-
Nepakeliama butoh lengvybė
Didžiausia dovana yra pasidalinti su kitais savuoju nušvitimu. Buda Mes, lietuviai, turime ypatingą ryšį su Azijos kultūromis. Dėka tokių ano pasaulio krašto entuziastų, keliautojų ir tyrinėtojų, kaip A.Poška, M.Šalčius, Vydūnas, V.Krėvė, vėliau – dėka rusų intelektualų tekstų, užkrečiančio rašytojos ir dailininkės J.Ivanauskaitės ir keliautojo, fotografo P.Normanto susidomėjimo Indijos-Tibeto-Nepalo-Butano arealu mūsų šalyje susiformavo rimtas pagrindas domėtis ...
-
Šokanti gofruoto kartono dykuma
again and a gain come again …and again, it might not happen.. Šia daina prasideda nerimastingai lauktos Norvegų trupės „zero visibility corp“ ir choreografės Ina Cristel Johannessen spektaklis „Vėl“ (2012m.). Iš šių keturių eilučių tampa aišku, kad spektaklio stuburas – cikliškas pasikartojimas, nuolatinis mėginimas ir nuolatinė baimė, kad gali nepasisekti. Scenoje septyni šokėjai nuolat keičia vieni ...
-
Karo veiksmai šokyje ir meilėje
„Tamsus duetas apie praeitį ir ateitį, apie susitikimą prieš tai išsiskyrus“, – taip Izraelio choreografo Roy‘aus Assafo šokio spektaklis „Po šešerių metų“ (2011 m.), apibūdintas festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programėlėje. Menų spaustuvėje gegužės 7-osios vakarą jį atliko pats choreografas ir šokėja bei spektaklio bendraautorė Hadar Yonger-Harei. Bežiūrint šį nepaprastai jautrų ir išjaustą duetą, atliktą ypatingai ...
-
Šokio linksmybės. Žydai, prancūzai ir sakuros
Kasmet pavasarį, ištvėrę žiemą, kurį laiką intensyviau jaučiame tai, kas svarbiausia, vertinga. Dažnai tai taip ir lieka neapčiuopiama, neretai – nenusakoma. Ir amžina – iš to, kad laikina ir gyva tik čia ir dabar. Kol tai nusibaigia, nuvysta, nunyksta ir lieka tik amžina nuojauta apie vertingus dalykus, kuriuos kadaise patyrėme, apie jų laikinumą ir baigtį ...
-
Upė ir moteris
„Moterys ginasi puldamos, o puola staigiai ir nelauktai pasiduodamos.“ – ši Oskaro Vaildo mintis taikliai suriša išsidraikiusius choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklio „Klajojančios upės“ premjeros galus į vientisą liniją. Aršūs ar valiūkiški puldinėjimai ir netikėti atsitokėjimai, veržlūs suktukai ir desperatiški nuopoliai, skaidrus polėkis ir geliantis keliaklūpsčiavimas – tai vis raktažodžiai iš balandžio 24-osios vakaro Menų spaustuvėje, ...
-
Remigijus Venckus. Amnezijos filmas.
„Ko gero, kad taptum tikras, būtina egzistuoti ne savo sąmonėje, kuri tokia nepatikima, neatspari miegui, kai pats nežinai, tu gyvas ar ne, bet kito žmogaus sąmonėje“ Michail Šiškin „Laiškų knyga“ Nežinomas poetas, nepažįstamas skambutis, neatpažintas skraidantis objektas, užmirštas sodas, užkritęs daiktas, išsitrynęs vardas, nebeatmenamas veidas… tušti ekranai, langai, fotojuostos kadrai, kuriuose tarsi slaptuose lagaminuose egzistuoja ...
-
„Shock off“ atnašos ant šokio altoriaus
Ketvirtoji diena „Shock academia“ festivalyje buvo skirta šiuolaikinio šokio neprofesionaliems praktikuotojams. „Shock off“ programai pasirinkta erdvė – LMTA teatro cechas Kosčiuškos gatvės rūmuose. Visada labai smagu, kai atsiranda pretekstas išsukti iš įprastų miesto maršrutų į nelankytus pastatus ir kiemus. Mūsuose jau bendriniu tampantis terminas „kišeninė“ tiko ir šiai, maždaug šešiasdešimties kėdžių salei, kuri, be abejo, ...
-
Rūta Butkus. Pavlovo šuo, Turkijos oro linijos ir cukraus mana
Trečiąjį festivalio „Shock academia“ vakarą šiuolaikinio šokio publiką masino choreografinis pyragaitis – choreografės Rūtos Butkus premjera raitytu pavadinimu „naujosios N pasaka“. Spektaklis gerokai vėlavo, primindamas prastas mūsuose šokio festivalių tradicijas. Publika skendo gėlėse. Už Menų spaustuvės sienų dar tik temo, nors laikrodis rodė pusę devynių vakaro. Spektaklio pradžioje, tarsi sureaguodamas į mano neseniai kitoje recenzijoje ...
-
Šok(i)o akademija. Lietuviškas metalas ir latviškas pankas
Antrasis „Shock academia“ festivalio vakaras Menų spaustuvėje žadėjo mozaiką studentiškų darbų iš Vilniaus, Klaipėdos ir Latvijos. Foje būriavosi gerokai daugiau giminių ir pažįstamų, nei pirmąjį vakarą. Logiška – juk ir scenoje pasirodys daugiau atlikėjų. Tiesa, perbėgus akimis programėlę paaiškėjo, kad dvi iš penkių lietuviškų miniatūrų šoks jau vakar matytas Airos Naginevičiūtės kurso penketukas iš LMTA: ...
-
Tyliai sprogstantis šokio pavasaris
Gamtos procesų ekspertai ramina, kad po vis dar netirpstančiu sniegu pavasariniai procesai vyksta kaip ir priklauso. Gal tik rezultatas pasimatys kiek vėliau, nei įprasta, bet sužydės viskas, kas turi sužydėti. Lygiai tokie pat reikalai ir su naujuoju Lietuvos šokio sezonu. Kovo 11-ąją pavasariškai teatro uždangas Kaune nusiklojo „Auros“ premjera „1863”. Balandžio 2-6d. Vilniuje rankoves ir ...
-
Ach, Kaunas
Nuo pavasarinės saulės apspangę miestiečiai vis dar žieminiais paltais ir druskinais batais besimarkstydami kvėpuoja sausą, lakiųjų dalelių prisodrintą orą. „Ach, Kaunas, tu miestas, gražios ateities / Poetų, artistų, biznierių viltis (…)“ plyšauja realybės šou garso takelis (prieškarinis V. Sipavičiaus hitas), kai traukinys sustoja stoties perone, iš kurio išlipus (kaip ir prieš 152-ejus metus) vis dar ...
-
„Lilijomas“. Pilka socialinė realybė vs teatro magija
Žavingi rausvos vakaro saulės gaisai blyško paskutinės žiemos dienos danguje. Gedimino prospekte tirštėjo žmonių. Porelės, šeimos, vienišiai ir turistai plūdo šaligatviais vėdindami kepurių nuspaustas galvas. Vienas malonumas tokį vakarą iš darbo neskubėti įprasta trajektorija namop, bet lėtai, koja už kojos kulniuoti į Nacionalinį dramos teatrą, į premjerą. Tiesa, atkulniavus teko tiesiu taikymu smukti į moterų ...
-
„Kūrybinis impulsas II“. Pirmoji peržiūra.
„Choreografinės dirbtuvės turėtų būti neatsiejama savitą meninį įvaizdį siekiančios ugdyti baleto trupės dalis. Be naujų kelių, naujų raiškos formų, netgi naujos kalbos paieškų baletas būtų neįdomus menas, nepateikdamas žiūrovams staigmenų ir iššūkių, jis būtų miręs menas.“ Tai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meno vadovo Krzysztof Pastor žodžiai. Ne tik žodžiai, bet ir iniciatyva, pavadinta ...
-
Nauja siena. Vartų galerijos parodos
Kažkas (nebeprisimenu), su kuriuo kažkada (nebeprisimenu) buvau šioje galerijoje sakė, kad labiausiai jam patiko lubos. Ir tikrai jos įspūdingos, net ir išvalytame (iš-šmc-intame) baltų sienų ir pilkų grindų kambaryje garsiai skamba secesiniai augalų ir moterų galvučių lipdiniai. Šiandien po kurio laiko vėl apsilankius galerijoje suglumau, nes tiesiai per puošnialubio kambario vidurį atsirado siena. Gal greičiau ...
-
Mūsų visų Katedra
„Dabartinė karta yra subtiliausia, nesvarbu į kurią pusę nuėjo. Gali išsigimt, gali eit žemyn, gali eit aukštyn. Bet vis tiek ji subtiliausiai reprezentuoja tai, kas dabar yra Prancūzijoj, ar Italijoj, ar Ispanijoj, ar Lietuvoj. Mes patys reprezentuojam tą lietuvišką sielą.“ prieš keletą savaičių interviu V.V.Landsbergiui sakė 90-metį atšventęs Jonas Mekas. „Visą laiką viskas keičiasi. Kai ...
-
Kafehauzas.lt rekomenduoja (01.14-20)
Ištikimiems Kafehauzas.lt draugams ir skaitytojams prasitarus, kad būtų gerai turėti kas primena kada ir kur verta nueiti, Kafehauzas.lt sugalvojo rengti kassavaitinius rekomendukus. Vis tiek patys sau atsirenkame ką būtų verta pamatyti, tad kodėl nepasidalinus savo subjektyviais argumentais ir rekomendacijomis su Jumis. Gal ir Jums bus smagiau ir įdomiau skaityti recenzijas apie tai, ką drauge pamatysime. ...
-
Gydantis sibilės seansas
„Man sukinys – tai ryšys su Dievu. Kai sukuosi, aš ištirpstu, išnykstu, tai darau nuo vaikystės“, prisipažįsta šiuolaikinio šokio šokėja ir choreografė Lora Juodkaitė. Hipnotizuojantis sukinys buvo ašis dar 2006m. drauge su Valentinu Masalskiu susapnuotame “Salamandros sapne. Paveiksle“. Jis tapo ir 2008m. to paties kūrėjų tandemo pagimdytos „Sibilės“ stuburu. Sausio 12-ąją Menų spaustuvėje Loros-Sibilės dieviškame ...
-
Pragaro ratais nušvitimo link
Viena iš paskutinių 2012-aisiais perskaitytų knygų – Viktorijos Daujotytės „Laisvojo mąstymo properšos“ (Tyto Alba, 2012). Iš jos išsirašiau frazę, kurią puikiai galiu prisitaikyti ir sau: „Patirties tikrinimas žodžiais. Žodžių tikrinimas patirtimi“. Sakoma (ir neklystama), kad moterys mąsto garsiai kalbėdamos. Visgi man labiau patinka mąstyti rašant. Pavadinti savo patirtį žodžiais taip dar kartą giliau suvokiant kas ...
-
Istorijos špargalkė secesinės sagės pavidalu
Neretai apima liūdesys pagalvojus kiek metų mokyklos suole beviltiškai mokomės istorijos ir kaip po to dar beviltiškiau mėginame logiškai sudėlioti reikšmingiausius įvykius eilės tvarka. Datas pamename tik tas, kurias naudojame vietoj telefono ar internetinės banko sąskaitos kodo. Pramonės evoliuciją šioje žlugusios pramonės šalyje apskritai sunkiai vizualizuojame, nebent nerūkstančiais fabrikų kaminais. O iš architektūrinių stilių žinome ...
-
Sniegu iškritusios rožės
Vieną paskutiniųjų rudens vakarų leidau Vilniaus „Lėlės“ teatre. Čia lapkričio 29d. žiūrėjau skambiai ir klampiai užvadinto kūrinio – parafrazės balsui ir fortepijonui „Nepažįstamosios laiškas“ – premjerą. Idėjos autorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė scenoje tapo aksominiu Nepažįstamosios balsu. Skaitė Stefano Zweigo novelę, t.y. laišką moters, kuri dar būdama mergaite paslapčia įsimyli kaimynystėn atsikrausčiusį vyriškį, džiūsta iš ...
-
Kosminis Salamandros sukinys
Smilkalas išleido paskutinį dūmo sūkurį. Žvakė dar dega, bet jau irgi link pabaigos. Krūtinėje tarsi jūra alsuoja vis gilėjanti juodoji skylė. Sąnariai sulėtina judesius. Mintys apsipila tobula rasa ir nustoja. Tuščia jų. Tik ties krūtinės ląsta nebeišsitenka jūra. Šįvakar išnirau iš orbitos ir vis dar kybau viršum Kosminio Salamandros sapno mėgindama atgauti kvapą. Sapną išsapnavo ...
-
360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu
Ketvirtadienį po darbo žingsniavau per naktinę šviesų akvarelę ir kažkur ties senuoju Žvėryno tiltu nuvilnijo mintis – pasiilgau Paryžiaus. Seniai save pažįstu, tad signalą iškodavau akimirksniu – organizmui reikia gero prancūziško kino pyragėlio. O tas „prancūziškas“, tai dažniausiai apie žmonių santykius, kuriame daug lemtingų sutapimų, nesusikalbėjimų, susipynimų ir išsirišimų, kavinių, tiltų, kelio ženklų, žaismingo humoro, ...
-
Tado Montrimo spektaklis “Ribos”
Tas, kuris peržengė ribą, retai kada yra laisvas, daug dažniau – ribotas. “Menų spaustuvės“ Stiklinėje antrojo aukšto salėje lapkričio 20d. buvo du kartus peržengta riba, draudžianti rūkyti viešoje vietoje. Po cigaretę teatrališkai sutraukė iš pradžių tardymo izoliatoriaus cerberis (akt. Dainius Jankauskas) chaki spalvos bliuzonu. Vėliau – nuovokusis nuovados psichiatras (akt. Valerijus Jevsejevas). Vienintelis iš scenoje ...
-
Europietiški provincijos vėjai
Prisimenant aštuntą ir paskutinę šiais metais „Architektūros [ekskursijų] fondo“ ekskursiją „Vilnius. Tarpukaris“, norisi kalbėti apie paviršius – sienas, cokolius, langų rėmus, turėklus, durų rankenas – tai, ką galima ir norisi paliesti rankomis. Prieš septynis dešimtmečius čia, Vilniuje, trumpam pūstelėjus modernizmo skersvėjui radosi ne tiek ir mažai tarptautinio stiliaus, atspindėjusio naujausias Vakarų pasaulio tendencijas, pastatų. Tendencijos, ...
-
Gaida’22. Išlaisvinti atsitiktinumai
Baigėsi kūrinys. Nekantrią tylos pauzę sustabdė pasigirdę pamažu garsėjantys plojimai. Ne ritmiški, tolygiai banguojantys aplodismentai, bet savarankiškų pliaukšėjimų visuma, tolygiai pasklidusi pritemdytoje iki vištakumiškumo šviesoje (tiksliau iki ten, kur šviesumo lygis gali būti vienodai nusakytas ir žodžiu tamsa) ir nuošė vietoj neįvykusio biso. Tarsi kūrinys pakartojimui. Įpusėjo dar vienas šiuolaikinės muzikos festivalis Gaida, šiemet kviečiantis ...
-
Anykščių metamorfozė
„Metai keičia miesto veidą. Prisimenu Anykščių vienaaukščius, medinių, smailiastogių namų eiles, susispietusias abipus siaurų gatvelių. Žmonėms ir miestui reikėjo erdvės ir saulės… Ir miestas ūgtelėjo visais penkiais aukštais.“ 1974-tais rašė „Kolektyviniame darbe“. Prieš karą buvęs nedidelis medinis Aukštaitijos miestelis, susispietęs bažnyčios šešėlyje, septintame – devintame dešimtmečiuose patyrė drastiškas centrinės dalies transformacijas. Anykščiai – kokius pažįstame ...
-
Sovietinis kurorto sluoksnis
Sausas rugsėjo šeštadienis, oranžiniai klevų plėmai, beveik pusšimčio žmonių būrys su kuprinėmis (jose termosai, obuoliai ir kelionės žemėlapiai) ir visus vienijantis susidomėjimas sovietmečio architektūra. Jau penktame mieste šį rudenį viešoji įstaiga „Architektūros [ekskursijų] fondas“ suburia norinčius pažinti pastatų praeitį, žingeidžius, tuos, kuriems nors kiek sava ir sovietinių laikų kūryba į pažintinę ekskursiją iš ciklo „modernizmas.lt“, ...
-
Apie baletą, bitlus ir batus
Spalio 10-osios vakarą įvyko šiuolaikinio baleto spektaklio pagal „The Beatles“ muziką premjera „Saulės smūgis“. Šią savaitę per televizijos dėžę taip pat išgirdau, kad greito maisto restoranai išrado naują kokteilį, kuriam maišomas vynas ir pienas. Kaip jau supratote, abu sprendimai ganėtinai rizikingi dėl visiems puikiai suprantamų priežasčių – nepavykus gali gerokai supykinti. Choreografe/režisiere save pristatančios Marijos ...
-
Sirenos 2012. Trys užsienietiškos provokacijos
Vakar baigėsi tarptautinis teatrų festivalis „Sirenos 2012”. Į šių metų teatro meno puotą buvo priviliotos devynios lietuviškos ir trys užsienietiškos sirenos: šveicarė, ispanė ir italė. Visos trys karšto būdo, iššaukiančios išvaizdos, bet, geriau įsižiūrėjus, išmintingos senolės akimis. Priimti jas nebuvo lengva, jos provokavo, klausė nepatogių klausimų ir gundė nerti giliau, nežinant ar išnersi atgal. Pirmąja ...
-
Aura’22. Antroji diena. Gili.
Antroji diena (2012.09.28) prasidėjo visai kita gaida, nei baigėsi pirmoji. Trupė A.lter Sessio (Prancūzija) patiekė spektaklį „Patvarumas“ iškeldama Kauno publikos juslėms tikrą dvasinę puotą. Scenoje lygiavertiškai dalyvavo du šokėjai – nuogas iki pusės, atletiškas, juoda kojine-kepure ant veido Jis (Gianni Joseph) ir trapi skustagalvė blankia suknele, baltai nupudruotu veiduku Ji (Yum Keiko Takayama). Išmoningos video ...
-
Aura’22. Pirmoji diena. Nuoga.
Greitasis traukinys Vilnius-Kaunas rugsėjo 27-30 dienomis man tapo eskalatoriumi į šiuolaikinio šokio aukštumas ir gilumas. Smagu taip kas vakarą judėti iš esamos į laikinąją sostinę apsirūpinti kultūra. Tikiu, kad tarptautinis šokio festivalis „Aura“ organizuojamas lygiai tiek kartų kiek metų organizuojamas laisvos Lietuvos Respublikos šokis. Greta „Poetinio Druskininkų rudens“, festivalio „Plartforma“ Klaipėdoje, kitų negausių, bet aktualių ...
-
Antrasis „Keđjos“ projektas: partnerystė Taline
Kartais labai smagu pakeliauti vienai. Atsiduoti monokelionei, liautis kalbėjus lietuviškai, gal būt liautis išvis kalbėjus, tik žiūrėti, šypsotis ir ieškoti bilieto, vartų, sėdynės, išėjimo, kelio, lovos. Nusimetu kuklų rankinį bagažą viešbutyje ant bėgių ir leidžiuosi išviliojama į ankstų Talino rytą. Raudonais klevo lapais ištaškuotos grindinys, šviežių bandelių kvapas ir viduramžiškas paslaptis nutylintys namų langai. Štai ...
-
Sirenos 2012. Didelė juoda dėžė pilna popierinių lėlių
Gera rasti sena pamiršta. Pvz. dėžutę su popierinėmis vaikystės lėlėmis ir jų drabužėliais. O kai smagu tokius vaikystės ženklus – plokščias didžiagalves popierines lėles – išvydau teatro scenoje, nušvito visa diena. Būtent tokią stilistiką Gintaro Varno režisuotai Guillaume’o Apollinaire’o pjesei „Teiresijaus krūtys“ apvilkti pasirinko dailininkė Julija Skuratova. Po šios kūrėjos barokiškų trimačių lėlių spektakliuose „Tankredžio ...