Apie pretekstus, akompanuotojus, šiukšliavežes ir kelius į niekur

Baritonas Vytautas Vepštas mokėsi groti obojumi Čiurlionio menų mokykloje ir J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vėliau įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pasirinkęs dainavimo specialybę (prof. Vladimiras Prudnikovas). Šiuo metu studijuoja Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos kurse (prof. M. Wildmanas). Yra dainavęs su Šv. Kristoforo orkestru, Frankfurto Branderburgisches Staats orkestru, dalyvavęs senosios muzikos festivalyje „Donum musicale“, Šešuolėlių ir

Bistrampolio dvarų festivaliuose, atliko Vyro vaidmenį Jono Sakalausko operoje „Svingas“ (trumpametražių operų festivalis „NOA“), Apolono vaidmenį C. Monteverdi operoje „Orfėjas“ (Klaipėdos muzikinis teatras), Sominus vaidmenį Handelio operoje „Semele“ (Karališkoji muzikos akademija, Londonas).

Gimei 1980 metais. Lietuvoje madinga priskirti save prarastajai kartai, nesvarbu, kada gimei, – prieš karą, per karą, sovietmečiu ar atgavus nepriklausomybę. Gal tai būdas pateisinti talento stokai ir įgimtam tingumui taip ir nepaėmus viršūnių ir nenuskynus medalių? Ką Tu manai apie istorinę, teritorinę ir socialinę savo starto duotybę? Esi fatalistas ar tiki žmogaus valios galia?

Daug svarbių klausimų pokalbio pradžiai. Apie prarastąją kartą – kiek žinau, ja buvo vadinama karta po Antrojo pasaulinio karo, kada viskas statėsi nuo pamatų tikrąja to žodžio prasme, kai pagrindinė mintis buvo – kaip išgyventi iki kitos dienos. O neseniai išgirdau nuomonę, kad yra ir naujesnė prarasta karta, kuriai pagal požymius galėčiau priskirti ir save. Turint omeny pokario siaubus ir egzistencines problemas, manau, kad tai šventvagiška. Niekada nebuvo net minties, kad esame prarastoji karta. Manau, kad mūsų karta ir mūsų vaikai padės tėvynei atsistoti ant kojų. Matau kitą prarastą kartą – tai dabartinis jaunimas, kuris augo, turėdamas nepalyginti daugiau, bet materialiniai dalykai juos ir sužalojo, nes nelabai buvo aišku, ar saugotis to, ką gauname iš užsienio, ar ne, juk dominavo nuostata, kad tai, kas iš „vakarų“, yra absoliutus gėris. Bet laikas parodė, kad taip nėra. Dabar belieka pjauti to vaisius ir džiaugtis vaikų nudvasėjimu, prarastu pagarbos jausmu viskam ir valstybe, kuri nežino, kaip sugrąžinti kultūrą žmonėms. O pateisinti vieną ar kitą poelgį arba jo nebuvimą griebiamasi įvairiausių pretekstų, vienas iš jų – ir „prarastosios kartos“ sindromas, po kuriuo slepiama talento stoka ir tingumas. Tai, kad augome lūžio laikotarpiu, yra vienas iš nuostabiausių dalykų, juk būtent mes turėjome progą stovėti prie atgimusios Lietuvos ištakų, savo rankomis apjuosti mūsų mažą valstybę, kartu dainuoti dainas Katedros aikštėje ir dar daug dalykų, kurie liks kaip šilčiausi prisiminimai.

Tęsdama startinių pozicijų įtaką sėkmei, norėjau paklausti apie Tavo vaikystę. Kokia ji buvo? Kas buvo tie titanai, ant kurių stateisi savo pasaulio vaizdą, ir koks jis atrodė tada?

Užaugau šeimoje, kurioje nėra profesionalių muzikantų, mano mama daug metų dirbo Dailės kombinate, tėvas – kariškis. Tuo metu buvo populiarūs saviveiklos ansambliai, tad mama vienu metu ten, atrodo, kankliavo, o tėvas saviveiklavo „Sakalo“ chore (irgi nesu visai tikras dėl pavadinimo). Mano vaikystė prabėgo tarp meno žmonių – vitražistų, tapytojų, skulptorių, keramikų. Tai buvo nuostabi vaikystė, nuostabūs žmonės aplinkui, visada knietėdavo įsliūkinti į menininkų dirbtuves, nes kiekviena dirbtuvė – tai atskiras menininko pasaulis, atskira šventovė. Galiu įvardyti kelis žmones, kurie vaikystėje man padarė didelį įspūdį, neakivaizdžiai, bet paveikė ateities tėkmę, tai Vytautas Jurkūnas, Kazimieras Morkūnas, Vladas Karatajus, Mindaugas Skudutis, Vytautas Varnas. Pamenu džiaugsmą, kai galėdavau bent akies krašteliu pamatyti, kaip jie kuria, dirba. Buvau tvarkingas vaikas, pavyzdingas mokinys, kol nestuktelėjo pereinamasis amžius. Paauglystė – įdomus metas, bet daugiau nenorėčiau jos bandyti. Per daug painu – visiškas nesusipratimas, hormonai, testosteronai… Nesakau, kad siaubas, bet paauglystė asocijuojasi su chaosu, nors tuo metu norisi tvarkos… bent truputį. Iš tų laikų esu gavęs stiprų smūgį. Žinia, nė vienas vaikas nėra auksas. Bet tų laikų čiurlionkėje, kurioje mokiausi, buvo ypatinga… kaip čia švelniau pasakius… glušinimo sistema. Buvo taikomos labai keistos priemonės sudominti vaiką grojimu, sakyčiau, netgi psichologinės-represinės, tam tikra lengva šoko terapija. Iki šiol juokaujame, kad mūsų, čiurlioniukų karta, turėtų jaustis labai laiminga, kad susirinkome mažiausiai kompleksų kiek tik buvo įmanoma. Prisipažinsiu, dabar savo vaiką jau leisčiau ten mokytis, nes matau, kad daug kas keičiasi į gera, čiurlionkė atsikrato mokyklos-internato šešėlio. Juk žinai, kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius. Ačiū nesakysiu kam, bet kompleksus net ir aš baigiu išsigydyti, nesvarbu, kad man jau trisdešimt.

Bet juk tam net čiurlionkės nereikia, nevisavertiškumo kompleksas lengvai įskiepijamas eilinėje muzikos mokykloje.

Eilinėje – vienaip, bet įsivaizduok, kad gavau jį elitinėje mokykloje, vadinasi man – elitinis nepilnavertiškumo kompleksas (juokiasi). Užuot mokius vaikus mylėti muziką, išmokoma muzikos nekęsti. Vaikas imlus ir viskam atviras. Gal dėl vaikų psichologijos nesupratimo, gal dar dėl kokių nors priežasčių, bet anekdotas „muziky nenavižu s detstva“ tampa graudžia tiesa. Yra vienas geras rusiškas anekdotas: ateina pas psichoterapeutą moteris ir sako: „Daktare, aš nekenčiu muzikos.“ –  „Aha, aha, pasitaiko.“ – „Daktare, bet aš žiauriai nekenčiu muzikos.“ – „Na taip taip, pasistengsiu jums padėti.“ – „Daktare, bet aš tiesiog žiauriai nekenčiu dainavimo.“ – „Tai jūs, tiesiog nedainuokite.“ – „Per vėlu, – atsako moteris. – Aš – pasaulinė operos žvaigždė.“ Štai taip lengvai, bet apie esmę.

Kažin ar britų kultūra turi tokių anekdotų?

Bent jau šito tikrai nesuprastų. Tarp britų sklando arba labai vulgarūs, arba labai labai vulgarūs, arba visiškai buki anekdotai.

O kurgi tas jų subtilusis juodasis humoras?

Na, esama ir tokio, bet šypteli ir tiek. O iš esmės dominuoja vulgarūs. Pasirodo, lietuvių tauta visai nėra tokia vulgari, kokią ją piešia, visas tas brudas atėjo su sovietais. Matyt, vienos tautos yra labiau susipratusios, o kitos mažiau. Vis pagalvoju – ar gali būti, kad tauta ėmė ir prarado savo tapatybę? Žiūri į veidrodį ir svarsto – čia aš, ar ne aš? Ir taip du milijonai žmonių… Matai tai, ir gaila darosi, gaila iki ašarų.

O kaip jiems padėti?

Proto neįpūsi. Kaip užaugai – taip užaugai, bet matant neteisybę, plaukai šiaušiasi. Kartkartėmis Londone perverčiu visą lietuvišką bulvarinę spaudą – o kitokios Lietuvoje, deja, nėra – ir taip nyku pasidaro, visos pirmosios antraštės negatyvios: nužudė, išprievartavo. Atsikeli rytą, atsiverti laikraštį, perskaitai, kad viskas blogai, ir, matyt, pasidaro gerai. Kad ir, pvz., tas žviegiantis gripas Lietuvoje yra eskaluojamas daug labiau nei bet kur kitur pasaulyje. Na, dabar šiek tiek aprimo, bet, matyt, tik dėl to, kad lauke atšalo, ir žurnalistams rankutės sustingo. Kitas dalykas – ar yra, pvz., žurnalistų kodekse apibrėžta žurnalisto atsakomybė už skleidžiamas žinias?

O ką, Anglijoje – kitaip?

Ten visų pirma yra griežta takoskyra tarp rimtosios spaudos ir bulvarinio skaitalo. Ir dar – aš greičiausiai dantis išdaužyčiau žurnalistams, kurie rašo su klaidomis, nebeskiria „ei“ ir „iai“, kas čia – žaidimas „susigalvok raidę“, etatų mažinimas, per dideli darbų krūviai? Tai gal reikėtų apskritai mažiau rašyti? Man visas Lietuvos politinis ir visuomeninis gyvenimas primena vieną žaidimą iš vaikystės – „aukščiau žemės“. Kas aukščiau – to negalima liesti. Tau neprimena?

Iš tiesų – graži metafora. Matyt, tie, kur bėgioja ant žemės ir niekaip negali užlipti aukščiau, skundžiasi ir kultūros politikos Lietuvoje nebuvimu. O kaip toje nuostabioje Britanijoje?

Ji ne nuostabi, ji tiesiog yra, kokia yra. O kultūros politika jie nesiskundžia. Pati pagalvok – jeigu kokio nors miestelio chorus society, kur susirenka pagyvenę žmonės padainuoti, gauna valstybės finansavimą, ruošia sudėtingiausius kūrinius – Haidną, Hendelį – ir puikiai pasiruošia, gali pasikviesti žinomų dirigentų, solistų, pasidaryti sau šventę. Gerai, grįžkime į mano vaikystę, sovietmetį (aš nekaltas, mano vaikystė prabėgo tokioje santvarkoje), atsimeni, atvažiuodavo šiukšlių mašina, papypindavo per visą kiemą, ir visi – vaikai, suaugusieji – išvirsdavo laukan su šiukšlių kibirais, labindavosi, aptardavo naujienas, visi žinojo, kas kur gyvena, kaip kam sekasi. Tai primityvus buitiškas pavyzdys, bet jis rodo, kad būdavo bendraujama. O, pvz., šiandien, kiek tu pažįsti kaimynų savo daugiabutyje? Atidarai kaimynei duris, o ji tau net ačiū neišmekena ir dar pagalvoja, kad gal durnas, kad atidarei. Visi sulindę už savo šarvinių durų, tad kokia gali būti visuomenė, kur vieni kitų nepažįsta?

O man atrodo, kad Britanijoje visi vieni kitiems šypsosi, mėtosi bereikšmiais how are you, bet tai visiškas formalumas ir jokio realiai nuoširdaus domėjimosi.

Ar realiai nuoširdus tas domėjimasis, sunku pasakyti. Bet jei šlubuosi, tai pasiteiraus, kur koją išsisukai. Juk norint pradėti bendrauti nereikia iš karto būti draugu iki širdies gelmių. Britai mėgsta lengvą bendražmogišką bendravimą, ryšį žmogaus su žmogumi, vienas kito pažinimą. O pas mus – arba draugas, arba priešas. Kam taip sunkiai, kai galima lengvai? Net bendravimas apie nieką, apie autobuso ratus, apie kamščius, apie orą atpalaiduoja ir sukuria saugumo jausmą. O mes, lietuviai, gyvename apimti nuolatinės paranojos, žiūrime į visus įtariai. Ir dar vienas dalykas – nesvarbu, kaip smarkiai britas iš vakaro užšventė, kaip blogai jaučiasi rytą, bet niekada nevėluos į darbą ir vis tiek dirbs su šypsena, nes klientas nekaltas, kad man vakar buvo linksma ir kad šiandien bloga. O va, pvz., aš šiandien užsukau į akademiją, nusismaukiau kapišoną, dairausi – aplink tiek daug pažįstamų, bet visi apsimeta, kad nemato, tiek sulindę į savo smulkmenas… Suprantu, kiekvienas gyvena savo celėje, savo kiaute, kiekvienas statosi savo gyvenimą, bet tereikia pasukti galvą, ir pamatysi, kad nesi vienas, aplink daugybė tokių pat, tai kam juos ignoruoti?

Gerai, o apsidairęs aplink ir pastebėjęs kitus žmones ir kitas profesijas, kuo dar galėtum ir norėtum būti, jeigu nebūtum solistas? Ką, be dainavimo, dar veiki, į ką giliniesi, kam skiri daugiausia laiko ir minčių?

Norėti ir galėti – du skirtingi dalykai. Kuo norėčiau?.. Jei paklaustum, kuo norėjau būti vaikystėje, neatsakyčiau. Buvo mintis paišyti, ir ne tik mintis. Vienu metu jaunystėje parodžiau savo bandymus ponui R. Bičiūnui, šis pasiūlė pas jį pasimokyti tapybos pagrindų. Deja, šios galimybės neišnaudojau, gailiuosi. Kuo galėčiau būti, jei nebūčiau solistas? Būčiau obojininkas. Prieš kardinaliai pakeisdamas profilį, dešimt metų grojau obojumi. Buvau ir talentingas, ir perspektyvus, bet manęs tai nesulaikė, ir įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti. Viena iš priežasčių, kodėl iškeičiau obojų į dainavimą, buvo mintis, kad, nepaisant to, koks puikus būčiau muzikantas, vis viena prasėdėsiu gyvenimą orkestro duobėje. Skamba iššaukiamai, bet tada buvau jaunas, perpildytas maksimalizmo. Ir, prisipažinsiu, nesigailiu, kad šitą žingsnį žengiau. Dabar didžiąją dalį laiko ir jėgų „suvalgo“ dainavimas, repeticijos, paskaitos. Didelės užklasinės veiklos negaliu vykdyti, nebent kokią mintį pamintyti. O išvažiavus iš gimtosios šalies, yra apie ką pagalvoti. Kitaip pradedi matyti savo santykius su šeima, draugais. Viena, kai visi brangūs žmonės yra šalia, pasiekiami ir matomi kas dieną, kita, kai skiria atstumas ir nežinia, kada juos kitą sykį pamatysi.

Tavo balse girdėti nostalgija, tad kodėl vis dėlto išvažiavai?

Kaip pasakytų vienas liūdnai pagarsėjęs klasikas: „Aš nekaltas, kalta aplinka.“ 2007 m. buvo kažkoks vakarėlis, ir mes trise – Ieva Prudnikovaitė, Lauryna Bendžiūnaitė ir aš – sutarėme, kad imsime ir išvažiuosime mokytis į Londoną. Kai linksma ir aplink gera kompanija, tai galima daug kam pasiryžti. Sudaužėme stiklais, apsidairau aplink – ogi aš jau ir Londone. Atrodo, kad viskas lengvai ir greitai išsirutuliojo, nors tai – viena pirmų rimtų kelionių į užsienį. Matyt, tai buvo tobulėjimo troškulys.

LMTA to troškulio nepajėgė numalšinti?

Ten daug problemų… Pavyzdžiui, labiausiai man LMTA nepatiko užsienio operų dainavimas lietuviškai, ką jau, regis, baigia išgyvendinti, nes į akademiją atėjo suprantančių žmonių karta. Tuo laiku, kai ten mokiausi, mus motyvuodavo dainuoti lietuviškai, nes juk nuvažiuosi, pvz., į Panevėžį, ir niekas nesupras, apie ką dainuoji. Iš to seka mintis, kad mus rengė tik tam, kad dainuotume periferiniuose Lietuvos teatruose, nes net ir parengus vieną ar kitą partiją, jos niekur kitur nebegalėtume pritaikyti. Jeigu jau taip, tai iš dėstomų disciplinų reikėtų braukti ir italų kalbą – pinigų sutaupytume. Beje, buvo laikas, kai LMTA Vokalinės muzikos skyrius buvo priskirtas muzikos teorijos fakultetui. Neblogai, ką? Turi kas nors keistis, reikia naujų jaunų žmonių, šviežio kraujo.

O jauni visi vienas paskui kitą pabėgo ir neketina grįžti.

Ne, kodėl – yra ir čia jaunų, tų, kurie sukūrė šeimas ir įsikūrė Lietuvoje. Tik jie vis dar priversti lankstytis prieš tokius, kurie jau penkiasdešimt metų dirba akademijoje ir nesirengia trauktis.

O kokius išskirtum privalumus britų mokymo sistemoje, ką galima būtų pritaikyti ir įdiegti pas mus?

Visų pirma, čia Vokalinės muzikos fakultetas ir operos kursas yra du atskiri dalykai. Pagrindas yra kalbos ir išsamus repertuaro išmanymas. Tvarkaraštis nuolat keičiamas ir modeliuojamas pagal konkrečius poreikius, nėra taip, kad uždėjo antspaudą, ir pusę metų niekas nesikeičia. Stengiamasi, kad kuo daugiau studentų gautų kuo daugiau skirtingų paskaitų. Kalbų – prancūzų, vokiečių, italų – dėstytojai puikiausiai išmano ne tik kaip tarti, bet kaip dainuoti vieną ar kitą balsį, priebalsį ar žodžių junginį. Taip pat yra LMTA veik negirdėtas dalykas – meistriškumo kursai, kuriuos veda pasaulinio lygio ekspertai. Sutinku, norint visada galima plėšytis ir viską pasiekti pačiam. Bet turėtų būti įstaiga, kur sutelktos visos žinios ir rengiami stiprūs solistai, kuriems dainuojant prancūziškai, nesigirdėtų rokiškėnų tarmės. Bet gal dar nereikia per daug norėti, juk tik dvidešimt metų tos nepriklausomybės… LMTA ypač trūksta vienos specialybės. Ją mes įpratę vadinti akompanuotoju. Bet pasaulyje tokio dalyko kaip vien tik akompanuotojas nėra. Ten, jei žmogus gali dirbti su solistais, jis visų pirma yra vienos ar kelių kalbų žinovas, operinio repertuaro visiems balsams žinovas, be to, ir dainavimo žinovas. Skaitymo iš lapo problema tarp jų išvis neegzistuoja. Norėdamas gauti eilinio vokalo mokytojo darbo vietą, privalai gerai išmanyti fortepijoną, kad nekiltų problemų savo studentams pagroti, jeigu nėra kam groti. Lietuvoje visus tuos kriterijus atitinkantis žmogus būtų nebent Vladimiras Prudnikovas, beje, buvęs pianistas. Draugai kaltina mane, kad mąstau kaip užsienietis. Bet juk mąstymas nepasikeičia, jis susiformavo čia, Lietuvoje, galbūt daugeliui dalykų, kuriems anksčiau sakydavau „ne“, dabar sakau „taip“ arba bent jau „gal“.
Skaitei Martos Vosyliūtės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“? Man labai patiko viena frazė, ji ten rašo: ir kaip dabar būti, kai užaugai ir susiformavai vienam pasauly, o gyventi ir dirbti reikia visai kitame? Tai nėra prarastoji karta, bet šį tą galima nurašyti ir praradimui.

Jeigu nesugebi realizuoti savo sugebėjimų ir imi gailėtis savęs iki juodžiausios depresijos, tai greičiausiai nebepadės nei susitapatinimas su prarastaisiais, nei dar sykį pasikeitusi santvarka.

Paverkti visada smagu, argi ne taip? Kitas dalykas – aplinką visada galima pakeisti. Vis dar nežinau, kaip adekvačiau reaguoti į žmones, kuriuos susitikęs būni akimirksniu aplietas doze pykčio ant viso pasaulio. Ne viskas ir ten, anapus Lamanšo, tobula. Pvz., dabar akademijoje mėginama įdiegti operos kompanijų darbo principą: vieną kartą susimovei – out! Bet juk tai – akademija, čia žmonės dar tik mokosi. Dauguma dėstytojų, su kuriais šnekėjausi, sukrėsti šitos naujosios politikos, šito laukinio kapitalizmo, kuris galioja ir šiuolaikiniame operos pasaulyje. Paradoksalu, bet greta griežto kapitalistinio mechanizmo egzistuoja grynai britiška maniera nuolat sakyti, kad viskas gerai. Susidaro įspūdis, kad tai sakoma visiems ir vos ne visada. Jeigu pats neišprovokuoji, tai vargu bau sulauksi kritikos net iš savo dėstytojo. Stengiesi, žudaisi, bandai tą ariją sudainuoti, o dėstytojas paklauso ir sako: „Well, it’s coming, it’s coming.“ Bet juk jau prieš metus buvo „it’s coming“, tai kada gi „it’ll come“? Štai jums ir džentelmeniškumas.

O koks yra Londonas? Kokį jį buvai nusipiešęs iš knygų ir filmų ir koks stojo prieš Tavo akis? Kaip Tu jame „įsipai šai“? Ką reiškia būti Vytautu Vepštu Londone? Kaip atrodo Tavo diena, savaitė, mėnuo ten?

Londonas… pastaruoju metu bandau kokiais nors epitetais pats sau apsibrėžti šį miestą. Gyvenimo konvejeris, tautų kokteilis… Tokie paskutiniai buvo atėję į galvą. Negaliu pasakyti, kas man yra Londonas. Nėra jis man artimas, vis tiek daugiau svetimas. Nesu žmogus, kuris greitai įsisuka į naują vietą, greitai susiranda pažįstamų. Visas šis procesas man vyksta daug lėčiau. Antri metai čia esu, po truputį apsiprantu su Londonu, kol kas per daug nesipykstame. Londoną man vienareikšmiškai nupaišė rusiškoji Šerloko Holmso ekranizacija. Tai miestas, pilnas paslapčių, namuose gausu slaptų durų. Būti Vytautu Vepštu Londone – tai būti kitokiam nei Vytautas Vepštas Vilniuje. O apie dienotvarkę, savaitę ar mėnesį įdomių dalykų nepapasakosiu, gal tik tiek, kad viskas yra surašyta, surikiuota ir žinoma.

Kas yra lietuvis lietuviui? O emigrantas lietuvis emigrantui lietuviui? Baritonas baritonui? Baritonas bosui ir tenorui?

Visų pirma – tautietis, bendrakalbis ir, kas visai įmanoma, giminaitis. O kitos aplinkybės priklauso nuo pačių lietuvių. Žmonėms kalba tam ir duota, kad susišnekėtų, o ne lotų vieni ant kitų. Šiuo metu gyvenu viename name su penkiais lietuviais. Jiems buvo keista tai, ką aš veikiu, bandžiau išaiškinti, bet vienas tiesiai pasakė, kad nesupranta to ir greičiausiai nesupras. O man buvo keista, kad jie tokie kultūringi žmonės, gal per daug įtarūs, bet malonūs ir paslaugūs. Nors įtarumas pateisinamas, kai nesijauti saugus. Baritonui baritonas? Jei gyvenime nėra draugas, tada tik konkurentai. O tenorui ir bosui – tai ir scenos partneris, draugas ir klausytojas. Tiesa, baritonas moksliškai apibūdinamas kaip natūralus vyriškas balsas. Natūralus! Vadinasi, tenoras ir bosas – nukrypimai. Bet čia tik juokais, aišku.

Jeigu eliminuotume finansinį klausimą, kaip įsivaizduotum optimaliausią ir idealiausią savo buvimą Lietuvoje? Kokia veikla tai būtų? Ar tai utopija?

Apie buvimą Lietuvoje dar negalvoju. Atsikratyti finansinio klausimo irgi nepavyksta, nes tai yra mano kasdienybė. Kasdieniai reikalai ir užsiėmimai suvalgo laiką, kurį galėčiau skirti pamąstymams apie grįžimą į Lietuvą arba užsiėmimą joje. Kol kas optimaliausia veikla Lietuvoje man atrodo atostogų leidimas, poilsis, nes mūsų gamta yra didelis turtas. Bet šiaip viskas yra taip, kaip yra, darau tai, ką noriu daryti, ir tai, kas man sekasi.

Kas yra Tavo dievai ir guru operos pasaulyje ir už jo ribų? Kokie Tavo svajonių personažai ir vaidmenys?

Nepriskirčiau dainininkų prie dievybių ar dar įmantresnio žodžio – guru. Yra dainininkai, kurie patinka, į kuriuos norisi lygiuotis. Gaila, kad pastaraisiais metais išėjo Luciano Pavarotti, į kurio koncertą visada labai troškau nueiti. Gaila Sergejaus Larino, tai buvo dainininkas su „nesvietišku“ energijos užtaisu, pamenu tiek „Karmen“, tiek „Don Karlas“ LNOBT, kai salė klausydavosi, sulaikiusi kvėpavimą. Mielai klausausi Bryno Terfelio, Jonaso Kaufmanno, Thomaso Quasthoffo. Dabar „grandų“ era tarsi pasibaigusi, nebėra nepakeičiamų, dainavimas tapo verslu, darbu, kaip ir kitos veiklos rūšys. Prasidėjo konvejerinis teatras, kai spektakliai eina blokais, trupė samdoma, solistai keičiami. Beveik kaip gastroliuojantis cirkas. Čia savi pliusai ir savi minusai. Kalbėdamas apie norus ir svajones, vaidmenų nevardysiu, gal tik paminėsiu kompozitorių pavardes, kurių muziką man gera dainuoti, tai būtų Bellini’s, Donizetti, Mozartas, o ateityje būtų Verdi, Wagneris.

Kokie ateities planai?

Trumpai ir lakoniškai – žvaigždė.

Rytinė? Vakarinė?

Centrinė (juokiasi). Man nesvarbu, kur – aš noriu dainuoti. Patvoriuose, gatvėje gal ne, o šiaip neturiu jokių tabu, susikurtų pirmame kurse, neva, jei dainuoti, tai tik Metropolitene. Žinoma, svajonės visada skatina eiti pirmyn. Mes juk gyvename tam, kad turėtume svajonę. Nes jeigu nebeturėtum netgi svajonės, tai liktų tik išvažiuoti į Sibirą ir pratęsti kelius į niekur.

Kad taip nenutiktų, linkiu, kad operos dievai ir fantomai pratęstų tavuosius „kelius į klausytojų širdis“.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Literatūra ir menas 2010-01-08 nr. 3266;



Parašykite komentarą