Apie judančias galvas, pirmąjį kompiuterį, edukaciją, viskį ir estetiką

Pokalbis su ilgamečiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju šviesų dailininku Levu Kleinu.

Papasakokite kaip atsiradote teatre?

1976m., įsidarbinau LNOBT antraeilėse apšvietėjo pareigose. Nors mano išsilavinimas buvo susijęs su programavimu, ne su apšvietimu, bet greičiausiai kaip tik dėl to ir atsidūriau teatre –  Sovietmečiu LNOBT buvo pirmas teatras Tarybų Sąjungoje, kuriame veikė kompiuteris, valdantis apšvietimą. Vėliau šitokia sistema buvo diegta Lietuvos televizijoje, po to Puškino teatre Peterburge ir Raudonosios Armijos teatre Maskvoje. Keturi kompiuteriai per visą Sąjungą.

Ar dabar Lietuvoje jau ruošiami apšvietimo specialistai?

Deja, vis dar ne. Praktiškai visi iki šiol mokėmės tiesiogiai iš savo vyresniųjų  kolegų. Mano mokytojas buvo ilgametis teatro apšvietėjas Alfonsas Zakažauskas. Anais laikais visasąjunginiuose šviesų dailininkų susirinkimuose pasvajodavome apie fakulteto steigimą. Paskutinio tokio susirinkimo, kuris įvyko Vilniuje, berods, 1990m., buvo netgi pasirašyta deklaracija, pristatanti šviesų dailininko vaidmens svarbą teatre ir tokių specialistų ruošimo būtinybę. Prieš keletą metų sutiktas kolega iš anų laikų Vladimiras Lukasevičius, Marijos teatro vyriausiasis šviesų dailininkas, papasakojo, kad tik visai neseniai jam pagaliau pavyko tokį fakultetą įsteigti, į kursą priimama iki dešimties studentų, iš jų vos keletą vietų finansuoja valstybė. Tuo tarpu Vakaruose profesionalios apšvietimo specialistų rengimo programos egzistuoja jau pakankamai seniai, pvz. Anglijoje, galima sakyti, nuo mokyklinio suolo.

O kada pasaulyje spektaklių apšvietimas tapo autoriniu darbu?

Manau, kad tai atsirado drauge su teatru, greičiausiai kokiame XVa., Serlio, Sabbattini,  Furtenbacho laikais. Tobulėjo dekoracijos, jas besivydamas tobulėjo ir apšvietimas. Apšvietėjų išmonė buvo nežmoniška. Taip ilgainiui nuo žvakių pereita prie dujinio apšvietimo, dar vėliau –  prie elektros lempučių. Šiuolaikinis  teatrinis  apšvietimas gimė XIXa., jo pradininku laikomas Adolfas Appia.

Papasakokit kaip vyksta pats šviesų dizaino kūrimo procesas, nuo ko viskas prasideda, kur baigiasi?

Viskas prasideda tada, kai visa kūrybinė komanda susirenka aptarti spektaklio idėjos. Po to kuriama scenografija, o šviesų dailininkas mėgina įsigilinti kas ir kada dėsis scenoje. Šviesos padeda režisieriui lengviau išpildyti jo viziją. Pravartu gerai žinoti literatūrinę ir muzikinę medžiagą, stebėti repeticijas, mizanscenų kūrimą, nes iš patirties žinau – išpešti iš režisieriaus ko jis konkrečiai nori konkrečioje scenoje yra labai sunku, lengviau tai pačiam suprasti atsiduriant kūrybinio proceso epicentre.

O ar pasitaiko, kad šviesų dailininkas diktuotų, užduotų toną režisieriui ir scenografui, kad visa spektaklio koncepcija atsispirtų nuo šviesų?

Na, kartais būna vienokių ar kitokių ginčų, bet, mano nuomone, šviesų dailininkas turi aklai paklusti režisieriui, nes tai jo prerogatyva nuspręsti koks turi būti galutinis rezultatas. Kaip yra pasakęs vienas didis anglų apšvietėjas Ričardas Pilbrow, „Kiek žmonių – tiek nuomonių apie apšvietimą, todėl šviesų dailininkas neturi klausyti nieko kito, išskyrus režisierių ir scenografą“.

O ar egzistuoja teatre šviesų dizaino mados? Ar skiriasi estetika, spalvos, stiliai keičiantis laikmečiams?

Taip, be abejo. Tik pavadinčiau tai ne madomis, o mokyklomis. Esu pastebėjęs, kad pvz. mūsų mokykla mokė, kad visų pirma yra scenografija, kurią šviesos turi iščiustyti. Žinoma, mizanscenos taip pat turi būti apšviestos, bet pagrindinė užduotis – kuo labiau pabrėžti dekoracijas, sukuriant  reikiamą nuotaiką. Dabar, daug dirbdamas su užsieniečiais, pastebiu, kad jie dažnai dėl to nekvaršina sau galvos. Kurdami tam tikrų scenų nuotaiką, jie visą dėmesį nukreipia kaip tik į mizanscenas.

Kokius šiuo metu garsiausius pasaulyje šviesų dailininkus išskirtumėte? Kas jums asmeniškai imponuoja?

Man didžiausias autoritetas yra Piteris Mumfordas, kuris mūsų teatre kūrė šviesas operoms „Madam Baterflai“ ir „Kaukių balius“.

Kurie LNOBT spektakliai Jums asmeniškai patys gražiausi?

Na žinoma, labiausiai – „Madam Baterflai“. Dar – naujoji „Karmen“. Iš baletų išskirčiau „Rusišką Hamletą“, „Raudonąją Žizel“, „Kopelija“. Ypatinga „Jono pasijų“ ir„Žydės“ estetika.

Ar nutinka teatre tokių situacijų, kai paveda technologijos arba pvz. dingsta elektra?

Per vieną naujametinę „Traviata“ V.Noreikai sudainavus „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių“ visame teatre staiga dingo elektra, o tuo pačiu ir šviesos. Režisieriaus padėjėja J.Viržonienė net negalėjo uždaryti uždangos, nes nebeveikė mechanizmas, be to, dingo telefoninis  ryšys. Tais laikais apskritai trūko ryšio priemonių, nebuvo jokių intercom‘ų , o apie racijas galima buvo tik pasvajoti, jomis disponavo tik saugumas ir milicija. Atsiradus elektrai, buvo uždaryta uždanga ir spektaklį teko pradėti iš naujo. O štai per „Silfidės“ generalinę repeticiją pakibo abu kompiuteriai ir antrasis veiksmas praėjo tik su viena šviesa. Kartą, rodant „Baltaragio malūną“, sugedo mūsų pirmasis kompiuteris ir mes, tame tarpe ir teatro vyriausiasis baletmeisteris bei spektaklio režisierius statytojas Vytautas Brazdilis, penkiese ar šešiese rankiniu būdu kažkaip ištempėme visą spektaklį.

Kiek daugiausiai apšvietėjų dirba prie vieno spektaklio?

Daugiausiai apšvietėjų dirba per „Jono pasiją“, nes turint omenyje apšvietimą – tai pats sudėtingiausias spektaklis mūsų scenoje.  Vien šviesų numerių yra apie keturis šimtus ir mūsų režisieriaus padėjėja G.Rubežienė, duodanti nurodymus aošvietėjams, scenos mašinistams ir kt., per visą spektaklį praktiškai neužsičiaupia. Šiame spektaklyje yra šeši vedžiojantys apšvietėjai, jiems  paskirtas atskiras režisieriaus padėjėjas, pagal klavyrą duodantis  konkrečias komandas: kam, ką ir kada pradėti ir kada baigti šviesti. Pav. vienas vedžiojantis apšviečia tik veidą, kitas – tik knygą, bet jie abu turi sinchroniškai įsijungti ir sinchroniškai nusiimti. Prisipažinsiu, spektaklio režisierius Robertas Vilsonas buvo tikrai labai patenkintas mūsų vyrais, nes jie puikiai susitvarkė su užduotimi ir  atliko milžinišką darbą, repeticijos vyko vasarą, buvo nežmoniškai karšta ne tik už sienų, bet ir nuo pačių patrankų. Lengvesniuose spektakliuose šviesų dailininkas ilgainiui mintinai įsimena kur ir koks šviesos numeris, bet pats tuos numerius paduoda tik visiškai kraštutiniu atveju. Šviesos yra tiesiogiai susiję su dekoracijų keitimu ar kėlimu, su veiksmu scenoje, todėl visos tarnybos privalo paklusti režisieriaus padėjėjo – tikrojo spektaklio kapitono – duodamoms komandoms, nes tik jis geriausiai žino kokia situacija yra scenoje konkrečiu momentu.

O kiek iš viso yras žmonių, dirbančių su apšvietimu mūsų teatre?

Iš viso tokių žmonių yra penkiolika, jiems puikiai vadovauja mano pagrindinis pagalbininkas vyr. apšvietėjas Vitalijus Banionis. Jie dirba trimis pamainomis. Naktinė pamaina sukabina prožektorius konkrečiam kitos dienos spektakliui, rytinė pamaina patikrina ir užbaigia tai, ko nespėja atlikti naktinė, o pagrindinis darbas prasideda trečią valandą, kai scenoje jau stovi dekoracijos. Tada gesinama šviesa ir vedantysis apšvietėjas pagal spektaklio pasą į visus taškus siunčia apšvietėjus, prožektoriai yra filtruojami, nukreipiami ir t.t. Galiausiai spektaklio apšvietimo programos pagalba patikrinamos konkrečios šviesų situacijos.

Kiek prožektorių yra LNOBT?

Vienetais būtų virš penkių šimtų.

Ar tai reiškia, kad daug?

Oi ne. Mūsų teatrui tiek yra labai mažai Džiaugiuosi, kad bent „Madam Baterflai“ įsigijome aštuonis, o „Jono Pasijoms“ dešimt naujų prožektorių-galvų, kurių kiekvienas galėtų atstoti dešimt ar daugiau senųjų prožektorių, turiu omenyje ne jų švietimo galingumą, bet funkcionalumą. Be to, judančias galvas užkabini ir nekvaršini sau galvos, per spektaklį jas jau judina kompiuterinė programa. O pvz. tuos dvidešimt  stacionarių prožektorių žiūrovinės salės lubose ir tuos keturiolika ložėse privalo aptarnauti žmonės – prie kiekvieno prieiti, įdėti filtrą, nukreipti.  Ir taip prieš kiekvieną spektaklį. Iš viso prieš spektaklį apšvietėjai  vidutiniškai užfiltruoja ir nukreipia apie 300 prožektorių. Tokio dydžio teatrui kaip mūsiškis, reikėtų turėti bent 1024 dimerius (įrenginiai, valdantys prožektorių skleidžiamos šviesos stiprumą), nors visai neseniai turėjome vos 240 dimerių, pirktų dar tada, kai šis teatras buvo tik ką pastatytas, pusė iš jų – stacionarios, vadinamosios sofitinės spalvinės grupės. Ilgą laiką buvo  120 dimerių, skirtų prožektoriams. Prieš keletą metų, statant „Skrajojantį Olandą“, teatras buvo priverstas įsigyti dar 48 dimerius. Be jų būtume  negalėję susijungti turimos aparatūros. Prieš naująjį „Traviatos“ pastatymą dėl tos pačios priežasties įsigijome papildomus 48 dimerius. Viso dabar turime 218  dimerių. Toliau kalbant apie teatrų apšvietimo technologijas, dideli teatrai turi ne mažiau 6144 išėjimų, mes gi šiuo metu turime tik 1536. Išėjimas – tai ne fizinis dimeris, bet programiškai valdomas skaitmeninis signalas,  leidžiantis  protingiems prietaisams – skroleriams, judančioms galvoms atlikti tam tikras funkcijas: keisti spalvą, poziciją, spindulio plotį ir fokusą, atlikti įvarius šviesos efektus.

O kokia situacija su šviesomis Rygos arba Talino operos teatre?

Jų teatrai yra žymiai mažesni nei mūsiškis, todėl jų poreikių neturėtume lyginti su mūsų teatru. Tuo tarpu mes galime didžiuotis, kad turime tokią didelę sceną ir tokias plačias technines galimybes. Didesnę sceną mačiau tik Maskvos Didžiajame Teatre, bet jų techninės galimybės žymiai siauresnės,  ir Varšuvos Didžiajame teatre. Lapkritį  mūsų teatre baletą „Čipolinas“ statęs scenografas V.Leventalis dar kartą patvirtino, kad 1974m. Lietuvos operos ir baleto teatras buvo pats moderniausias visoje Sąjungoje. Naujai atidaromam teatrui jis tuo metu sukūrė įspūdingą operos „Kunigaikščio Igorio“ scenografiją. Šiam pastatymui jis maksimaliai išnaudojo visą judančią techniką.  Gaila, kad viskas su laiku nusidėvi, o technika – ypač. Todėl V.Leventalį ypač nudžiugino žinia, kad mūsų scenoje atlikta rekonstrukcija.

Kas vyksta, kai spektaklis yra išvežamas į gastroles? Kaip prisiderinama prie ten esančios apšvietimo technikos ir sąlygų?

Prisimenu savo pirmąsias dideles gastroles Didžiajame teatre Maskvoje. Per mėnesį parodėm devynis skirtingų pavadinimų spektaklius. Prieš tai mudu su scenos technikos direktoriumi Viktoru Vyskupaičiu važiavome ten gerą desėtką kartų, kol viską sutarėme ir suderinome. Tais laikais dar nebuvo nei kompiuterių, nei elektroninio pašto. Kaip viskas vyko? Imdavau popieriaus lapą ir vaikščiodavau po sceną žymėdamas kuriuo numeriu jų scenoje pažymėtas prožektorius pagal poziciją atitinka kurį mūsų prožektorių ir taip perrašiau spektaklio pasą adaptuodamas jį prie jų prožektorių numeracijos. Nuobodus, sudėtingas ir kruopštus darbas. Šiandien viskas žymiai paprasčiau, viską galima atlikti programiniu būdu.

O kaip sekasi šviesti spektaklius, kurie rodomi atvirose erdvėse, pvz. Trakų pilies kieme tradiciškai rodomus „Pilėnus“?

Pamenu, kai pirmą kartą rodėme „Pilėnus“ Trakuose, einant iš generalinės repeticijos į autobusus sutikome gaisrininkus, kurie lėkė į pilį su žarnomis gesinti dūmuose skendinčios pilies. Pasirodo, niekam nė į galvą neatėjo, kad reikėtų juos perspėti, jog bus rodomas spektaklis, kuriame naudojami specialieji efektai.

Teatre esate aršus scenos kaip šventos vietos sergėtojas, į kurią, šiukštu, nevalia eiti su striuke. Iš kur atėjęs toks prietaras? Ar tai sovietmečio palikimas?

Manau, kad tai nesusiję su sovietmečiu, tai daug senesnė teatro tradicija, kurios mus išmokė dirbusieji iki mūsų. Pvz. šviesaus atminimo vyriausiasis režisierius R.Siparis visada pabrėždavo, kad repeticijos metu pereiti per sceną arba sėdėti ne toje eilėje, kur leidžiama, ar, neduok tu viešpatie, įeiti į sceną su paltu yra siaubingas scenos įžeidimas. Tokiu būdu, matyt, buvo išreiškiama pagarba scenai, žmonėms, kurie joje dirba – ir artistams, ir technikams. Šiandien, kai į sceną pradeda eiti bet kas, bet kaip ir bet kada, ji virsta paprasčiausiu kiemu.

 

Jums spektaklis nesibaigia sulig jo premjera. Jūs matote kaip jis gyvena toliau, kaip ilgainiui keičiasi. Esu girdėjusi sakant, kad geriausias spektaklis būna penktasis. Ar tai tiesa?

Nežinau ar tikrai penktas spektaklis būna geriausias, bet žinau, kad antras būna blogiausias. Ir taip yra dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, praėjus premjerai pasijunta emocinis nuosmukis, dar blogiau, jeigu antrasis spektaklis eina ne iš kart kitą dieną, o po ilgesnės pertraukos ir dar be repeticijų – tada būna visiška katastrofa, nes tenka visą spektaklį išardyti ir pirmą kartą jį iš naujo surinkti. Tikimybė, kad kažkas bus ne visai taip, išlieka labai didelė. O atsakomybė parodyti jį taip pat gerai, kaip pačią premjerą, sukuria papildomą įtampą.

Kiek ilgai gali scenoje gyventi spektaklis?

Pamenu, per baleto „Ana Karenina“ premjerą Maja Pliseckaja pasakė, kad kai bus rodomas šimtasis spektaklis, nepaisant savo garbaus amžiaus, pati atvažiuos jį sušokti. Taip ir nutiko. Buvo neįtikėtinas antšlagas. Kitas spektaklis, kuris sumušė visus rekordus, buvo V.Brazdylio „Baltaragio malūnas“, nuo 1979 m. iki 1989m.  (per tą patį laikotarpį kaip ir Ana Karenina) buvo parodyta virš 150 spektaklių ir visi buvo sausakimši. „Graikas Zorba“ irgi muša visus rekordus. Neseniai rodėme jį Ispanijoje, penki tūkstančiai žmonių plojo atsistoję.

Jūs ir jūsų naktinės pamainos vyrai tikriausiai dažnai liekate teatre naktį vieni. Ar jums jauku čia būti?

Teatre naktį jaučiuosi ypatingai gerai. Tas pats R.Pilbrow yra sakęs, kad važiuodamas daryti spektaklio pasiimk daug kavos ir butelį viskio, o pižamą gali palikti namie, jos tikrai neprireiks, nes dienos metu vos užgesinus šviesą ir pradėjus reguliuoti prožektorius, tuoj pat išlįs koks dažytojas ar valytojos ir ims šaukti, kad uždegtum jam šviesą. Tuo tarpu naktį visos kitos tarnybos miega ir niekas nesimaišo. Kartais užsisėdžiu teatre iki trečios, ketvirtos valandos ryto, kol pagaliau prisiverčiu eiti namo, nes dešimtą valandą reikės grįžti į repeticiją.

Ar teatras daugiau duoda, ar daugiau atima?

Man asmeniškai teatras davė labai daug. Kaip gi jis galėtų atimti? Juk gyvenimas teatre suteikė laimę ir garbę ne tik dirbti, bet ir pabendrauti su tokiais dideliais žmonėmis ir menininkais kaip maestro M. Rostropovičius, V. Leventalis, M. Šemiakinas….  Jau nekalbant apie visus kitus. O kur dar nauja muzika, nauji spektakliai, naujos idėjos.

Vadinasi tikite, kad teatro taip niekas niekada ir nenukonkuruos – joks kinas, jokia televizija?

Manau, kad jo neįmanoma nukonkuruoti. Bekalbant kilo mintis, kad jeigu pažvelgtume į scenos meno vystimosi istoriją, teatras iki šiol visą laika veržėsi iš atviros erdvės į uždarą, kol mūsų dienomis procesas staiga apsivertė ir teatras ima veržtis atgal, į lauką, į atviras erdves, į egzotiškas vietas – prie piramidžių, į pilis, į uostus ir pan. Matyt, ta nesutramdoma, besiveržianti gyvybė ir padeda jam neuždusti ir gyventi toliau.

Ačiū už pokalbį.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bravissimo 2010-2011, nr. 1-2.



1 komentaras

  1. JSM wrote:

    Koks smagus pokalbis. Taip ir girdžiu Liovos aistringas intonacijas 🙂

Parašykite komentarą