai, tas pats storas valtornistas ir t.t. Net veidai panašūs. Tik kodėl taip yra – sunku paaiškinti.

O Jūs, gatvėje sutikęs žmogų, ar galėtumėte pasakyti koks jo balsas?

Na ne, negalėčiau. Nors ir sakoma, kad visi tenorai – stori, o bosai – kūdi, priešingai negu balsas, kuriuo jie dainuoja. Bet realiai tai nebūtinai yra taisyklė, veido struktūra tokių dalykų neišduoda.

Ar galėtumėte papasakoti kokių atsitikimų iš choro gastrolių? Juk tokiam dideliam kolektyvui kelionėse tikrai turėtų nutikti visokių keistų situacijų.

Blogo nieko nenutinka (juokiasi). O juokingų atsitikimų – pasitaiko. Esam dainavę ir uždarose scenose, ir atvirose erdvėse. Pamenu, vienų gastrolių metu prasidėjo siaubinga audra, vėjas ėmė plėšti artistams nuo galvų perukus, žmonės vos galėjo pastovėti ant kojų, staiga žiūrim – dirigento partitūrą vėjas bloškia tiesiai į publiką. Viskas vyko lauke, prie bažnyčios sienos. Dirigentas pasileido tos partitūros gaudyti, o orkestras toliau lyg niekur nieko groja, solistai ir choras – dainuoja. Pagal gastrolių kontraktą, jeigu ištinka force majeur ir yra atlikta bent pusė viso kūrinio –pinigų už bilietus nebereikia grąžinti. Tai žinodami visi ir stengėsi ištempti iki pusės viso kūrinio. Dirigentas parbėgo, puolė ieškoti kur mes čia esame, spėjo sudiriguoti porą paskutinių taktų ir nuimti. Garbingai pabaigėme pusę operos ir puolėme bėgti į autobusus. O štai Italijoje, Le Roncole irgi buvo gana įdomus atsitikimas, ten mus užpuolė uodai. Prieš važiuojant italai perspėjo, kad G.Verdi gimtinė, Le Roncole, nedidukas kaimelis, kur nuo seniausių laikų ūkininkai augina kiaules, paties G.Verdi tėvai t.p. buvo ūkininkai. Tai štai tame kaimelyje priešais Verdi namą esančioje aikštėje būna statoma scena ir vyksta festivaliniai spektakliai. O kadangi daug ūkių – tai daug ir uodų. Pirmąjį vakarą vietiniai italai dar bandė lipti į medžius ir purkšti tuos uodus kažkokiais dezodorantais. Bet antrąjį vakarą uodų tai nebebaidė ir jie pradėjo mus pulti. Tą kartą rodėme statiškąjį „Nabuką“. Pamenu po jo choristai vienas per kitą pasakojo kaip nekrutėdami stebėjo ant nosies įsitaisiusius ir jų kraują plempiančius uodus. Dirigentui Gintarui Rinkevičiui – tai kas, sako, – rankomis plasnoju, nejaučiu, tik kai puslapį perverčiu – iškart po dešimt pritrenkiu. Grįžus į viešbutį jam teko trintuku kruviną partitūrą trinti. Tuo tarpu Trakuose dažniausiai mus užpuola liūtys. Pernai vasarą pylė toks lietus, kad spektaklyje „Pilėnai“ teko daryti milžinišką kupiūrą – po Ūdrio dainos šokti tiesiai į finalą. Teko akimirksniu susiorientuoti ir veikti, nes būdami pilyje staiga išgirdome skambant visai ne tą muziką. Uždarose erdvėse tokių nutikimų daug mažiau. Stengiamės kolektyve išlaikyti drausmę, nes mūsų menas – ir sudėtingas, ir pavojingas, virš galvų – tonos lempų, prožektorių, štangų, laidų, dekoracijų.

O kokie pastebėjimai apie šį sezoną?

Šis sezonas – ypatingai intensyvus ir sudėtingas. Niekada nemaniau, kad galima taip intensyviai dirbti. Vienas projektas veja kitą. Kovo mėnesį – dvi premjeros – „Eugenijus Oneginas“ Kongresų rūmuose ir „Otelas“ LNOBT. Po to Kongresuose atstatysime „Užburtąją fleitą“, tada – jau mano minėtas sudėtingasis S.Rachmaninovo ciklas, gegužę – koncertinis „Katios Kabanovos“ atlikimas ir renesansinė opera “Barbora Radvilaitė“. Po to – sezono pratęsimas, pasiruošimas gastrolėms į Makao, rudenį – „Eugenijaus Onegino“ premjera LNOBT, o Kongresuose „Manon Lescaut“. Daug iššūkių ir daug gražios muzikos.

Ačiū už pokalbį.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bravissimo 2011, nr. 1-2



Parašykite komentarą