Anykščiai. Raktai į miestelį

Upė, bažnyčia ir geležinkelis – trys rakto skylutės, pro kurias lyg kupranugariui prasprūdus atsirakina mano miesto – Anykščių – išoriniai vartai ir prasiveria vidinės erdvės. Tiesą sakant, laukdama fotografo išvogtų šito miesto ar miestelio veidų, bijojau. Bijojau, kad nurodytoms raktų skylutėms netiks triakio svetimšalio raktai, kad netinkamas rakursas užstrigs pusiaukelėje ir nepadės prasiveržti pro paradinį ekskursijų numindžikuotą miestelio prieškambarį, kad pikta akis užtrauks debesis ir išstatys ant pjedestalo duburišką provincijos depresiją. Dabar, kai jau stebeiliju į nespalvotus kadrus, suprantu, kad bijoti nereikėjo. Nes jei yra kadras, yra ir užkadris, jei yra tekstas, yra ir kitas – tarp eilučių. Todėl, būdama labiau rašto žmogus, renkuosi perfotografuoti fotografo aprašytus Anykščius.

Kad ir kaip giliai kapstyčiausi savo atminties stalčiukuose, manieji Anykščiai geriausiai išsiskleidžia prieš akis tuo keistu 1988–1990 m. fotografijų atspalviu. Turbūt fotografai geriau galėtų pasakyti, kodėl per blokadą vyravo būtent tokia gelsvai rausva gama ir kokį pigmentą rusai sustabdė ant sienos, bet būtent tokios spalvos yra visa mano vaikystė ir manau, kad Giedrė Beinoriūtė žinotų, apie kokią šiek tiek spalvotą prozą aš kalbu. O juodai balta yra poezija. Juodai balta yra kava ir cigaretės. Būtent! Šita kombinacija puikiausiai tinka didmiesčiui, kuriame juodai balta yra stilius, nes spalvų ir taip apstu. Tuo tarpu provincijos miesteliuose žmonės paniškai šalinasi juodos ir baltos derinio, nes jei nėra saulės, visas miestelis įsižiūrėjus tampa juoda netaisyklinga dėme ant baltai nusnigtų aplinkinių kaimų laukų. Ir kaip gatvę nuo šaligatvio skirianti „bordiūro“ linija čia seniai išėsta lietaus ir erozijos, taip ir toji juoda, ir toji balta centrinėje miestelio aikštėje sumyšta ir virsta sutrypta provincijos pilka. O pilka juk ne spalva.

Štai jos bijodami anykštėnai jau prieš šimtą metų pasistatė raudonų plytų bažnyčią, vieną aukščiausių Lietuvoje (79 m), nors sakoma, kad ji stovi taip žemai, jog užklojus ant jos Rubikių ežerą iš jo kyšotų tik kryžiai. Beje, prieš keletą metų perskardinant vieno bokšto stogą klebonas Kalėdoms vietoj kryžiaus iškėlė eglę. Artėjant prie Anykščių nakčia kiekvieną snaudžiantį turėtų nupurtyti „lynčiška“ vizija – bažnyčios siluetą iš tamsos išplėšęs lazerio spindulys žibina Dievui į langus. Tiesą sakant, pats intymiausias prisiminimas, susijęs su Šv. Mato bažnyčia, – pirmosios Komunijos finalinės vaišės šventoriuje ant žolės, kur buvo padengti stalai ir pilstomas kompotas. Beje, būtent iš žolės, o ne iš akmeninių grindinių ar plytelių yra išdygusios visos provincijos miestų bažnyčios.

Yra Anykščiuose ir miniatiūrinė, Napoleonui ant delniuko telpanti cerkviukė su aliuminiu kupoliuku, ir visą sovietmetį kepykla apsimetinėjusi sinagoga, kuri šiandien, žaidžiant smetonišką miestelį, dažnai tampa dar ir kino teatru. Beje, XX a. pradžioje Anykščiuose buvo net keturi kino teatrai ir penkiasdešimt septynios žydų krautuvėlės. Neturiu supratimo, kur šitiek jų tilpo. Tiesa, kino teatras „Šilelis“ išgyveno ir iki mano dienų, mačiau ten ir „King Kongą“, ir „Armagedoną“, bet po to buvo nupirktas pigiau grybo kaip ir absoliuti dauguma kitų Lietuvos kino teatrų. Vis dėlto net ir toks jis liko toli už kadro, tad ir aš pasistengsiu grįžti į ten, kur sufokusuotas fotografo žvilgsnis.

Upė. Šventoji. Nes tada kažkada kunigas lėkė per ledą ir įlūžęs priburbuliavo su visais arkliais. Deja, net ir šalčiausiomis vaikystės žiemomis nelabai drąsiai lipdavom ant upės ledo, palikdavom šitą malonumą nesibaigiantiems pulkams ančių ir tarp jų įsimaišiusioms neišskridusioms gulbėms, kurias du kartus per dieną lesindavom šilta, ką tik iš kepyklos duona. Gulbės liko, ančių – šiek tiek, bet kepyklos – nė kvapo, kaip ir pieninės. Ją irgi nupirko, gal ne pigiau grybo, gal tiesiog todėl, kad yra praktiškų žmonių ir jie renkasi. Teisingai lietuvių grebenščikovas D. Razauskas dainuoja, kad šunys nugriovė Vilniaus pieninę. Nugriovė ir šitą, o tokie skanūs būdavo susukti ledai iš aparato kaskart grįžtant iš čia pat stovinčios irgi raudonos poliklinikos otorinolaringologo kabineto. Pieninei merdint, joje repetuodavo šauni anykštėnų gotiško rokelio grupė „Memoria“. Beje, tos mano minėtos juodumos giliai kapstyt nereikėtų: dvi ilgą laiką dominavusios miestelio subkultūros buvo satanistai ir baikeriai. Beje, baikeriai pasitaikė jaukūs, naminiai, ir kai per Užgavėnes visa kiemo draugų „gyvėda“ pritariant akordeonui traukdavom per butus kaulydami saldainių, šie apsiverkdavo tarpdury ir atiduodavo bent porą blynų su mėsa. Ir nesvarbu, kad ašaros – girto krokodilo ir kad gal tik kartą taip tikrai nutiko…

Bet aš ir vėl nuklydau arčiau mūro… Bingo! Juk būtent į tą mūrą ir baksnoja miestelio gyventojas, nes mūras daro miestelį miestu. O fotografas iš didmiesčio ieško miestelyje kaimo: medinių „bakūžių“, ariamos žemelės, na, bent jau „žigulių“ ar „volgos“. Čia, matyt, kaip du skirtingi keleiviai – nueinantis ir ateinantis. Vienas ieško kelio pradžios, kitas – pabaigos. Mes – po truputį apsidaužę kelius ir alkūnes ant pagaliau išasfaltuoto kiemo, išnaršę visus statybos etapus didžiausio – trijų aukštų – rajono namo, mintyse perskaičiuojantys visų keturių miestelio šviesoforų gimimo datas ir su siaubu prisimenantys tą šimtmečio ilgumo kelionę iš mokyklos šokių aklinoje tamsoje per visą miestą (nes per brangu įžiebti net kas trečią gatvės žibintą), kai staiga iš už posūkio būni pasmeigiamas automobilio panevėžietiškais numeriais šviesų. Galbūt dėl to norisi kuo ilgiau užfiksuoti tą nuostabų ir jaukų miestelį, vidurdienį šiugždantį tūkstančiais aplink augančių klevų auksiniuose lapuose, o ne suparalyžiuotą nervingų juodų jų šakų…

Ir vis dėlto dar truputį apie upę. Ji – Anykščių stuburas, ant jos laikosi visos miesto šventės ir baidarių verslas. Iš meilės upei anykštėnai ją papuošė dviem fontanais, per ją permetė keturis tiltus, o kiekvieną vasarą būrys vyrų su dalgele rankoje gražiai ją apšienauja. Medituodama šias fotografijas suprantu, kad norint iš tikrųjų nutapyti konkretaus miesto portretą, reikia jį įsimylėti, permiegoti su juo ir ne vienerius metus stebėti jį bundantį, pykstantį, švenčiantį, tinginiaujantį, alkstantį, besipuošiantį, sapnuojantį. Grįžti, kad pajėgtum aprėpti jo mažumą.

Geležinkelio, tiksliau, siaurojo geležinkelio tiltas – ketvirtasis, pas­kutinis miesto tiltas brendant prieš srovę. Nuo jo bernai karta po kartos vis dar šokinėja į upę, kėsindamiesi nusisukti sprandus. Jį vis dar piešia dailės mokyklos mergaitės. O pats gražiausias jis būna nubalintas pilnaties – tai nuo jo matyti pačios didžiausios žvaigždės. Vos septyniasdešimt penkių centimetrų pločio bėgiai atveda iki puikiai restauruotos traukinių stoties. Žinau, į nuotrauką netilpo, bet vasaros savaitgaliais atvykus siaurukui perone iš garsiakalbių plyšauja šabaniauskiški tango, į ūsą šypso girdvainiškas mašinistas, o pro šalį aukštakulniais prakaukši tarpžemyniniam oro laineriui gėdos nedarančios uniformuotos stiuardesės. Laiko sprūdis, į kurį patekę net atsitiktiniai žiopliai užsikrečia psichologine priklausomybe „gelžkeliui“.

Regos lauke, kažkur tarp kadrų ir puslapių, liko įstrigusi vyno varykla su puikiu sovietiniu pano, stebuklingai per tvorą skraidančiais buteliais ir miesto vaikus svaigindavusiu „Karvutės“ aromatu, „vailokų“ fabrikas ir jo kaminas (kurį „Baltos kandys“ norėjo apmauti raudonu sijonu), kantriai tęsiantis pramoninę fetro gamybą jau septyniasdešimt metų, ūkinių prekių, konditerijos, valgyklos ir restorano hibridas labai originaliu Anykščiams pavadinimu „Puntukas“, futbolo stadionas, kuriame dar visiška „mazgė“ klausiausi „Anties“ sėdėdama ant scenos, šešių nuosavų namų gatvelė, vis dar išsaugojusi „Kosmonautų“ pavadinimą, ir kiti suasmenintos erdvės suvenyrai, kurių nekyla ranka išrūšiuoti ir išmesti. Štai tokie tie Anykščiai. Pilni su kaupu to, kas fotografijose virsta tuščia erdve mintims. Greičiausiai fotografas bus iš karto pamatęs tą neribotą skrydžiui kviečiančią erdvę, kuri man prasivėrė tik parašius šį straipsnį. Skrydžiui taip pat būtini tvirti atspirties taškai, kurių, kaip vietinė anykštėnė, esu per laiką šiek tiek susirankiojusi, nes pati erdvė man – duotybė ir joks stebuklas. Matyt, taip – iš pradžių žvilgtelėję viena akimi, po to kita, galų gale mudu su fotografu sufokusavom abi akis į žemėlapyje suguldytas raides ir perskaitėm Anykščių paslaptį. Imkit juos, tuos Anykščius, ir skaitykit, ir matykit, ir uoskit, nes jie to verti.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt
nuotr. autorius G.Česonis

Publikuota:
Knygoje „Raktai į Lietuvos miestus“ 2010, VšĮ „Miesto IQ“, 98p.
MiestoIQ.lt



2 komentarai(-ų)

  1. Lina wrote:

    Reikia nuotraukų daugiau prie šito straipsnio 😉

  2. Agnė wrote:

    Lina, nuotraukos yra tik popieriuje, t.y. knygoje. Turėčiau perfotografuoti, bet tai jau šį tą pažeistų:)

Parašykite komentarą