„Kritinė grožio masė”. Kalbantis su kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva

Šiuo metu jai finišo tiesioji Maskvoje, kur Nacijų teatre su vyru režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi Nadežda Gultiajeva stato Kaligulą. Iš vakaro – premjeros šampanas ten, o kitą rytą – jau pirmoji operos Otelas repeticija čia, Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tokia žymiosios kostiumų dailininkės rutina. Ištaikiusios laisvą valandą tarp skrydžių, lagaminų krovimo, matavimų, repeticijų ir dviejų valstybių valstybinių švenčių, susėdome puodelio kavos. Pokalbis ilgainiui virto nuoširdžia ir jautria meditacija apie nacionalinį charakterį be etnografiškumo; apie nuojautos-patyrimo-drąsos ir kitas būties ir buities proporcijas, ir apie tai, ar gražu, kai gražu ar kai sveria.

Pastaruoju metu taip madinga sumoderninti statomus kūrinius, tarsi likti tame laikotarpyje ir toje vietoje, kurie minimi kūrinyje, būtų nebepadoru. Iš esmės man taip pat visada buvo ir bus svarbiau ne žmogaus istoriškumas, o žmogaus charakteris. Bet nemanau, kad tai – sekimas mada. Greičiau priešingai, atsisakydama parašyto istoriškumo tiesiogine prasme, nesistengiu prisirišti prie dabartinės istorinės ar geografinės realybės. Atsisakau herojų dekoratyvumo, nenoriu, kad jie taptų tik kažko – gero, blogo – ženklai, mėginu atverti juose glūdintį bendrąjį žmogiškumą. Tačiau nesakyčiau, kad mano personažai yra be laiko. Man svarbu gerai žinoti pasakojamos istorijos pagrindą: kur, kas, kaip ir kodėl vyksta.

Kostiume man taip pat svarbiau ne tautiniai, istoriniai, luominiai ženklai, bet paties kostiumo „svoris“. Dažnai ir tiesiogine prasme. Dirbant su Borisu Godunovu (Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Italija, 2005) teko kurti kostiumus rusų liaudį įkūnijančiam chorui. Tuokart supratau: tikrai negalėsiu lįsti į etnografiškumą jau vien todėl, kad pati Rusija yra be galo plati ir nuskriausčiau bet kurį regioną, kurio nepasirinkčiau atvaizduoti. Rusų liaudį tame spektaklyje pavaizdavau kuprotą, nes pati kupra, mano galva, nešė labai didelį prasminį krūvį: nusižeminimas, vergavimas, vargas, negalia, prietarai ir t. t. Finalinėje scenoje šimto žmonių choras staiga nusisuka, nuleidžia galvas, o tos jų kupros nuvilnija tarsi Rusijos peizažas, kuriuo eina Jurodivas ir dainuoja gražiausią šios operos ariją, irgi apie Rusiją. O juk liaudis iš tiesų ir yra kiekvienos šalies tikrasis peizažas.

Kalbant apie kostiumus, scenografiją, epitetas „stipru“ man yra daug malonesnis ir tikslesnis nei „gražu“. Esama kitų sričių, kurios užsiima grožiu, bet tik ne teatras. Mane nuolat lydi charakterio paieška – štampas, uždėtas dramos. Tuo tarpu opera tradiciškai visų pirma įpareigoja prabangai, joje viskas šiek tiek pakylėta. Ateidama į operą, stengiuosi nepasiduoti operos štampams ir geriau vadovaujuosi atsineštais iš dramos teatro. Mano kūrybinis ir estetinis moto – ne kuo daugiau prisirinkti, bet kuo daugiau atsisakyti. Jeigu reikėtų rinktis tarp vilnos ir taftos, nė nedvejodama pasirinkčiau vilną. Tiesiog yra faktūrų, kurias mano akis iškart atmeta. Tikiu, kad esama tam tikros kritinės grožio masės, kuriai persvėrus grožis ima veikti priešingai. Grožis įgauna minuso ženklą. Man opera nėra podiumas ar pokylis, kuriuose tam tikra prabangos ir grožio koncentracija pakenčiama, nes ji egzistuoja tik kartą ar du per metus. Kiekvienas iš mūsų turi savitą estetinį skonį, vienokį – japonai, kitokį – europiečiai ar kinai. Manyje taip pat veikia tam tikras rasinis estetinis pojūtis. Greičiausiai jis susiformuoja pamažu įsisąmoninant, ko tikrai niekada nesirinksi ir ko niekada nedarysi, – atmetimo būdu. O suvokus tai, ko negali, lieka tik išsirinkti iš to, ką gali. Siuvant kostiumą svarbu nepamiršti, kad scenoje jis judės. Tikiu, geras kostiumas turi padėti, o ne trukdyti aktoriui. Ilgainiui užgyvenau savotišką idėjų maišą, iš kurio kiekvienam naujam kostiumui, naujam personažui surandu labiausiai tinkantį sprendimą ar detalę.

Be darbo teatre, dar dėstau režisūros studentams, kaip dirbti su scenografu, tačiau recepto neturiu ir neduodu. Kiekvienas turi atrasti ir nueiti savo, asmeninį kelią, kuris ir taps jo braižu. Mano braižas – tai mano atrastas kelias ir negaliu pasakyti, iš ko jis susideda – 30 proc. nuojautos, 30 proc. patyrimo, 30 proc. drąsos?.. Kartais labiau gelbsti viena, o kartais – kita. Geriau pagalvojus drąsa išvis yra lemiamas dalykas – juk be galo svarbu, kiek drąsiai gali atmesti jau esamą patyrimą ir pulti bandyti kažką nauja. Su metais tos drąsos reikia vis daugiau, nes atsiranda apnašos. Turiu nuolat jausti baimę, nes tai natūrali kūrybinė būsena. Įsitvyrojusi ramybė – tai grėsmė, kad kažkas yra ne taip. Kūrybinio proceso pradžioje kurį laiką tik renku, kaupiu idėjas, kol vieną sekundę susidaro kritinė masė ir „iškrinta nuosėdos“ – gimsta rezultatas. Niekada nežinau, kiek užtruks, kol ta kritinė masė susikaups, o juk turiu išsidėlioti darbus konkrečiai apibrėžtame laike ir konkrečiame biudžete. Įsivaizduoju, kai spektaklį stato toks grandas, kaip Robertas Wilsonas, jis gali scenoje paleisti raketą iki Marso, tuo tarpu mano biudžeto užtenka daugių daugiausiai troleibusui iki Žirmūnų. Taigi, egzistuoja ir tam tikros esminės proporcijos, kurių taip pat tenka paisyti kuriant.

Dirbant su opera man asmeniškai labai svarbus choras. Tai didžiulė masė ir didžiulė galia, esanti scenoje, tiek fizine, tiek vokaline prasme. Todėl kostiumų kūrimas jiems užima daug laiko, juose galima atskleisti daug sumanymų. Jau minėjau, kad viename operosBorisas Godunovas veiksme choras įkūnija kuprotą rusų liaudį, o štai kitame choristai turi tapti lenkais. Čia taip pat nesirinkau etnografiško kostiumo, bet leidau chorui sužydėti: moterys buvo ryškios tarsi gėlės, o vyrai joms asistavo. „Išsprendžiau“ tą jų nacionalinį charakterį visai kitais dalykais, bet jie iš tiesų atrodė dabai lenkiškai.

Dar kartą imdamiesi Otelo, mes su Eimiu negalėjome leisti sau kartotis. Be to, šį kartą tai – opera, taigi, ir kitokia atlikėjų plastika. Pradėjusi rinkti medžiagas šiam pastatymui, vis akcentavau, kaip man svarbu, jog, atlikėjui pajudėjus, medžiaga dar kurį laiką liktų vietoje, tarsi vilktųsi iš paskos, vėluotų. Būtent tokia medžiaga šiam Otelui man atrodė ideali. Ruošdamiesi operai, žiūrėjome daugybę filmų ir kitų teatrų pastatymų, bet tik tam, kad nepataikytume sukurti kažko panašaus. Idėjos kartais iš tiesų geba visai netyčia atsikartoti. Bet juk nežinojimas, kaip sakoma, neatleidžia nuo atsakomybės. Iš to, ką matėme, patiko vieno Ispanijos operos teatroOtelas – visiškai baltas variantas, absoliutus minimalizmas ir asketizmas. Žinoma, patiko La Scalos pastatymas, bet ten panaudotas toks, sakyčiau, netgi nesąžiningas – ir laiko, ir kainos požiūriu – sprendimas. Joks kitas teatras tokio sau leisti neišgalėtų. Kai pati neseniai irgi dirbau La Scaloje, supratau, kad didžiulius fabrikus primenančios jų dirbtuvės ir siuvyklos iš tiesų gali viską. Tačiau net tai žinodama negalėjau, o ir nenorėjau jų labai apkrauti. Net vartydama begalinio storio medžiagų pavyzdžių ir spalvų paletes, iškart be gailesčio atmesdavau tai, kas atrodė ne mano. Galbūt tą lemia mano braižas, o gal ir tai, kad statydami spektaklius mes tiesiog nesusiduriame su temomis, kurioms išreikšti reikėtų tokių prabangių medžiagų. O gal priežastis ta, jog kiekvienai temai, kad ir kaip aukštai ji būtų pakylėta personažų luomo ar gyvenamos aplinkos, ir režisierius, ir aš visų pirma ieškome bendro žmogiškojo vardiklio, kad realus žiūrovas salėje nesijaustų atstumtas ir atitolintas. Net nežinau, ką dar tokio konkretesnio galėčiau papasakoti iš būsimo pastatymo. Labai gerai jaučiau Dezdemoną, nes iki šiol esame labai daug dirbę Venecijoje, o ji juk venecietė. Manyje iš to miesto liko labai daug prisiminimų. Bandžiau joje atskleisti to miesto trapumą.

Visa tai, kas vyksta šioje Verdi operoje, tiksliau – Šekspyro dramoje, nėra už žmogiškumo ribų. Aplink vis dar vyksta karai, nuo pat Antikos laikų iki dabar viskas tik kartojasi ir nėra nieko iš esmės naujo. Nemanau, kad mes, kaip žmonija, tobulėjame. Gal ir ne degraduojame, bet nuolat sukame vis tuos pačius ratus. Kokia viso to prasmė? Tik gyventi. Jau pats gyvenimas yra pakankamai sudėtingas. Ne sunkus, bet būtent – sudėtingas. O visi tie dramos ir operos siužetai žiūrovui paprasčiausiai primena, kad nieko nauja nėra, kad viskas cikliška, o gėrio ir blogio proporcijos visada išlieka tos pačios. Ir vis viena, mano galva, geriau kiekvienam daryti savo klaidas. Nežinau, ar tikrai visada reikia žūtbūt siekti pergalės, juk gal pralaimėjimai duoda daugiau? Gyvenime nėra nė vienos srities, kurioje negrėstų rizika. Gal todėl ir nemėgstu užtikrintumo. Net savo studentus mokau, kad kartais geriau tiesiog patrypčioti vietoje. Taip ir teatre dažnai pauzė svarbesnė už frazę, oras tarp daiktų – už pačius daiktus. Ir paprasta, ir sudėtinga vienu metu.

Ačiū, kad radote laiko ir pasidalinote savuoju pasaulio matymu.

Agnė Biliūnaitė / kafehauzas.lt

Publikuota:
Bravissimo 2011, nr. 1
Menufaktura.lt
Bernardinai.lt 



Parašykite komentarą