Andželika Cholina: Barbora Radvilaitė – lyg meilės stebuklas

Interviu su ką tik Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota choreografe Anželika Cholina, kuri po 15 metų į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną grįžta pristatydama ilgai lauktą lietuvišką Romeo ir Džiuljetos istoriją – baleto spektaklį Barbora Radvilaitė. Pavasariškai aistringas pokalbis apie Dievo apvaginimą, nacionalinio šokio „bėgu bėgu griūnu“ ypatumus, stebuklų apykaitą, istorijos mokslo atsitiktinumą ir kitus santykius.

Esate fatalistė, ar vis dėlto proziškai žvelgiate į gyvenimą ir jo teikiamas galimybes?

Fatalistė? Nežinau… Gal veikiau esu lyderė su silpnai išreikštu baimės jausmu. Iš gyvenimo imu viską, ypač kai netingiu. Žinoma, truputį ironizuoju, mat labiau mėgstu stebėti, nei dalyvauti tame chaose, kuriame žmonės gyvena. Susikuriu terpes, nišas, tokias kaip teatras, kuriose jaučiuosi saugi ir kurios man yra tarsi šventovė. Tik peržengusi repeticijų salės slenkstį pajuntu, tarsi tuoj įvyks kažkas svarbaus – pateksiu į magišką, nepaprastą vyksmą: ateis mintys, aš jas materializuosiu, paversiu spektaklio scena, patirsiu džiaugsmą, galėsiu pasidalinti savo sumanymais su artistais ir t. t. Tūkstančiai išgyvenimų tarsi nenutrūkstančioje gražioje melodijoje. Statyti yra nepaprastai gera! Kartais mąstau, kad kūryba ir teatras duoda žmonėms žymiai daugiau, nei paprastas gyvenimas. Mums pabosta buitis, joje taip maža pokyčių – tik pareigos ir atsakomybė, o statant spektaklį gali būti visais žmonėmis vienu metu ir patirti viską, ką patiria kiekvienas iš jų. Jau nekalbu apie tai, kad kūryba, visų pirma, yra laboratorija analizuoti save ir aplinką.

Visa, kas vyksta Jūsų gyvenime, kūrybos kelyje, yra priežasties ir pasekmės (darbo, pastangų) vaisius, ar labiau nulemta ir nepasirenkama?

Turbūt per pusę. Man patinka kurti. Jeigu tai turiu pavadinti darbu, tada iš tiesų daug dirbu. Kas dirba, tas padaro. O Dievo sparną tikrai jaučiu. Tai jausmas, lyg kas mane visą laiką saugotų, vestų už rankos per gyvenimą. Nuolat degu noru kurti ir iš patirties galiu patvirtinti – nė vienas mano noras neatėjo be intuityvios nuojautos, kad tai pavyks.

Labai patiko Jūsų mintis, kad „talentingas kuria prakaituodamas, o genijus „vagia“ iš Dievo“. Koks Jūsų kūrybinio darbo metodas?

Baugu sakyti, bet iš tiesų jausmas, kad esi tik laidininkas minčių, kurios per mane turi pasiekti kitus, yra dažnas. Niekada nesiruošiu repeticijoms! Bet žengdama į baleto salę žinau, kad reikalinga mintis ir judesys jai išreikšti visada ateis. Kūrybos metodus sunku nupasakoti keliais sakiniais. Kartais atrodo, kad jų apskritai nėra, nes jei jie būtų, visi galėtų jų išmokti ir choreografų rastųsi labai daug. Šokis yra intuicijos menas iš daugybės sudedamųjų. Turi mokytis baleto ar šokio mokykloje, kur suformuojamas asmeninis kūno pojūtis, sukraunamas judesių bagažas. Turi perprasti žmogaus kūno kalbą ir išmokti susikalbėti judesiu. Turi būti Žmogus, kad kitas tave išgirstų. Galiausiai reikia turėti, ką pasakyti. Prieš pradėdama kurti jaučiu didelę atsakomybę.

Vaikystėje piešdavau filmus. Turbūt taip susiformavo režisūrinė rega. Stebiu gyvenimą, žmonių elgesį. Atpažinus žmonių bendravimo schemas, jas galima perkelti į sceną, modeliuoti ir perkurti situacijas. Esu atsargi, gebu mąstyti perspektyviai, strateguoti. O ir kiekvienas susitikimas su vis kita trupe reikalauja atskiro jos artistų galimybių įvertinimo, vis kitokio priėjimo.

Kalbėdama apie spektaklį Zmones:) minėjote skeptiškai žvelgianti į istorijos mokslą, tačiau naujojo baleto Barbora Radvilaitė pavadinimas vienareikšmiškai apeliuoja į istorinę asmenybę…

Te neįsižeidžia istorijos mokslui pasišventusieji… Ar galite parodyti bent vieną žmogų, gebantį tiksliai atpasakoti net artimiausio žmogaus gyvenimo istoriją? Greičiausiai tokio nerasime, net tėvų gyvenimą interpretuojame savaip. Tad kaip įmanoma tikėti viena tiesa apie reikšmingiausius ir svarbiausius dalykus istorijoje, kurią šimtmečius rašė metraštininkai, fiksavę tai, ką sugebėjo, norėjo arba ką jiems buvo liepta matyti? Ne išimtis ir Barbora Radvilaitė: lietuviams ji – grožio ikona, meilės stebuklas, o krikščionybę gerokai anksčiau už mus priėmusiems lenkams – paleistuvė, besikėsinanti į sostą ir į karūną. Kiekviena situacija turi bent du polius, o ši istorija – ir daugiau. Esama išties mažai tikslių faktų, tenka ieškoti sąsajų tarp autentiškų detalių ir bendražmogiško faktoriaus.

Mano užduotis – maksimaliai priartėti prie tiesos apie Barborą Radvilaitę. Tačiau tai bus ne tiek istorinė, kiek mano – kūrėjos – tiesa. Prisipažįstu: turiu lietuviško kraujo, esu idealistė, todėl šį meilės siužetą idealizuosiu. Ir su dideliu malonumu. Noriu, kad gyventume ne vien svetimose šalyse gimusiomis istorijomis, ypač kai turime šitokią ryškią savąją! Mano siekis – sukurti spektaklį, kurio niekada niekam nekiltų ranka išimti iš repertuaro. Noriu, kad jo siužetas konkuruotų su kitais klasika tapusiais libretais ir reprezentuotų mūsų šalį, Lietuvą, iš pačios gražiausios – Meilės – pusės.

Kas lėmė, kad šį sykį statote spektaklį didžiojoje scenoje su klasikinio baleto šokėjais?

Nebuvau gavusi kvietimo kurti būtent Barborą Radvilaitę. Teatro vadovybė pageidavo, kad pakeisčiau choreografą Roland‘ą Petite, su kuriuo galiausiai nepavyko susitarti, statant baletą Pikų dama. Tačiau po 15 metų pertraukos (1996 m. choreografė LNOBT pastatė Antano Rekašiaus Medėją. – Red.) aš pati norėjau grįžti į šį teatrą su sau reikšmingu veikalu ir pasiūliau spektaklį Barbora Radvilaitė. Teatras sutiko.

Kaip rinkotės muziką? Ar skirtingų kompozitorių kūrinių „popuri“ atveria platesnę erdvę choreografijai ir dramaturgijai?

Sunkiausias darbas kuriant šokio spektaklį, kuriam neparašyta muzika, yra sulipdyti įtaigią muzikinę partitūrą. Atrankos principas egzistuoja tik vienas – atrasti temą atitinkančius kūrinius su išraiškinga muzikine dramaturgija ir pasiekti vientisą skambėjimą. Pirminė mintis renkant muziką Barborai Radvilaitei buvo simfoninė lietuvių autorių kūryba. Bet rezultatas, manau, gavosi prasmingesnis, nei tikėjausi: veiksmui vykstant Lietuvoje skambės lietuvių Arvydo Malcio, Stasio Vainiūno simfoninė muzika, o veiksmui persikėlus į Lenkiją –  lenkų kompozitoriaus Henryko Mykołajaus Góreckio muzika. Muzikinį vėrinį papuošiau keletu perlų – madrigalais, suteiksiančiais baletui epochos spalvų. Nuostabu, kad spektaklyje dalyvaus operos solistės Asmik Grigorian ir Julija Stupnianek, choro bei mimanso artistai. Tai suteiks svorio, maštabo. Džiaugiuosi, kad šiai temai liko neabejingos visos teatro pajėgos.

Kai teiravomės Vilniaus Šv. Teresės parapijos klebono, ar teatro fotografas galėtų nufotografuoti Aušros Vartų Marijos votus spektaklio scenografijai, išgirdome priekaištą: Barbora Radvilaitė ir vėl perdėm tiesiogiai siejama su Aušros Vartų Marija. Koks Jūsų santykis su šia legenda?

Ta sąsaja – tik dvelksmas… Menininko intuicijos apraiška. Mano tikslai – kilnūs…

Kokia toji Jūsų Barbora Radvilaitė, Žygimantas Augustas, Bona Sforca? Kokie literatūriniai, o gal dailės kūriniai padėjo kurti jų portretus?

Viską papasakosiu spektakliu. Sunku keliais kukliais sakiniais pristatyti personažus, apie kuriuos nuolat mąstai ir kuriems suteiki daugybę charakterio vingių. Tačiau turiu savo viziją. Išnagrinėjau daugybę literatūros ir kitokios medžiagos, susijusios su laikmečiu ir šia meilės istorija. Konflikto ašis – Žygimanto Augusto ir Barboros nežemiškas ryšys, jų meilės susidūrimas su žmonių sukurtomis taisyklėmis karalių palikuonims, primityvia kova dėl įtakos ir valdžios.

Teko girdėti, kad dažnai pati piešiate kostiumų eskizus, ieškote scenografijos sprendimų. Kaip vyksta bendradarbiavimas su kostiumų dailininkau Juozu Statkevičiumi, scenografu Marijumi Jacovskiu, šviesų dailininku Tadu Valeika?

Mano dailininkai – mano turtas. Mes – bendraminčiai ir bendrasieliai, lyg vieno kraujo. Spektaklio vizijai pajusti net neturime daug kalbėtis: tarp mūsų kaskart įvyksta lyg koks stebuklingas susikalbėjimas. Teatre ir šiaip daug stebuklų (šypsosi)… O kadangi baletas yra visuma, man patinka „kištis“ lyg ir ne į savo sritis. Man patinka kurti – visur, kur prašo ir kur neprašo (šypsosi)… Man svarbu viskas – nuo kruopščiai priklijuotos blakstienos iki tiesiai priklijuotos baleto grindų juostos. Kuriant visumą viskas vienodai svarbu. Ypač mėgstu kurti šviesas, o dar labiau – šviesti paties spektaklio metu, sėdint prie pulto ir įvedinėjant šviesos numerius. Juk spektaklio muziką žinau geriausiai.

Koks Jūsų santykis su šiuo metu itin opia tema – patriotiškumu ir jo apraiškomis? Kodėl kuriate čia, Lietuvoje?

Labai aiškiai pamenu jausmą, kai baigiant GITIS‘ą Maskvoje (dabar – Rusijos teatrinio meno akademija) visa profesūra vienu balsu man šaukė: „Kur tu ten važiuoji į provincijos gūdumas, lik Maskvoje, čia tau tikrai bus ką veikti“. O aš visiškai jų nesupratau, sakiau, kad esu lietuvė ir važiuoju atgal į savo šalį rūpintis savo šalies baleto likimu. Tada man buvo 23-eji, aš nebuvau abejinga Lietuvos ateičiai. Tai įrodžiau ne žodžiais, o darbais. Šiuo metu man geriausia kurti savame teatre, nes tik čia esu pati sau šeimininkė. Ne todėl, kad galiu kitiems būti svarbi ar reikšminga, o todėl, kad tik čia galiu sukurti sveiką, kūrybinę, pagarbią atmosferą. Galėčiau ją kurti ir kitur, jei būčiau tikra, kad tai nėra beviltiška.

Jūsų teatro spektakliai dažnai keliauja po Lietuvą. Tą darote ekonominių ar edukacinių tikslų vedini? Kokia yra Lietuvos kultūrinė provincija?

Atsakysiu trumpai – gerbiu visus žmones. Negalvoju, kad kitas yra kvailesnis. Todėl su spektakliais važiuojant į kitus miestus reikalavimai sau ir artistams išlieka tokie pat aukšti. Visi žmonės Žemėje jaučia vienodai. Gal tik matyti pasiruošę šiek tiek skirtingai. Publikos neskirstau – tai tiesiog žmonės, kurie atėjo pasižiūrėti mano spektaklio. Ir jie pamatys, ką šiandien jiems galiu papasakoti, o aš pajusiu, kaip juos tai paveikė. Spektaklis ir žiūrovas – tai skirtingos barikadų pusės, kurioms pavyksta apsikeisti stebuklu. Arba – ne.

Kokias tendencija pastebite Lietuvos šokio pasaulyje? Kokią vietą jame užima klasikinis baletas?

Vienareikšmiškai sunku atsakyti. Gaila, kad šokyje vis dar neatsiranda „samorodkų“ (grynuolių. – Red.), novatorių. O taip norėtųsi, kad užgimtų drąsus, šviesus, naujas kūrėjas! Visus savo studentus skatinau, bandžiau užkrėsti kūryba, atvėriau savo paslaptis, bet realus konkurencingas kūrėjas taip ir neatsirado. Dauguma lietuvių choreografų yra atėję iš saviveiklos, todėl neturi klasikinio šokio ar kitos stiprios šokio mokyklos išsilavinimo, daugiausia domisi užsienietiška abstrakčia šokio kombinacijų kūrimo stilistika ir ją sąmoningai ar nesąmoningai kopijuoja. Pavadinčiau tai užsisėdėjimu neva „moderniame“ šokyje ir mūsų statytojams taip būdingoje šokio raiškoje, kurią vadinu „bėgu bėgu griūnu“. Tokio kūrėjo pasiteiravus, kodėl jis „bėga bėga griūna“, šis apie savo 15 minučių trukmės kūrinėlį kyšteltų pasiskaityti ištisą paklodę teksto su joje išguldytu filosofijos žodyno turiniu. Dažniausiai, deja, nieko to realiai nesimato. Jei tai, ką jie stato, jaudina tik juos, bet ne mane, kuris vis dėlto iš mūsų kvailas? Mažai kas beišeina iš savo kūno galimybių ribų, visi nuolat stena, kad blogai ir nėra pinigų, per sezoną išspaudžia po vieną darbelį apie nieką ir laikosi įsikibę minties, kad „jūs vis viena nieko nesuprantate“. Silpniems reikia dar silpnesnių. Tuo tarpu mano nuomone, scenoje reikia kurti prasmę, teatre – teatrą. Juk pagrindinė dar Antikos laikais iškelta teatro misija – pasakoti, kad žmogus yra blogas, ir priminti, kad jis – mirtingas.

Klasikinio baleto situacija, manau, taipogi – ant ribos. Baleto artistai lavinami visą dėmesį sutelkti į techniką, kuri ilgainiui atitolina juos nuo tikrojo meno. Mokykloje nėra mokoma kurti vaidmenų. Baleto menas lieka įdomus tik pačiam baleto artistui, kuris jam atiduoda visą save, bet žiūrovas, atėjęs pažiūrėti ne technikos triumfo, o gyvo spektaklio, neberanda gyvybės.

Dažnai literatūroje tenka išgirsti, kad autoriaus kūrinys autobiografiškas. Kiek autobiografiškas gali būti šokis?

Anksčiau kurtų spektaklių temos išties stipriai siejosi su mano asmeniniais išgyvenimais. Dabar jau yra šiek tiek kitaip. Imuosi sau tarsi „svetimų“ temų, jau žinau, kad galiu statyti apie viską. Tačiau lūžis įvyko palyginti neseniai.

Viename interviu skaičiau, kad nebijote kartais pabūti „tuščia“, kol gims nauja idėja. Nuo ko atsispiriate kurdama spektaklį – dvasinių patirčių, kitų spektaklių, literatūros, gamtos, filmų? Kuo maitinate „dūšią“?

Buvau auklėjama, kad visko turiu ir galiu pasisemti iš savęs. Tėvo frazė „niesmotri, kak dielajut drugije, dielaj sama“ („nesižvalgyk, ką daro kiti, daryk pati“) įstrigo visam gyvenimui. Gal tai ir neteisinga, bet mažai domiuosi kitų kūryba. Esu pati sau svarbi ir man svarbūs mano pačios atradimai.

Kokių žingsnių vis dar nėra žengusi Lietuvos kultūros politika šokio srityje? Kaip pedagogė turbūt numanote, kiek šokio genijų atsiradimą lemia edukacinė sistema, o kiek – genų kombinacija?

Šokio genijus pro mano akis nepraslys (šypsosi)! O apie pokyčius Lietuvos šokio padangėje prabilsiu, tik jei pajusiu galinti ką nors iš tiesų pakeisti. Norėdamas pakeisti pasaulį pradėk nuo savęs. Aš tuo ir vadovaujuosi.

Ačiū už karštą pokalbį!

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota: 
Bravissimo 2011, nr. 3-4.
Menufaktura.lt 



Parašykite komentarą