Tas, kuris visada lieka namuose, yra abejingas

Interviu su Tarptautinio Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų bendradarbiavimo tinklo Keðja viena iš kūrėjų islande ÁSA RICHARDSDÓTTIR, kuri 25 metus dirba kultūros, politikos ir medijų vadybos srityje, kuria projektus, vadovauja įvairiems renginiams, dėsto kultūros vadybą Islandijos universitete, Islandijos menų akademijoje ir Bifrösto universitete.

Keðja seminare š.m. gruodžio mėn. Taline kalba vis pasisukdavo apie sovietinių laikų „paveldą“ trijų Baltijos šalių kultūros sektoriuje, jo administravimo struktūrose. Sakykite, ar Islandijos kultūra vis dar jaučia daniškąjį „palikimą“?

Visų pirma norėčiau prisipažinti, kad netikiu tokiais apibendrinimais kaip nacionalinis charakteris, nacionalinė kultūra ir nacionaliniai siekiai. Nesvarbu kokia maža tauta bebūtų, joje, laimei, galima rasti visus įmanomus „atspalvius“. Islandai ištisus šimtmečius buvo danų ir norvegų valdžioje, to padarinius aptarti šiame trumpame interviu būtų per daug sudėtinga. Daugeliu atžvilgių Islandija tebuvo viduramžiška visuomenė iki pat Antrojo pasaulinio karo ir iškovojo nepriklausomybę nuo Danijos tik 1944 m., tačiau, pasinaudojusi pokariniu pakilimu, vos per keletą dešimtmečių tapo modernia ir pasiturinčia visuomene. Danų kultūros įtakos giliai įsišaknijusios religinėse, pilietinėse ir kultūrinėse struktūrose. Mano kritikos labiausiai nusipelno faktas, kad mes nė nekvestionuojame identiteto, struktūrų ir tradicijų adaptavimo, neperklausiame savęs, ar tikrai būtent taip mes norime spręsti vienus ar kitus klausimus, ar tikrai esame tuo, kuo save laikome? Mūsų konstitucija buvo perimta iš danų, ir didžioji jos dalis išliko nekeista iki dabar. Kaip tik šiuo metu baigėsi rinkimai, kurių metu išsirinkome 25 konstitucinio parlamento narius, kuriems skirtas išskirtinis vaidmuo – pateikti konstruktyvius pasiūlymus naujajai konstitucijai. Gyvename globalizacijos veikiamame pasaulyje, kur anglosaksiškos kultūros įtaka jaučiama akivaizdžiausiai. Mano nuomone, daugelis tautų buvo pernelyg įsitraukusios į savo kultūrinio paveldo „išsaugojimą“ siekdamos „užkonservuoti“ praeitį vietoje to, kad „išradinėtų“ paveldą dabarčiai ir ateičiai. Islandijoje „paveldo išsaugojimas“ per daug dažnai vadeliojamas nacionalinio „teisingumo“ ir klaidingai suprasto tautinio identiteto (už tokius žodžius aukščiausi paveldosaugos organai namuose mane tikrai „pribaigtų“). Mano požiūriu, klausimas, kokią – danišką, amerikietišką, lietuvišką – įtaką patiria mūsų kultūra – nėra svarbiausias. Svarbiausia yra gebėti apčiuopti esmę to, kas esi, ir interpretuoti tai ateičiai. Kaip sako mano draugas Draganas Klaicas: „Ateities kultūrinis paveldas yra menas, kuriamas šiandien“.

Seminaro metu užsiminėte, kad menai ir kultūrinis sektorius – greičiausiai po krizės atsigavusi ir išaugusi industrija Islandijoje. Kodėl ir kaip tai nutiko?

Konkrečios tokio reiškinio priežastys nėra aiškios. Viskas, ką žinome, tai išsamaus tyrimo išvados, publikuotos gruodžio 1d., iš kurių matyti, kad kūrybinis sektorius Islandijoje išliko vienu stabiliausių sektorių nuo pat visuotinio šalies kracho 2008 m. ir kad jo apyvarta keleri metai iš eilės užima antrą-trečią vietą (greta žuvininkystės ir turizmo – vert. pastaba). Esminė priežastis tokiai situacijai susidaryti – lyginant su daugeliu kitų valstybių gana didelės valdžios investicijos į menus. Menai –  kertinis kūrybinio sektoriaus akmuo, todėl valstybės investicija į juos paskatino ir kitų, subkūrybinių sektorių augimą.

Ilgą laiką dirbote su Islandijos šokio trupe. Kas Jums svarbiausia šiuolaikiniame šokyje

Norėčiau apversti klausimą ir pateikti jį taip: kodėl man svarbus šiuolaikinis šokis? Todėl, kad be muzikos būtent per šią meno formą pastaruosius dešimt ar daugiau metų išgyvenu didžiausias, giliausias ir labiausiai mane pripildančias patirtis. Tikiu, kad šiuolaikinio šokio kūrėjai turi galimybę interpretuoti ir atvaizduoti žmogaus egzistenciją, prigimtį ir troškimus atliepdami dabarčiai. Šiuolaikinis šokis leidžia pajusti laisvę – tiek kūrėjui, tiek ir žiūrovui – ir kai tai pavyksta, įvyksta stebuklas.

Kas šiuo metu vyksta šokyje žvelgiant į jį iš istorinės perspektyvos? Ar šokis eina gilyn? platyn? atgal? pirmyn? Ar jame vykstantys procesai panašūs į tuos, kurie vyksta teatre, ar visgi kitokie?

Šokyje vyksta viskas. Bet lengviausia pastebėti „meno formų susiliejimą“. Tik reikia pabrėžti, kad sėkmė šį procesą šiuolaikiniame šokyje, o ir kituose menuose, lydės tik tada, jei trindami menų ribas tuo pačiu metu nesiliausime tobulinę savo asmeninės meno formos meistrystės.

Jūs daug keliaujate po įvairius šiuolaikinio šokio festivalius. Kokia situacija tose šalyse, kuriose šiuolaikinis šokis turi sąlygas gyventi pilnavertį gyvenimą? Kokios sąlygos būtinos šiai meno sričiai vystytis ir kaip jos su(si)kuriamos? Ar tai lemia išmintinga kultūros politika? O gal mistiškas didžiulio kūrybinio potencialo konkrečioje vietoje konkrečiu laiku pasireiškimas?

Greičiausiai veikia ir tai, ir tai, ir dar daugelis kitų sutapimų. Tame nėra nieko mistiško, bet noriu pabrėžti, kad valstybės, kurios buvo pakankamai protingos ir pasirinko kultūros strategijas, skatinančias menų potencialo augimą, patyrė ne tik meno teikiamą džiaugsmą, laimę ir pasitenkinimą, bet tuo pačiu suvokė, kad menuose slypi socialinė, ekonominė ir šviečiamoji galia. Kaip tik tokiose šalyse šiuolaikinis šokis atrado stipriausią palaikymą.

Papasakokite plačiau apie „moksline fantastika“ kvepiančius Šokio planus Vokietijoje, Australijoje. Tokie „penkmečio“ planai, kurie turėtų nuvesti į „šviesią šokio ateitį“, tūlam lietuviui dvelkia sovietine propaganda. Ar manote, kad visgi tai gali pavykti?

Tai jau pavyko. Pavyzdžiui, Australijoje arba Didžiojoje Britanijoje Dance Plan iniciatyvos jau nulėmė teigiamus pokyčius, intensyviai bendradarbiaujant šokio sektoriaus viduje ir su valdžios institucijomis buvo parengti planai ir įgyvendinti konkretūs politiniai žingsniai. Tereikia paieškoti internete apie šių planų tolesnę eigą. Vokiškasis Tanz Plan Deutschland – tai trumpalaikis projektas, apie kurio ateitį daug diskutuojama. Kiekvienos šalies situacija yra unikali, todėl stipresnės kultūrinės infrastruktūros Pabaltijyje nepavyks sukurti elementariu „copy – paste“ metodu. Taip pat ir Islandijoje. Mes kiekvienas atskirai privalome apsibrėžti turimus išteklius, kurie gana neretai yra atsiradę iš stiprių individualių iniciatyvų, apsvarstyti konkrečius žingsnius, padėsiančius mums eiti pirmyn atsižvelgiant į konkrečią meno formą ir į visuomenės poreikius. Tai nėra neįmanoma, tai netgi labai įmanoma nepaisant kiekvieno iš mūsų turimo „kultūrinio bagažo“. Mums tereikia to pakankamai aistringai geisti.

Kokius svarbiausius projektus Jums teko įgyvendinti dirbant su šiuolaikiniu šokiu?

Spėju, kad labiausiai apčiuopiamas mano asmeninis pasiekimas – tai, kad per savo karjerą sugebėjau išsaugoti 100% valstybės subsidijų didėjimą „Islandijos šokio trupei“ bei padidinti pačios trupės uždirbamas pajamas. Trupės finansinė situacija pasikeitė kardinaliai, kaip ir veiklos užmojai. Negalėčiau įvardyti konkretaus projekto, bet svarbiausiu pasiekimu būtų galima laikyti šio sektoriaus išsikovotą pasitikėjimą savimi bei šiuolaikinio šokio pripažinimą aukštojo išsilavinimo kontekste įsteigiant šokio departamentą Islandijos menų akademijoje. Galime stebėti įdomų, vieningą sektorių, kuriame didžioji dauguma menininkų, prodiuserių ir nuolatinių žiūrovų kalba vienu balsu, palaiko vieni kitus ir siekia tikslų. Tai unikalus solidarumo pavyzdys, kokio iki šiol neteko matyti, tai gali padėti pasiekti ir dar aukštesnių rezultatų.

Kokios yra Jūsų auksinės taisyklės, kuriomis vadovaujatės vykdydama kultūros projektus?

Asmeniškai pažinti žmones, su kuriais kartu dirbu, ir puoselėti tarpusavio pasitikėjimą. Visada matyti platesnį kontekstą ir niekada neišleisti iš akių pradinių tikslų. Įsiklausyti, ką sako kiti, įsiklausyti į savo pačios širdį ir visada stengtis save pranokti. Niekada nepamiršti mėgautis, o nustojus jausti vidinį pasitenkinimą – liautis.

Lietuvoje dažnas menininkas rypauja apie tai, kad čia nėra kultūros vadybininkų. Kartais man atrodo, kad čia kaltas per daug emocionalus, todėl ganėtinai neprofesionalus santykis iš pačių menininkų pusės. Ar Islandijoje taip pat kyla panašių debatų?

Mano šalyje daugelis menininkų yra patys sau vadybininkai paprasčiausiai dėl to, kad neišgali sumokėti kažkam kitam. Nepaisant to, šiandien jau matyti šiokių tokių pokyčių. Vis daugiau menininkų žengia „profesionalėjimo“ link ir, jei turi finansavimą, savo trupėms pradeda samdyti vadybininkus. Mano požiūriu, tie menininkai, kurių nuomone, prodiuseriai/vadybininkai privalo „tarnauti“ jų meninėms ambicijoms, niekada neužmegs sėkmingo menininko-vadybininko ryšio. Tiems, kurie regi daugiau ar mažiau holistinį situacijos vaizdą ir vertina prodiuserio įnašą lygiaverčiai savajam, – pasiseks labiau.

Ar  tikite, kad menas galiausiai išgelbės pasaulį?

Kalba ne apie išgebėjimą, pasaulis be meno paprasčiausiai iš viso neegzistuotų. Meninės išraiškos yra stipriausi ir galingiausi įnagiai, kuriuos (te)turime pasauliui ir jo grožiui, jo siaubui, jo ateičiai nusakyti.

Kas yra Jūsų Mokytojai, Jūsų guru? Kaip juos sutikote?

Būdama atvira galimybėms ir gaudydama tinkamas akimirkas. Nemanau, kad turiu nors vieną guru, bet mane lydi sėkmė sutikti ir susibičiuliauti su daugybe nuostabių žmonių, kurie darė įtaką meno sektoriaus vystimuisi savo šalyse. Daug išmokau iš savo draugų – dano Trevoro Davieso ir olando Dragano Klaico, lygiai taip pat nuolat mokausi iš gausaus būrio Keðja draugų visame pasaulyje. Iš savo tėvynainių norėčiau išskirti Vigdis Finnbogadóttir, buvusią Islandijos prezidentę, pirmąją pasaulyje prezidente išrinktą moterį, vadovavusią šaliai ištisus šešiolika metų. Ilgą laiką ji buvo išskirtinis autoritetas Islandijos moterims. Į politiką ji atėjo iš menų, todėl nepaliaujamai stodavo už menų svarbą. Islandija būtų daug nykesnė vieta be jos.

Kokių minčių ir idėjų kilo po Keðja seminaro Taline, į kurį susirinko 25 šokio vadybininkai, choreografai ir šokėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos? Ką įdomus, naujo, netikėto išgirdote iš jaunųjų Pabaltijo kolegų? Kokius pagrindinius skirtumus išskirtumėte, kalbėdama apie šias tris valstybes bei lygindama jas su Islandija?

Tris dienas vykusių diskusijų ir asmeninių pokalbių metu jūs suteikėte man unikalią progą prasiskverbti pro gana bendro pobūdžio žinių paviršių ir geriau susipažinti su kiekvienu iš jūsų, su jūsų kultūra, sektoriumi, situacija ir siekiais. Esu nepaprastai dėkinga, kad taip noriai, energingai ir su tokiu pozityviu nusiteikimu mane „švietėte“. Šią 25 Baltijos profesionalų grupę regiu kaip didžiulį potencialą ir nekantraudama seksiu jūsų būsimas pergales. Norint daryti išsamesnius trijų Baltijos šalių kultūrinės situacijos palyginimus man reikėtų gerokai labiau pagilinti turimas žinias, o, be to, tai tebūtų teoriniai apibendrinimai, kurie kaži ar vestų į kokį nors tikslą.

Kaip savo vaikuose puoselėjate pasididžiavimo jausmą būti tokios mažos valstybės piliečiais?

Ekonominis šalies žlugimas negailestingai kirto per mūsų pasitikėjimą savimi, identitetą ir savigarbą, o fiziologiniai padariniai yra vis dar ryškiai jaučiami. Pasididžiavimas šiuo metu nėra pirmoje vietoje, daug dažniau apima gėdos jausmas. Kaip bebūtų, pasididžiavimas grįš. Vienas iš pačių svarbiausių ir pozityviausių mažos visuomenės bruožų – kiekvieno atskiro žmogaus reikšmingumas. Svarbus kiekvienas vaikas ir kiekvieno individo, gyvenančio demokratijoje, galėjimas pasisakyti. Tai Islandijos visuomenėje vis dar labai pastebima, kaip ir tai, kad po žlugimo visuomenė atsigręžė į kultūrą, parodydama beprecedentį aktyvumą dalyvaujant meniniuose renginiuose ir puoselėjant individualų kūrybingumą pačiomis netikėčiausiomis formomis. Taigi, mano atsakymas būtų: reikia džiaugtis individualių iniciatyvų energija ir galia.

Mūsuose nuolat skundžiamasi, kad nėra padorių šokio kritikų. Kurioje šalyje, Jūsų nuomone, yra stipriausia šokio kritikų mokykla? Kaip juos išugdyti? Kaip šį klausimą sprendžia Keðja?

Negaliu pasakyti kas yra vienur ar kitur stipriausi, atsakymas per daug reliatyvus ir priklauso nuo to, iš kieno pozicijų žiūrima. Keðja planuoja įsukti naują projektų ciklą, kurį pavadinome Keðja 2. Vienas iš numatomų projektų skirtas akademiniams tyrinėjimams šiuolaikinio šokio srityje bei retorinių įgūdžių šiame sektoriuje puoselėjimui, taigi, ir šokio kritikai. Darbinis projekto pavadinimas – „Šokio rašymas“.

Seminare užsiminėte apie tai, kad vienas iš sprendimo būdų  yra „savo pačių medijų kūrimas“. Ką turėjote omenyje?

Jeigu nėra kritikų, susikurkite savo kritikus patys. „Islandijos šokio trupė“ pasiūlė lojaliausiems žiūrovams tapti spektaklių kritikais. 22 žmonės parašė savo recenzijas, kurios buvo paviešintos trupės interneto svetainėje. Dalis tų recenzijų buvo geresnės už „profesionalias“. Jeigu medija jūsų šalyje ignoruoja jūsų veiklą arba jeigu egzistuoja vien populiarūs laikraščiai, kam juos vaikytis? Atraskite tiesioginį ryšį su savo auditorija, suteikite jiems balso teisę savo svetainėse, sukurkite tikslines grupes, pasitikėkite savo žiūrovais, suteikdami jiems tiesioginio dalyvavimo jūsų veikloje galimybę, nes yra begalės būdų kaip tai padaryti. Suvienykite pajėgas su kita industrija, kultūrine organizacija, akademine institucija, su tuo, į ką norėtumėte lygiuotis. Internetas suteikia mums puikiausius kanalus greitai pasiekti auditorijas. Tik ar esame pakankamai protingi ir sumanūs tuo pasinaudoti? Facebook irgi gerai, tik jaučiu, kad jis jau perpildytas. Reikia atsirinkti tas priemones, kurios geriausiai tinka konkrečiu atveju.

Minėjote, kad „eksportas nėra bendradarbiavimas“. Kaip Jūs įsivaizduojate idealų tarpkultūrinį bendradarbiavimą? Ar tapęs tokiu įprastu ir dažnu reiškiniu bendradarbiavimas galiausiai nepanaikins kultūrinių skirtumų? Ar iš tiesų taip svarbu/naudinga bendradarbiauti? O gal tai tiesiog neišvengiama? Ar tai visada padeda kultūrai sukurti naują kokybę?

Na, taip gali nutikti, jeigu bus bendradarbiaujama nevienodomis sąlygomis ir jeigu bus lygiuojamasi į kultūrinį imperializmą. Pasaulio istorijoje tokių pavyzdžių jau esame matę. Islandiškai žodis, reiškiantis abejingumą, yra heimska. Jis kilęs iš žodžio heima, kuris reiškia „pasilikti namuose“. Tas, kuris visada lieka namuose, yra abejingas, t.y. heimskur. Savo paties kultūros suvokimas kyla iš kitų kultūrų pažinimo. Todėl svarbu ne „naujos kokybės“ siekis, o apsisprendimas bendradarbiauti lygiavertėmis sąlygomis, tobulėti žengiant koja kojon su savo partneriu remiantis savo „lokalumu“ ir siekiant „globalumo“ – tik taip gali būti sukurti nauji parametrai ir naujas suvokimas. Kultūriniam solidarumui pasiekti geresnių būdų tiesiog nėra. Pvz., europietiškas šokio spektaklis yra produktas, bet žvelgiant iš laiko perspektyvos yra daug svarbiau tai, kas nutinka kūrybinio proceso metu: išaugęs suvokimas, gilesnės žinios, naujos įžvalgos ir pakitę parametrai kiekvienam ir visiems dalyvavusiems. Nacionalinės ribos tėra žmogaus sukurtas konstruktas, todėl pasirinkus žvelgti į pasaulį kaip į visiems vieną, ignoruojant ribas ir įsijaučiant į visų mūsų bendrą atsakomybę, lieka daugiaugalimybių pasiekti taiką ir harmoniją. Ir tai yra mano asmeninė priežastis dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Dance.lt 



Parašykite komentarą